Praėjusiais metais keli lietuvių rašytojai – Laurynas Katkus, Marius Burokas, Donatas Petrošius – nusprendė organizuoti paramą Ukrainos kariams ir rašytojams. Gimus idėjai iš pradžių abejota, kiek pavyks surinkti pinigų, tačiau jau pirmasis finansinės paramos rinkimas pranoko lūkesčius. Jau du kartus lietuvių rašytojai vyko į Ukrainą ir vežė kariams reikalingus daiktus, dabar planuojama ir trečioji kelionė.
Pokalbyje dalyvavęs poetas, vertėjas M.Burokas sakė, kad viskas prasidėjo nuo L.Katkaus skambučio. Jis spalio pabaigoje paskambino Mariui ir paklausė, kodėl gi nepadėjus ukrainiečiams tiesiogiai. Buvo nuspręsta pasinaudoti Rašytojų sąjungos fundu ir jo struktūromis, – tai buvo išplėsta į pagalbą ukrainiečiams kariams, o taip pat rašytojams, menininkams. Pirmoji kelionė į Ukrainą įvyko gruodžio mėnesį, iš antrosios grįžta vasario pradžioje, ne kartą siųsta pagalba ukrainiečiams.
Rašytojas D.Petrošius pasakojo, kad iš pradžių buvo daug nežinomybės – kiek pavyks surinkti paramos, nes jie buvo suskaičiavę, kad prireiks apie 25 tūkst. eurų. Buvo svarstymų – galbūt bus surinkti 5 tūkstančiai, gal 10 tūkstančių. Pats D.Petrošius sakė, kad reikia orientuotis į 30 tūkstančių, tuomet ir bus surinkta ta reikiama suma. Rezulatatas – per tris savaites buvo surinktas 31 tūkstantis eurų. Jis sakė matęs pagrindą optimizmui – kadangi pats, kaip esantis šalia Vilniaus „Žalgirio“ futbolo ultrų, matė, kaip, prasidėjus karui 2014 metais, „Žalgirio“ fanai nuo to laiko sugebėjo surinkti Kyjivo „Dinamo“ (su kuriais nuo senų laikų Vilniaus „Žalgirio“ ultros bičiuliaujasi) 100 000 eurų. Jeigu 100 ultrų surenka tokią sumą, kodėl panašiai negalėtų surinkti kalis kartus daugiau rašytojų? „Manau, kad tai ne pabaiga ir galėtų smarkiau suktis šitas reikalas“, – sakė jis.
Iš labdaros perka visureigius
Apie tai, kaip rašytojai karo metu tampa savanoriais, susitikime kalbėjo ir ukrainiečių rašytojas Andrijus Liubka, kuris Vilniaus knygų mugėje turėjo dalyvauti dar praėjusiais metais, tačiau tuomet prasidėjus karui visus tuos planus teko atšaukti. Šiemet jam jau pavyko atvykti į renginį. A.Liubka pasakojo, kad prasidėjus karui jis neberašo kūrinių, tačiau savo kaip rašytojo žinomumą išnaudoja rinkdamas paramą. Viskas prasidėjo nuo to, kad jo bičiulis, kariaujantis Donbase, susirašinėdamas su rašytoju papasakojo, kad jiems labai reikia visureigio. Rašytojas paskelbė savo „Facebook“ paskyroje, kad renka pinigus visuregiui, ir jį tiesiog užplūdo žinutės norinčiųjų prisidėti: „Turėjau išjungti telefoną, nes jis nuolatos vibruodavo“.
Pinigų buvo surinkta ne tik šiam, bet ir dar vienam visureigiui. Tuomet A.Liubka ėmė ieškoti dalinių, kuriems reikia visureigių, ir taip paramos organizavimas smarkiai įsisuko – iki šios dienos jie su komanda nupirko 124 visureigius. Jis taip pat organizuoja meninius projektus, kurie leistų išgyventi ne tik rašytojams, bet ir fotografams, operatoriams. Jo įsitikinimu, humanitarinė pagalba žemina, smukdo žmonių orumą – kur kas geriau gauti pinigų projektams, kurių pagalba žmonėms galima sumokėti pinigus už konkrečius nuveiktus darbus. „Pinigai svarbus dalykas, bet svarbiau yra žmonių noras padėti, – sako A.Liubka. Jis įsitikinęs, kad svarbūs ne tik dideli pagalbos projektai, bet ir maži. – Iš mažų istorijų susideda didelis Ukrainos palaikymo paveikslas“.
Svarbu pažinti Ukrainos kultūrą
Vertėjas Vytas Dekšnys, kalbėdamas apie tai, kaip per šiuos akro metus keitėsi prioritetai, pasakojo, kad jie kito bent kelis kartus. „Pačioje plataus masto kare daug kam buvo šokas – panašiai buvo ir kai Donbase prasidėjo karas. Atrodė, kad visa Lietuva porai savaičių sustojo ir žiūrėjo, kas vyksta. Aš, kaip vertėjas, versdavau tekstus, kurie pasirodydavo „Facebook“. Daugelis mano pažįstamų darė taip pat“, – sakė V.Dekšnys. Vėliau nemažai kas atrado praktinių būdų, kaip padėti Ukrainai. Vertėjas įsitikinęs – mes esame labai skolingi Ukrainai, nes daugybę metų menkai tepažinome jos kultūrą, tai buvo beveik nejudintas klodas, o ukrainiečių knygų išleista vos keletas. „Mums, su ukrainiečių literatūra, yra taip, kad kur begriebsi, viskas nauja“, – sakė jis. Todėl dabar, anot vertėjo, reikia atlikti įsisąmoninimo darbą, suvokti, kad ukrainiečių kultūra yra didelė kultūra. Tiesa, anot vertėjo, reikia suprasti, kad dabar yra palankus laikas dėti pamatiniams darbams, nes prieš kelis metus leidėjai nenoriai leisdavo ukrainiečių knygas, abejodami, ar atsiras pirkėjų, ir nežinia, ar tas pats nesugrįš ir po kelerių metų.
M.Burokas džiaugėsi, kad daugėja ukrainiečių poezijos, vaikų literatūros vertimų, tačiau liūdni reikalai su ukrainiečių prozos vertimais. Trūksta ir vertėjų iš ukrainiečių kalbos.„Mums reikia iš smegenų išstumti rusų kalbą ir padaryti vietos ukrainiečių kalbai, ir kuo greičiau, nes laikai tokie“, – sakė jis.
Susitikime dalyvavusi ukrainietė poetė, savanorė Kateryna Michalicyna pridūrė, kad reikia versti ne tik ukrainiečių knygą į lietuvių kalbą, bet ir lietuvių kūrinius į ukrainiečių kalbą: „Mes turime pažini vieni kitus“.
