Dar spaustuvės dažais kvepiančią A.Andriuškevičiaus knygą „12 esė ir A.A.biblioteka“ („Apostrofa“) literatūros pasaulis priėmė entuziastingai. Laukta knyga, „gaivaus oro gurkšnis“, meistro ranka parašytas tekstas. A.Andriuškevičiaus esė ir itin atviros, rašytojas mėgsta kartoti rašantis „visu savimi“, ir intelektualios, galima sakyti, net išrankios.
Naujoje knygoje skaitytojams leidžiama pasižvalgyti ir po asmeninę A.Andriuškevičiaus biblioteką: lakoniškos 46 mėgstamų knygų – nuo pasaulinės klasikos iki šiandieninės lietuvių literatūros – apžvalgos. „Perskaitytos knygos mus keičia“, interviu ne kartą užsimena A.Andriuškevičius. Bet „į ekstazę varo“ ne knygos, o „spindesiai“.
A.Andriuškevičius: Pirmiausia, Virginija, norėčiau padaryti tris įvadines pastabėles. Gal jos paskui mums pabus savotišku švyturėliu nedidukėse mudviejų pokalbio mariose. Pirmoji: kalbėsiu, remdamasis savąja rašymo patirtimi. Kiti naudojasi kitais būdais, jų patirtys kitokios. Tepadeda jiems Dievas! Toliau: rašydamas meninį tekstą, aš kuriu fikcinį pasaulį, kuris turi savo vaizdus, savo įvykius, savo nuotaikas. Pagrindinis jojo personažas paprastai esu aš pats. Bet tai visai nereiškia, kad kalbu tik apie save. Ir dar viena: tame fikciniame pasaulyje glūdi ištirpdyti (o kai kada ir suformuluoti tiesiogiai) mane itin dominantys filosofinio tipo klausimai, su kuriais aš „flirtuoju“. Pavyzdžiui tokie, kaip kad kančia, laisva valia, tapatybė, mirtis, santykiai su anapusybe...
V.Kulvinskaitė: Apie naujosios knygos rašymo patirtį pratarmėje minite, kad dvylika esė „atėjo, prisistatė. Pareiškė norą būti užrašytos.“ Kaip esė tekstas pas jus šiandien ateina, ko reikia, kad ateitų? O jei jau esė ateina pati ir savavališkai, tai kokia tada teksto autoriaus, kuris jūsų atveju yra ir pagrindinis teksto personažas, funkcija ar pareiga?
A.Andriuškevičius: Pradžia dažniausiai būna tokia. Esu apimtas nuotaikos (ne buitinės, žinoma), kurią vadinu poetine, somnambuline ir pan. Tuomet dar atsiranda koks nors „sprogdiklis“: vaizdas, spalva, šviesa, eilėraščio (žinomo) eilutė, dainos melodija... Ir tada prisistato (toli gražu ne visuomet) frazė. Pajuntu, kad joje glūdi potencialus fikcinis pasaulis (panašiai kaip gilėje – ąžuoliukas). Imu tą frazę kartoti. Po truputį ji prišaukia (arba – neprišaukia, aiman, tai gresia teksto žlugimu) kitas frazes, pradeda rastis to potencialaus pasaulio vaizdai, įvykiai, aromatas, su tuo susijusios idėjos. Bet visa tai reikia parašyti, paversti žodiniu kūriniu! Bepigu Fossei, kad jam pasidingoja visas tekstas, kurį belieka „atklavišinti“. Man prisistato tik migloti būsimo tekstinio pasaulio kontūrai, kažkoks labiau nujaučiamas negu jau regimas ar girdimas pavidalas, teturiu nuorodą į jį. Tad mano funkcija – ne užrašyti, o parašyti...
V.Kulvinskaitė: Esate publikavęs ir tikrus dienoraščius, ir sufalsifikuotus. Apie naujausias dienoraštines esė sakote, kad tai tarpinis variantas. Viskas, kas aprašyta, vyko iš tiesų, bet rašydamas žinojote, kad publikuosite. Kaip manote, ar autobiografiška, dienoraštinė proza nėra savotiški, perfrazuojant Hansą Kristianą Anderseną ir Sigitą Parulskį, nuogi karaliaus drabužiai? Apsinuogini, o iš tiesų prisidengi, apsirengi, ir dar taip apsirengi, kaip norėtum save kitam parodyti?
A.Andriuškevičius: Cha, cha... Neblogą paradoksalų klausimėlį suformulavote. Na, kalbant apie mane, tai bene labiausiai esu „apsinuoginęs“ „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuose“. Ten ką sudeginau – sudeginau, ką praleidau išlikusiuose lapuose – praleidau, bet kas liko – absoliučiai tikra. Ir kai tuos dienoraščius rašiau, apie jokį publikavimą nė minties nebuvo. O kai, rengiant knygą, redaktorė pasiūlydavo ką nors pakeisti, atrėždavau: „Tu nori sufalsifikuoti dokumentą!“ Kita kalba – apie dienoraštinę prozą. Čia atsakymas jau glūdi jūsų klausime: rašydamas kai ką „apnuogini“, kai ką – dar labiau aprengi (tos „labiau aprengtos“ vietos, suprantama, pastabiai akiai gali sukelti įtarimą). Bet man svarbiau kitkas. Kai rašau, negalvoju nei pasirodyti nuogas, nei – frakuotas. Man rūpi išugdyti iš tos „gilės“ tą „ąžuoliuką“, sukurti iš žodžių tą fikcinį pasaulėlį, kuriuo paskui galėčiau pasidalinti su kitais, o jie rastų jame įdomumo, panašios patirties, paguodos, pradžiugtų, ką nors sau pasiimtų...
V.Kulvinskaitė: Esė „Gyvenimo slinksmas sausio mėnesį“ skaitėte, tiksliau, jūsų teksto pasakotojas skaitė J.M.Coetzee romaną „Summertime“ ir atpažino pagrindiniame personaže save, ir dėl to pradžiugo. Įdomu, kad pradžiugo, o ne nuliūdo, tarkime, kad nėra toks jau originalus ir autentiškas. Žinau, kad ir pats esate įkvėpęs mažų mažiausiai kelis literatūrinius personažus. Jei reiktų pasirinkti, kuri formuluotė jums būtų artimiausia: ar kad literatūros kūriniai mus formuoja, ar kad patys formuojame save pagal literatūros kūrinius (tarkime, šiandien aš būsiu Maiklas K. ar Lolita – kuo daugiau skaitai, tuo daugiau gali formų įgyti), ar kad literatūros kūrinius formuojame, rašome pagal savo atvaizdą, nuo kurio nepabėgsi?
A.Andriuškevičius: Iš jūsų išvardytų trijų pozicijų man artimos dvi: pirmoji ir trečioji. Apie pirmąją. Taip, perskaitytos knygos mus keičia (formuoja). Šią mintį esu formulavęs esė „Apie (mano) skaitymą“, kaip tik ir esančią mudviejų aptarinėjamoje knygelėje. Keičia todėl, kad skaitydami (kaip ir žiūrėdami dailės kūrinius ar klausydami muziką) įgyjame naują patirtį. Nesvarbu, kad ji – tiktai semigyvenimiška. Vis vien, jei pakankamai stipri, kažką padaro su mumis, tampame kažkiek kitokie negu buvome iki tol. Pavyzdžiui, aš jau niekada nebūsiu toks, koks buvau iki perskaitydamas Kafkos „Procesą“ ar Saramago „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“. Bet tie pokyčiai (bent mano atveju) vyksta man pačiam nė nežinant, nesistengiant tapatintis su kuriuo nors herojumi, būti tokiam, kaip jis. Apie trečiąją. Kadangi aš rašau (pavartosiu banalybę) „visu savimi“: visomis savo psichinėmis ir net fizinėmis galiomis (manau, kad, jei turėčiau kitokį kūno sudėjimą, mano esė irgi būtų bent kiek kitokios), vadinasi, gaminu kūrinį pagal save, tariant jūsų žodžiais – formuoju kūrinį pagal savo atvaizdą. O dėl antrosios pozicijos, be to, ką sakiau (kad sąmoningai nesistengiu persikūnyti į kito autoriaus herojų), norėčiau pridurti. Nebūtina taip jau smarkiai tapatintis, kad pradžiugtum, radęs panašumo su tuo ar kitu skaitomos knygos personažu. Tarkime, Coetzee atveju radau su pagrindiniu veikėju tokių bendrų bruožų kaip kad uždarumas, šaltumas „kraujo giminėms“. Net mano mėgstamus autorius jis, pasirodo, skaitąs! Fossės atveju pradžiugino Aslės (iš romano „Septology“) kontaktas su anapusybinėmis jėgomis, kurį ir aš tariuosi kartkartėmis jaučiąs. O prieš daugelį metų skaitytame Manno romane „Lota Veimare“ aptikęs, jog Gėtė (jis ten - šio kūrinio personažas) turėjo labai plonus plaukus, tiesiog apsalau: juk ir mano plaukai ploni! Bet nei (turiu galvoje personažus) Coetzee, nei Asle, nei Gėte būti nenorėčiau. Jei jau verstumėt mane, Virginija, į ką nors kūnytis, tai rinkčiausi Meistrą iš Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“...
V.Kulvinskaitė: Jūsų esė pirmą kartą perskaičiau „Šiaurės Atėnuose“. Man tada buvo trylika ar keturiolika, „Šiaurės Atėnus“ pirkdavo vaikino, kurį buvau įsimylėjusi, tėvai. Jie buvo kultūros lauko žmonės, o mano pačios aplinkoje niekas „Šiaurės Atėnų“ neskaitė ir net nežinojo, kad toks dalykas egzistuoja. Atsimenu, bandydavau skaityti to vaikino namuose jūsų esė (dar labai patiko Giedros Radvilavičiūtės ir S. Parulskio tekstai) ir beveik nieko nesuprasdavau, bet kažkas labai traukė, žavėjo, net baugino, todėl labai norėjau suprasti. Išsiaiškinti. Beveik tiesiogine prasme iki skausmo laužiau galvą. Dabar manau, kad traukė kalbos ir vidinio pasaulio aristokratizmas ir su tuo aristokratizmu siejamas išskirtinumas. Atrodė, jei pradėsiu (kažkada, galbūt) tokius tekstus, tokią kalbą suprasti, tai bus patvirtinimas, kad ir aš savyje to aristokratizmo turiu. Savotiška literatūrinio aristokratizmo apraiška jūsų naujausiose esė yra sprendimas palikti neverstas citatas anglų, rusų, ispanų kalbomis, ir dėl to nesiaiškinti, neatsiprašinėti.
O šiandien labai stipri priešinga tendencija: literatūros ir kalbos demokratiškėjimas, kūrinio prieinamumo, aktualumo svarba. Tiražai ir reklama, piaras. Svarstoma, kad dera rašyti, kaip kalbame, nes antraip mūsų nesupras (ar supras tik maža mažuma) ir tai yra blogai, nes kuo daugiau žmonių tekstą skaito, supranta, vertina ir perka, tuo ta knyga geresnė. Kitaip tariant, vertybė yra patikti daugumai. Ką apie literatūrinį aristokratizmą ir literatūrinę demokratiją manote, kur save, taip sakant, pozicionuojate?
A.Andriuškevičius: Matote, mano tekstus skaityti sunku. Dėl kelių priežasčių. Viena jų – minėtieji „filosofinio tipo“ klausimai, kurie, kaip sakiau, turėtų (kad ir neakivaizdiniu pavidalu, „ištirpę“) glūdėti juose. Nemenkai daliai skaitančiosios publikos jie yra arba neįdomūs, net – nemalonūs (na, koks čia malonumas skaityti, kad kančia – svarbus ir organiškas, neišvengiamas gyvenimo sandas). Arba – pernelyg sunkūs, net – nesuprantami (tarkime, kad laisvos valios gal ir neturime). Kita skaitymo sunkumo priežastis – gausybė tiek atvirų, tiek „paslėptų“ kultūrinių nuorodų, kurių nesuvokus tekstas labai nuskursta. Imkime nemažai atvejų, kai aš cituoju, pavyzdžiui, Sylvią Plath. Juk piliečiui, nepažįstamam su jos kūryba, tie pacituoti gabaliukai tikrai ne itin daug sako. O jei net citatos nėra, tik nuorodėlė? Kaip, tarkime, viename mano eilėraštuke: „Bet, bet: tos raudonos, tos Sylvios Plath, tos aguonos... / Jų šilkas šiugždena, raukšlėjas...“ Čia kai kam gali net pasidingoti, kad kalbu apie kažkokią damą vardu Sylvia, kuri štai neša man aguonų puokštę! O dar tos neišverstos citatos! Prisipažįstu, kad esu šioks toks pižonas. Bet kitakalbių citatų neverčiu tikrai ne dėl savo pižoniškumo. Jų neverčiu pirmiausia todėl, kad mano tekstas, kurį laikau bemaž poetiniu (nors tai būtų ir esė), skaitytųsi sklandžiai, „fluently“, kad jis niekaip nepanėšėtų į mokslinį rašinį. O juk citatos su pridėtais vertimais jį timptelėtų būtent ton pusėn! Ir dar. Kai rašau, man itin didelį džiaugsmą suteikia nežinia iš kur nusileidusi vienokia ar kitokia stilistinė figūra. Tiesiog tirpstu iš malonumo. Bet... Kai kurios tų figūrų, spėju, dalį menkiau stilių jaučiančių skaitytojų priverčia kraipyti galvas. Na, pavyzdžiui, kai aš sakau, kad tas ar tas mano bičiulis ne per seniausiai „įsigijo velionio statusą“...
Taigi. Turbūt galėtume reziumuoti, kad aš, nė kiek neniekindamas jokių mažiau pasirengusių skaitytojų (manau, ir jie šį tą randa mano rašiniuose, be to, jie juk turi teisę į savo skonį, jie „taip parašyti“, juos irgi reikia gerbti), vis dėlto esu labiau orientuotas į vadinamąjį literatūrinį elitą. Kodėl aš taip darau? Aš nieko nedarau, Virginija. Tiesiog man taip darosi, man taip rašosi. Nes, kaip sakiau (vėl toji banalybė), rašau „visu savimi“. O esu būtent toks. Beje, dėdamas pastangas rašyti kitaip, nebūčiau autentiškas. O kad jūs, būdama trylikametė, mėginote žūtbūt įsilaužti į mano tekstus, nors tuomet jų visai nesupratote, rodo, jog jau tuomet veržėtės į elitą. Dabar jame esate...
Platieji skaitytojų sluoksniai, tiražai, kūrybos demokratiškumas, vėl prisipažįstu, man, deja, nerūpi. Tai kas man rūpi, po paraliais? Štai kas: kad į mano tekstinius pasaulius „įeitų“, kad juose pabuvotų, kad rastų ten kokio nors „peno“ savo sielai žmonės, kurie turi panašių sielos briaunų kaip ir aš. Kad jie taptų (nebūtinai man žinant) mano „dvasiniais giminėmis“. Nes, kaip minėjau pradžioje, mano santykiai su „kraujo giminėmis“ (kaip ir Coetzee personažo) – šalti...
V.Kulvinskaitė: Jūsų esė ir poezijoje dominuojantis jusliškumo būdas yra rega. Metaforos vizualios, vaizdinės. Daug dailės intertekstų. Kitaip tariant, kalbate vaizdais. Ir pasakotojo pozicija ar, tiksliau, dislokacija dažnai tokia, iš kurios galima stebėti, matyti. Pasakotojas stebi net po (įsivaizduojamos) mirties: save stebi griaučiai ant jūros kranto; stebi kūnas, kabeliais pririštas prie spindinčios žvaigždės. Regėjimas, stebėjimas sietini su kontrole, distancija. Regimi objektai turi daugiau ar mažiau aiškias ribas, išlaikoma distancija tarp reginčiojo ir regimo objekto. Bet pačios intensyviausios patirtys jūsų esė susijusios su švytėjimu, blykčiojimu. Atsiplyksčiojimu. Kitaip tariant, tai situacijos, kai trumpam apanki, prarandi kontrolę. Kai išoriniai objektai, tarkime, nuo mėnulio šviesos žaižaruojantis sniegas, apakina. Labai įdomi pasirodė ši įtampa, stipri.
A.Andriuškevičius: Taip, jūs esate teisi. Mano rašiniuose daug vizualumo. Žinoma, kad prie šito prisidėjo mano artima bičiulystė su daile. Neretai aš ir gamtos fragmentą matau kaip paveikslą (beje, kai kurie, rašiusieji apie mano tekstus, pavyzdžiui, Giedra R., yra atkreipę į tai dėmesį). Sutinku ir su teiginiu apie distanciją. Juk tam tikra psichinė distancija (ją teoretikai ir vadina „estetine“) tiesiog būtina ir tuomet, kai „vartoji“ meno kūrinį būtent kaip meno kūrinį, ir tuomet, kai pats jį kuri, ir tuomet, kai ką nors stebi estetiniu žvilgsniu. Aha, spindesiai. Jie mane varo į ekstazę nuo vaikystės. Kaime tai būdavo ryto rasa ant žolės vasarą ir kibirkščiuojantys mėnesienoje sniegynai žiemos naktį (apie šį reiškinį esu pakalbėjęs esė „Atsisveikinimas su daiktais“ knygoje „Sufalsifikuoti dienoraščiai“). O iš nesenų nuostabių žaižaravimo, spindėjimo, švytėjimo įspūdžių galiu paminėti įvairius šviesos apsireiškimus mano naujojo favorito, Jono Fossės knygose. Žinoma, kad tie spindesiai tiesiog prašyte prašosi būti siejami su anapusybe. Juk žiūrėkite: tie objektai paprastai spindi ne patys, jie tą šviesą gauna iš kitur. Antai paimi žaižaruojantį rasos lašą pirštais - ir pamatai tik tiek, kad tie pirštai truputį sudrėko...
V.Kulvinskaitė: A.A.biblioteka – knygų apžvalgos, kurias pirmiausia publikavote svetainėje goodreads.com. Kaip atsiradote šioje svetainėje? Kuo ši erdvė, kurioje savo įspūdžiais (gana dažnai naiviais, kategoriškai) apie knygas dalinasi daugiausia neprofesionalūs skaitytojai (nors, be abejo, yra ir profesionalių), jus patraukė? Tiesioginiu kontaktu su skaitytojais, laisve nebūti rimtu, o gal ir patiktukais?
A.Andriuškevičius: O į „Goodreads“ atėjau grynai savanaudiškais tikslais. Mat tuo metu labai norėjau rašyti, bet nei esė, nei eilėraščiai nesirašė. Tai ir ėmiausi apžvalgėlių žanro. Vėliau suvokiau, kad ne toks aš jau ir savanaudis: turėsiu galimybę platformos dalyviams pristatyti gerų knygų iš savo „bibliotekos“ – gal kas nors ir pasinaudos (dabar jau matau – pasinaudojo, ir ne vienas). O publika čia – margut margutėlė tiek lektūros pasirinkimo, tiek jos suvokimo bei vertinimo prasme. Tai irgi, žinoma, įdomu. Na, „patiktukai“, aišku, taipogi šį tą reiškia, ką jau čia slėpti...
