Violeta pasakoja, kad kai kurie skaitytojai į susitikimus ateidavo ir su senomis, suskaitytomis jos knygomis, kurias išsivežė emigruodami iš Lietuvos. Neseniai prisiminimų knygą „Paslapties babilonai“ išleidusi rašytoja iš Amerikos parsivežė daugybę įspūdžių ir naujų idėjų, tad jau gvildena naujų knygų sumanymus. O šįkart V.Palčinskaitė pasidalintame interviu dalijasi dar šiltais kelionės įspūdžiais.
– Neseniai grįžote iš kūrybinės kelionės po JAV. Neklystu, tai buvo kūrybinė, ne turistinė kelionė?
– Kelionė tikrai buvo ne turistinė, o kūrybinė, nors pakeliui pas laukiančius skaitytojus pervažiavome ne dvi ir ne tris valstijas, kartais praleisdami automobilyje po dešimt ir daugiau valandų. Per tris savaites turėjome per penkiolika susitikimų įvairiuose Amerikos miestuose ir su vaikais, ir su suaugusiais. Visa tai man buvo labai nelaukta ir netikėta. Atvykau Čikagos lietuvių bendruomenės kvietimu ir už tai noriu padėkoti šios kelionės sumanytojai ir renginių organizatorei poetei Sandrai Avižienytei, talkinusiems žurnalistams Laimai Apanavičienei ir Arūnui Šatkui, sekmadieninių mokyklų direktoriams ir mokytojams, taip šiltai mane pasitikusiems.
Visų neįmanoma išvardinti, neužtektų vietos. Dėkinga esu ir ištikimam bardui Vygantui Kazlauskui, atvykusiam iš Lietuvos su dainomis mano tekstais ir Indianos Indrės lėlių teatro dailininkei ir atlikėjai Indrei Mineikienei, kuri pagal mano eilėraštį scenoje sukūrė tokį „Pelėdos knygyną“, kad ne tik mažieji, bet ir aš negalėjau atitraukti akių...
– Turbūt tai buvo ir gera proga „pasitikrinti“ kūrybos gyvybingumą? Kokių vertinimų išgirdote?
– Į susitikimus ateidavo gausybė žmonių. Dar niekada gyvenime vienu kartu nesu išdalijusi tiek autografų. Kai kurie skaitytojai, bijodami, kad nespės pagauti, nusivydavo mane iki pat tualeto durų... Tarpais atrodydavo, kad viskas, kas vyksta, vyksta ne su manim... Tokio gerbėjų antplūdžio nė sapne nebūčiau susapnavusi. Juo labiau, kad pernelyg dažnai nepasitikiu savimi. Parašyti eilėraščiai gyvena savo gyvenimą ir niekada nežinai, ar juos skaito, kiek ilgai prisimena...
Bet labiausiai sujaudino tie skaitytojai, kurie atėjo autografų su tomis senomis ir net labai senomis mano vaikiškų ir ne vaikiškų eilėraščių knygomis, kurias jie atsivežė, kaip patys prisipažino, savo mažuose lagaminėliuose, emigruodami... Nežinau, ar dar kada sulauksiu tokio įvertinimo... Pamačiusi tas aptrintas, suskaitytas knygas, vos sulaikydavau ašaras.
– Ar nustebinote tautiečius JAV kiek pakitusiu savo amplua? Juk esate laikoma labiau vaikų rašytoja, o pristatėte ir dvi memuarų knygas.
– Kad ir kaip būtų keista, nenustebinau. Gal todėl, kad jau buvo skaičiusių ar girdėjusių apie pirmąją „Babilonų“ knygą, todėl dabar ieškojo antrosios. Perskaitę antrąją, dalindavosi įspūdžiais, kurie man buvo be galo malonūs. Nežinau, gal gyrė iš mandagumo, bet knygas akimirksniu išgrobstė, netgi pritrūkome.
– Ar bendravote su vaikais? Jie skiriasi nuo Lietuvos vaikų, su kuriais nuolat bendraujate jau daugybę metų?
– Su vaikais bendrauti tikrai nebuvo sudėtinga. Vieni geriau kalba lietuviškai, kiti – kiek sunkiau. Tačiau didvyriškų jų tėvų ir mokytojų dėka tikiu, kad jie tikrai nepamirš savo šaknų. O vaikai, jei ir turi tam tikrų skirtumų, įvairiose pasaulio šalyse išlieka tokie patys: vienodai juokiasi, verkia ir liūdi, žaidžia ir yra smalsūs. Jie klausinėjo, iš kokio Lietuvos miesto esu atvykusi, kiek parašiau knygų, padeklamavo vieną kitą mano eilėraštį... Nepajutau jokių bendravimo sunkumų. Be to, mano eilėraščių yra ir Amerikoje išleistuose lietuviškuose vadovėliuose, taigi jie iš jų mokosi.
– Tai ne pirma Jūsų viešnagė JAV. Puikiai parašytų epizodų apie Niujorką rasime abiejose „Babilonų“ knygose. Kokia Jums pasirodė Amerika šįkart? Viskas taip pat?
– Niekada nieko nebūna „taip pat“. Tiesa, negalėčiau pasigirti, kad mačiau tą pasikeitusią Ameriką daug daugiau nei pro automobilio langą. Skubėjome ten, kur mūsų labai laukė, ir netgi ne visur įstengėme apsilankyti. Tačiau tie susitikimai su tautiečiais man buvo tokia neįkainojama patirtis ir džiaugsmas, kurio tomis akimirkomis neatpirktų jokios galerijos ar istoriniai paminklai, kuriuos, beje, ir anksčiau jau buvau mačiusi.
Beje, kai atvykome į Niujorką ir turėjome kelias laisvas valandas, paprašiau kolegų, kad mane paliktų vieną Niujorko centre pabūti su savimi. Tą laiką praleidau Penktojoje Aveniu, ieškodama senų vaiduoklių... Kaip kadaise, džiaugiausi vienatve tarp nepažįstamų žmonių margaspalvėje minioje, tačiau to, ko ieškojau, neradau. Kartais mes beprasmiškai ieškome prisiminimų, kurie amžinai gyvena atmintyje, o ne realybėje. Pasaulis keičiasi. Keičiamės ir mes patys. Man buvo gera.
Ir amžinas šventės pojūtis daugiatautėje publikos minioje.
– Ar pavyko ištaikyti laiko Brodvėjaus teatrams? Kokie įspūdžiai?
– Miuziklas Brodvėjuje – toks buvo mano vienintelis asmeninis noras viešnagės metu ir buvau apdovanota labai sunkiai gautu bilietu. „Mormonų knyga“ – taip vadinosi miuziklas, pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų. Spektaklis pasakoja, kaip misionieriai atvyksta į atokią Afrikos gentį, kad paverstų juos mormonais. Įdomu, kad nakvodama viešbutyje stalčiuje prie lovos šalia Biblijos visur rasdavau ir „Mormonų knygą“. Matyt, aktualu. Bet pasigilinti į Mormonų reikalus nespėdavau, nes nuvargusi užmigdavau anksčiau, nei būčiau suspėjusi atsiversti pirmąjį puslapį.
Nesiimu spręsti apie spektaklio meninius privalumus, muziką, išradingą humorą, bet pats buvimas Brodvėjaus teatre mane taip svaiginančiai sugrąžino į tuos laikus, kada dėdės duotus pinigus priešpiečiams išleisdavau stovimam bilietui Brodvėjuje... Štai čia viskas buvo taip pat: nedidelė, bet perkimšta salė, kvatojanti publika, muzikos garsai ir nesibaigiantys plojimai. Dar tas ypatingas kvapas, kurį skleidžia tik teatrų salės: dekoracijų dvelksmas, sumišęs su vos juntamais moteriškais kvepalais. Ir amžinas šventės pojūtis daugiatautėje publikos minioje.
– Jeigu šios įspūdingos viešnagės organizatoriai vėl atsiųstų bilietą į Ameriką – ar keliautumėte?
– Nežinau, ar ši kelionė taps konkrečiu literatūriniu kūriniu. Tačiau kiekviena kelionė įneša savo įnašą į bet kokį rašytojo darbą, kad ir netiesioginiu būdu. Tai gyvenimas. Kartais viena detalė, pokalbis ar netgi viena frazė gali tapti tuo impulsu, kuris pagimdo kūrinį. Gal tai bus eilėraštis vaikams, o gal suguls į trečius „Babilonus“... Rašytojui joks potyris nepraeina pro šalį. Kelionės visada mane įkvepia.
Esu nuotykio žmogus. Todėl net jei ir niekas neatsiųstų bilieto, negaliu pasižadėti, kad vieną gražią dieną neišskrisiu į Niujorką pasižiūrėti dar vieno miuziklo...
