– Aurimai, kaip kilo mintis nagrinėti būtent gaujų gyvenimą?
– Tokios jau tos mano mintys – nekontroliuojamos. Kartais užknisa ir patį, bet yra kaip yra. O ar tas gaujų gyvenimas skanus ar neskanus, aš niekada nesvarstau ir nesvarstysiu. Tenorėjau patekti į mintis žmogaus, kuris laikomas devintojo dešimtmečio siaubu verslininkams ir šiaip žmonėms.
Nusikaltimai ir siužetas – tai tik fonas. Ar sugebėjau prasibrauti pro odą ir kaulus? Aptikti nusikaltėlio sielą? Čia spręsti ne man, o tiems, kas panorės patekti ten, kur buvau nukeliavęs aš.
– Ar galvojote, kam ši knyga būtų aktualiausia? Galbūt jaunajai kartai, nemačiusiai aprašomų laikų?
– Rašau, nes tai man suteikia malonumą. Kurdamas pagrindinį romano personažą Vidmantą ir jo gaują negalvojau apie skaitytoją, nors sutinku, kad tai skamba kvailai.
Rašydamas tiesiog dirbu prie teksto, ir tas darbas mane išlaisvina. Kai kam ta laisvė yra televizorius, internetas, o man – sugauti padrikas mintis, paversti jas istorija.
– Pratęskime kalbą apie pagrindinį „Kūnų ir kristalų“ veikėją – banditų aukščiausiąjį Vidmantą. Atrodo, jis galėtų paprasčiausiai gyvuliškai mėgautis savo gyvenimu, tačiau šlovė ir pinigai iki galo jo nepatenkina. Toks vaizdas, kad Vidmantas jaučia moralinį alkį, trūkumą kažko, ko pats greičiausiai negali įvardyti. Kas tai galėtų būti?
– Kiekvienam mūsų jausti pilnatvę, o kartais ir laimę, reikalingos visos emocijos: džiaugsmas, meilė, liūdesys, baimė. Kiek ir kokių emocijų netenka žmogus, pasirinkęs nusikaltėlio kelią, o vėliau pakilęs į banditų piramidės viršūnę? Manau, kad daug. Todėl Vidmantas sėda rašyti, mėgindamas surasti tas trūkstamas emocijas kažkur savo vaikystėje, meilėje, narkotikuose, nusikaltimuose. Viena yra gyventi ir prisiminti, visai kas kita – prisiminti ir tai užrašyti.
Kuriozų pilna ir gyvenime, tik aš juos pastebiu ir renku, o dauguma tiesiog praeina pro šalį.
– Knygoje gausu kurioziškų situacijų – pradedant smėlio dėžėje besivoliojančia nužudyto kunigo ranka ir baigiant kitoje barikadų pusėje stovinčių jaunuolių „šienavimu“ šokiuose. Kaip rinkote informaciją „Kūnų ir kristalų“ turiniui? Fantazija, laikraščiai, o gal ir sava patirtis?
– Tokių kuriozų pilna ir gyvenime, tik aš juos pastebiu ir renku, o dauguma tiesiog praeina pro šalį. Po to apdoroju mintyse, gal kiek pagyvinu, suskaldau, surenku ir užrašau. Gal ir niekas nepatikės, bet informacijos rinkti nereikėjo. Jos buvo tiek daug aplinkoje, nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio iki pat mano išvykimo į Didžiąją Britaniją, kad tai, ką rašė laikraščiai, atrodė tik juokingas faktų komentavimas, farsas.
– O ar yra pačiam tekę susidurti su romano veikėjais akis į akį?
– O kam neteko?
– Minėjote norą aptikti nusikaltėlio sielą. Jei pavyko iškontempliuoti – koks būna žiaurumo, kankinimo ar tiesiog skerdynių motyvas jau po to, kai iš esmės pagrindinis tikslas – materija, turtas – jau yra pasiektas?
Gaujos atsirado dėl tų pačių priežasčių, kaip ir prezidento rezidencija, „Maxima“, kelios dešimtys partijų, Grūto parkas, Rolandas Paksas, „Akropolis“ ar naujas Konstitucinis Teismas
– Čia reiktų suvokti pačią gaują. Dauguma žmonių mano, jog tai – keletas agresyvių vyrų, kuriems vadovauja itin žiaurus, negailestingas padaras.
Bet tai – tik stereotipas. Gauja – tai lyderis, jam paklūstantys ir dirbantys vyrai, tai ir korumpuoti pareigūnai, verslo partneriai iš kitų miestų, šalių, narkotikų pirkėjai. Jei valdai tokią gausybę žmonių, kurių nė trupučio nejaudina moralė ar dogmos, net ir po to, kai susikrauni krūvas materijos, beveik neįmanoma numoti į viską ranka ir pasitraukti.
Todėl žiaurumas sirpsta, emocijos nyksta. Turi susiklostyti kurioziškos aplinkybės, suteikiančios ar padovanojančios šansą atsitraukimui.
– Kaip manote, kodėl iškart po Nepriklausomybės atgavimo taip greitai šalyje atsirado tiek daug nusikaltėlių gaujų?
– Gaujos atsirado dėl tų pačių priežasčių, kaip ir prezidento rezidencija, „Maxima“, kelios dešimtys partijų, Grūto parkas, Rolandas Paksas, „Akropolis“ ar Konstitucinis Teismas.
Tai normalus reiškinys laisvoje, kapitalistinėje visuomenėje. Ko iki visiškos laimės trūksta tokios šalies kaip JAV piliečiams, kur nuo 2007 iki 2011 m. su gaujų nusikaltimais siejamų nužudymų skaičius siekia net 15 tūkstančių?
Tai oficialūs FTB skaičiai. Palyginkime: Irako kare, nuo 2003 iki 2011 m., žuvo apie 5 000 amerikiečių karių.
