Tai patvirtinti gali ne tik susidomėjimas, kurio sulaukia taip dažnai vadinama „Olandiška Mona Liza“, tačiau ir milijoninius tiražus skaičiuojantis Tracy Chevalier romanas. Tai – paslaptinga ir laikui nepavaldi istorija, iki šiol žavinti skaitytojus. Jau vienos rankos pirštų neužtektų Dariaus Kaunelio vertimo tiražui suskaičiuoti. Populiarumo suteikia ir 2003 m. pagal knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas, nominuotas trims Oskarams.
Leidyklai „Sofoklis“ pasitaikė išskirtinė proga susipažinti su romano autore Tracy Chevalier ir užduoti vieną kitą klausimą apie šį jau klasika tapusį romaną. Autorę kalbino drąsių, protingų ir šaunių merginų duetas Otilija Jablonskytė ir Emilija Blockutė.
– Kas įkvėpė pagrindinės veikėjos portretą? Ar kūrėte jį pagal savo moralines nuostatas ir patirtis? Ar pritariate visiems jos pasirinkimams?
– Man visada patiko šis paveikslas – graži jo šviesa ir spalvos, taip pat paslaptingumas. Ramybės nedavė klausimai: apie ką galvoja mergina? Ar jos veido išraiška linksma ar liūdna? Kurdama pasakojimą rėmiausi būtent tuo, o ne savo patirtimis ar įsitikinimais. Iš tiesų, norėjau, kad manęs jame būtų kuo mažiau. Pasakojimas yra ne apie mane, o apie šią merginą. Ne visiems jos pasirinkimams pritariu. Tarkime, ji gan nepalankiai žiūri į Vermerio žmoną Katariną, kaip gali žiūrėti paauglė į vyresnę nėščią moterį. (Rašydama knygą pati laukiausi, tad buvau kiek atlaidesnė Katarinai!)
– Iki šiol nėra žinoma, kas tokia pavaizduota viename garsiausių Johaneso Vermerio paveikslų „Mergina su perlo auskaru“. Ar paslapties elementas padeda rašyti istorinį romaną? Ar jis suteikia vaizduotei daugiau erdvės?
– Be abejonės. Jei žinotume, kas buvo toji mergina, niekada nebūčiau parašiusi šios knygos. Mane patraukė būtent paslaptis. Istorijoje gausu nežinomųjų – ypač kalbant apie moterų istorijas, nes paprastai kronikas rašydavo vyrai, į moteris jie nekreipdavo dėmesio. Man patinka ieškoti tokių spragų ir jas užpildyti.
Ramybės nedavė klausimai: apie ką galvoja mergina?
– Jūsų sukurta merginos, vaizduojamos paveiksle, interpretacija jau tapo savotišku mitu. Ar tikite, jog yra reali galimybė, kad taip galėjo būti, ar savo kūrinį vertinate kaip visišką fikciją?
– Nors pasakojimas išgalvotas, stengiausi pernelyg nenutolti nuo tikrovės. Sklando teorija, kad tai – Vermerio vyriausios dukros portretas, jai tuo metu turėjo būti 12 metų. Tačiau man mergina atrodo vyresnė, o jos žvilgsnis, kuriuo žvelgia į mus, yra skirtas Vermeriui, jis toks intymus ir sutrikęs, kad, man regis, ji šitaip jautėsi Vermerio atžvilgiu. Dukra taip į tėvą nežvelgia. Tačiau nujaučiau, kad ji buvo jam artima, – tai nėra nepažįstamosios portretas. Kas ji tokia? Galbūt tarnaitė. Bet jei taip, tas perlo auskaras negalėjo būti jos – ji jo niekada neįpirktų. Iš Vermerio testamento ir kitų paveikslų galime numanyti, kad jam tapant moterys vilkėdavo jo žmonos Katarinos drabužius. Tad pagalvojau, kad tikriausiai tai Katarinos perlas. Taip pat yra žinoma, kad Vermeris nutapė tik 35 paveikslus, tad jis turėjo dirbti lėtai.
Įsivaizduokite: švytinti jauna mergina Vermerio studijoje praleido ištisus mėnesius, šitaip į jį žvelgdama, pasipuošusi jo žmonos perlais. Kaip dėl to jaustųsi žmona, pamačiusi paveikslą? Taigi mano istorija išgalvota, bet tikrai galėjusi nutikti tikrovėje.
– Istorija pasakojama iš jaunos merginos perspektyvos. Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais pasirinkusi tokią pasakotoją? Kaip sekėsi perprasti paauglės mąstyseną?
– Rašydama romaną buvau trisdešimties, bet jaučiausi kaip paauglė! Nesunkiai prisiminiau, kokie yra paaugliai. Gerokai sunkiau sukurti XVII a. olandų paauglės paveikslą. Jie buvo žymiai mažiau privilegijuoti nei XX ar XXI a. paaugliai. Pagrindinei knygos veikėjai Grėtei teko anksti suaugti ir sunkiai dirbti. Jos gyvenimas labai skyrėsi nuo to, kokį gyvena dabartiniai paaugliai ar koks buvo manasis.
– Su kokiais iššūkiais susiduriama kuriant istorinį romaną? Ar rašant reikia sąmoningai apriboti XXI a. pasaulėvoką ir įsijausti į to laikmečio žmonių?
– Vienas sunkiausių dalykų rašant istorinius romanus yra atsiriboti nuo savo įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti, ir neperkelti jų į savo herojų protus ir lūpas. XVII a. Olandijoje moterys turėjo labai mažai galių, ir jos to nekvestionavo, kaip darome mes. Negalėjau sukurti herojės, kuri kvestionuotų savo padėtį, – turėjau leisti jai gyventi savo autentišką gyvenimą. Tai gali būti labai sudėtinga, nes kažkas viduje klykia: „Nedaryk to! Neleisk jam taip elgtis! Priešinkis ir pakovok už save!“
Tačiau jau iš anksto nusprendžiau, kad rašydama romaną apie Vermerį – savo mėgstamą dailininką, – bandysiu žodžiais perteikti tai, kaip jis tapė.
– Knygoje ypač vaizdžiai aprašoma istorinė aplinka. Ar tam pasitelkėte meninės raiškos priemones, ar pakako puikiai išanalizuoti to meto pasaulį?
– Tyrinėjau tą laikotarpį, kad kuo geriau jį suprasčiau. Daug skaičiau, apžiūrinėjau paveikslus, apsilankiau Delfte. Sąmoningai nenaudojau tam tikrų meninės raiškos priemonių. Tačiau jau iš anksto nusprendžiau, kad rašydama romaną apie Vermerį – savo mėgstamą dailininką, – bandysiu žodžiais perteikti tai, kaip jis tapė. Jis buvo susitelkęs, nepretenzingas dailininkas, kuris nemėgo demonstruoti savo paveikslų. Pasirinkau atitinkamą stilių: rašiau paprastai, nesiblaškydama, nepagražindama kalbos ir neperspausdama su meninėmis priemonėmis, taupiai naudodama ir atidžiai parinkdama metaforas.
– Praėjus ketveriems metams nuo knygos išleidimo, 2003 m., pasirodė to paties pavadinimo filmas. Ką Jums, kaip romano autorei ir Vermerio kūrybos mylėtojai, reiškia ši adaptacija?
– Džiaugiuosi, kad filmas pernelyg nenutolo nuo knygos. Manau, kad jie puikiai padirbėjo ekranizuodami knygą. Aktorė Scarlett Johansson spindėjo ekrane, ir man labai patiko kinematografija – kiekvienas kadras atrodė kaip olandų paveikslas. Taip pat per filmą su šia istorija susipažino nauja auditorija – viliuosi, kad vėliau jie perskaitys ir knygą!
Interviu į lietuvių kalbą išvertė Martyna Bražiūnaitė-Jelisejeva.
