Apie liuteroniškas šaknis, apie lietuvių požiūrį į mažlietuvius ir buvusios Prūsijos lietuvių didžiulę įtaką visai Lietuvos kultūrinei raidai su G. Grajausku kalbėjomės trumpo pokalbio metu.
XVI a. pradžioje, kuomet vokiečių teologas Martynas Liuteris pasipriešino tuometinei nuodėmes atleidžiančių indulgencijų pardavinėjimo tvarkai bei išleido 95 tezes apie atlaidų esmę ir jų praktiką, Europoje sparčiai pradėjo plisti naujas kultūrinis ir religinis protestantizmo judėjimas – liuteronybė. Netrukus šis judėjimas pasiekė ir Lietuvą, tačiau mūsų krašte susidūrė su nepalankiu tuometinės šalies valdžios požiūriu. Todėl vietiniai liuteronybės propaguotojai turėjo ieškotis naujos erdvės savo idėjų sklaidai. Taip tuometinės Prūsijos teritorijoje susiformavo Mažosios Lietuvos regionas, kuris tęsėsi nuo pat Nemirsetos iki Smalininkų.
Būtent Mažojoje Lietuvoje kūrė ir didžiulę įtaką visai Lietuvos kultūros raidai palikę liuteronų kunigai Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir lituanistas, tautosakininkas Martynas Liudvikas Rėza ir kitos iškilios Lietuvos asmenybės. Apie liuteroniškos kultūros įtaką ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai Lietuvai, rugsėjo 22–24 d. bus siekiama plačiau papasakoti „Liuteroniškos kultūros dienų“ metu. Pasak rašytojo G. Grajausko be liuteronybės nebūtų ir Mažosios Lietuvos, kuriai šiandien galime dėkoti ir už išsaugotą lietuvių kalbą.
– Liuteroniška kultūra – apie ką ji, Jūsų nuomone? Ar galima dėti lygybės ženklą su Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) kultūra?
Nors nepriklausau liuteronams, bet lyg ir turiu šiokią tokią moralinę teisę pakalbėti apie tai, kaip įsivaizduoju liuteronybę. Pakalbėti iš skirtingų pusių: gimiau Didžiojoje Lietuvoje, nuo mažens gyvenu Klaipėdoje, mano proseneliai iš Mažosios Lietuvos. Beje, visiškai neseniai su nemaža nuostaba aptikau, kad mano prosenelės linija veda dar toliau, į Brėmeną.
Liuteroniška kultūra man yra apie žmogų ir jo santykį su Kristumi. Ir tuo pačiu – apie žmogaus santykį su kitais žmonėmis. Ko gero, esminis liuteronybės, o tuo pačiu ir liuteroniškosios kultūros, postulatas – visi žmonės yra šventi Kristuje. Tai iš karto suponuoja pagarbų santykį su kitu žmogumi, neiškeliant savęs aukščiau už kitus. Bet ir neatsisakant galimybės smarkiai jį kritikuoti, jei matai, kad elgiasi netinkamai.
Lygybės ženklo gal nedėčiau: tiesiog Mažosios Lietuvos kultūra yra dalis didelės liuteroniškos kultūros. Kaip Didžioji Lietuva – katalikiškosios.
– Tenka pajausti, kad senieji Klaipėdos krašto žmonės gan tyliai didžiuojasi savo šaknimis, kultūra, literatūra, religija. Kodėl taip yra?
– Sovietmečiu atvirai sieti save su Klaipėdos kraštu buvo rizikinga – galėjai iš sovietų valdžios susilaukti didelių nemalonumų. Tad senieji Klaipėdos krašto žmonės savo kilmę mieliau nutylėdavo. Nepriklausomybės laikais tokių pavojų nebėra, tačiau įprotis saugotis turbūt liko.
Kartais jaučiu, kad lietuviai gan atsargiai žiūri į „mažlietuvius“ – kaip į tokius truputį svetimus keistuolius. Lyg ir savi, lyg ir ne visai... Katalikiškoje šalyje tai gal ir suprantama – nors tikrai neturėtų taip būti... Gal tai priklauso ir nuo pačių Klaipėdos krašto žmonių mentaliteto ir tikėjimo – per daugelį metų liuteronybė išmokė juos nesigirti ir nesipuikuoti tiek savo kilme, tiek savo gebėjimais. Manau, kad Mažoji Lietuva ir jos reikšmė yra iki šiol deramai neįvertinta.
– Klaipėdos kraštas vos 100 metų priklauso Lietuvai. Ar po 100 metų mažlietuviai ir lietuviai jau geba vieni kitus suprasti?
– Šiek tiek supratimo būta jau ir prieš šimtmetį, ir dar anksčiau – nors mentalitetai tuomet skyrėsi nepalyginamai labiau. Tuos skirtumus nulėmė priklausymas skirtingoms geopolitinėms teritorijoms: jei Lietuvą pagal savo kurpalį pakeisti ir brutaliai praryti mėgino Rusijos imperija, tai Mažąją Lietuvą – daug subtilesnė Prūsijos karalystė. Dabar tokių skirtumų nebėra, tad susikalbėti ir suprasti vienas kitą neturėtų būti labai sunku.
– Ko reikėtų, kad „abi Lietuvos“ geriau susikalbėtų?
– Visų pirma – kalbėtis. Netylėti. O tuose pokalbiuose Didžiajai Lietuvai gal nepakenktų kiek mažiau jaustis didžiąja, o Mažajai – mažąja. Tai dvi vienodai vertingos ir įdomios tos pačios Lietuvos pusės, gražiai papildančios viena kitą.
– Pirmoji lietuviška knyga (M.Mažvydo „Katekizmas“) išleista būtent Mažojoje Lietuvoje. Jūsų nuomone, kodėl mūsų gimtosios kalbos gramatikos ir rašytinio žodžio pagrindai atsirado būtent Mažojoje, o ne Didžiojoje Lietuvoje.
– Jei Žygimantas Senasis nebūtų taip stropiai užsiėmęs protestantų persekiojimu, jei karalienės Bonos proteguojamo vieno pirmųjų Lietuvos erudito Abraomo Kulviečio su jo mokykla nebūtų išvijęs, jei per Vilniaus gaisrą nebūtų sudegusi Pranciškaus Skorinos spaustuvė, gal „Katekizmas“ būtų išleistas ne Karaliaučiuje, o Vilniuje. Bet istorija susidėliojo taip, kaip susidėliojo. Kita vertus, jei ne minėtos aplinkybės, gal Karaliaučiaus universitetas (o per jį ir Mažoji Lietuva, ir visa Rytų Prūsija) nebūtų tapęs tokiu stipriu lietuviškos kultūros centru, „atsarginiu aerodromu“, gal neturėtumėme nei Donelaičio, nei „Metų“, nei Liudviko Rėzos.
Verta prisiminti, kad mažiausiai kartą Mažoji Lietuva išgelbėjo Lietuvą nuo pražūties. Išgelbėjo spaudos draudimo metais – kai per trisdešimt metų Rytų Prūsijoje buvo išspausdinta keturi su puse milijono lietuviškų leidinių. Iš jų pusė milijono – elementoriai. Lietuviška spauda, kontrabanda knygnešių gabenama iš Rytprūsių į Lietuvą, ir daraktoriai, mokantys vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, pavertė niekais brutalią rusinimo politiką ir išsaugojo lietuvių kalbą, kuri tapo atkurtos Lietuvos valstybės pamatu. Lietuvos valstybė yra filologijos vaisius, kaip kadaise sakė Czesławas Miłoszas. Mes esame kalbos valstybė. Tad atrodo, kad galiausiai visos peripetijos išėjo Lietuvai į naudą.
– Vyrauja požiūris, kad Mažosios Lietuvos rašytojai, nepaisant to, kad kūrė Prūsijoje, savo kūrybą orientuodavo labiau į Didžiosios Lietuvos žmones, o ne į Prūsijos vokiškos kultūros auditoriją. Kokia Jūsų nuomonė į tokį menotyrininkų požiūrį?
– Manau, jog tie, kurie rašė lietuviškai, orientavosi į ir į skaitytojus Lietuvoje – natūralu, nes ten lietuviškai skaitančių buvo daug. Prūsijos auditorijai, laisvai skaitančiai ir vokiškai, buvo didesnis pasirinkimas, tad jie tikriausiai neretai rinkdavosi vokišką lektūrą, kuri buvo daug gausesnė ir įvairesnė. Macikuose gimęs Hermannas Sudermannas apie Mažąją Lietuvą rašė vokiškai, Hanoveryje gimęs Georgas Sauerveinas rašė lietuviškai. Įvairovė buvo didesnė ir įdomesnė, kad sutilptų į griežtus rėmus.
– Prūsijoje kultūros suklestėjimas yra glaudžiai siejamas su į regioną atėjusiomis reformacijos ir liuteronybės idėjomis. Jūsų nuomone, kaip reformacija pakeitė Klaipėdos krašto kultūrinį veidą?
– Apskritai reformatoriams jaučiu giluminę simpatiją – jaučiu ten esant man artimų dalykų. Teisingumo jausmas, ypatingas dėmesys mokymui, Mokytojo vaidmeniui. Net savotiškas pedagogikos, švietimo kultas. Jiems labai svarbu mokyti ir mokytis. Vienas iš žinomiausių tokių Mokytojų buvo Donelaitis, bet tokie buvo ir Abraomas Kulvietis, ir tas pats Mažvydas, ir nesuskaičiuojama daugybė kitų, mums mažiau girdėtų ar ir visai nežinomų. Viskas ten susieta ne tik su kultūriniu centru, Karaliaučiaus universitetu, bet ir su nuolatiniu iš ten jo alumnų plačiai paskleistu mokymo ir mokymosi procesu. Mokymo, kurio tikslas – pasiekti ne vien tik aukštuomenės atžalas, bet ir kiekvieną vaiką skurdžioje troboje. Tai, be jokios abejonės, smarkiai paveikė ir Klaipėdos kraštą.
– Reformatams visada rūpėjo kultūra, mokslas, švietimas – tai, ką galima pavadinti vienu žodžiu: civilizacija. Nuo Abraomo Kulviečio laikų reformatai tvirtai stovėjo kultūros pusėje – ir, kas mums ypač svarbu, ir lietuviškosios kultūros.
– Kalbant apie lietuvių kalbą, Mažojoje Lietuvoje vietos gyventojai lietuvių kalbą puoselėjo ir sugebėjo išlaikyti šimtmečius net valdant vokiečiams. Tuo tarpu Didžiojoje Lietuvoje dažnai lietuvių kalbą į antrąjį planą nustumdavo įvairių užkariautojų ar didesnių sąjunginių valstybių kultūra. Jūsų nuomone, kokios priežastys lėmė tokį kalbos kultūros išlaikymo stabilumą Mažojoje Lietuvoje?
Viena priežasčių tikriausiai ir yra liuteronybė, kurios tikslas buvo skleisti Biblijos tiesas būtent gimtąja kalba. Tad vokiečiai neturėjo tikslo išnaikinti lietuvių kalbą – nors šiokių tokių draudimų bei mėginimų germanizuoti Mažąją Lietuvą būta, bet jie toli gražu neprilygo brutaliems Rusijos imperijos veiksmams. Su lenkų kalba dar kita istorija – kai sąjungą sudaro dvi skirtingo dydžio valstybės, natūraliai didesniosios kultūrinė ir kalbinė aplinka užgožia mažąją.
– Kaip manote, ko labiausiai šiandien trūksta mūsų savimonėje, kad tinkamai įvertintume Mažosios Lietuvos indėlį į bendrą Lietuvos kultūros raidą?
– Katalikai turi daugiau teatrališkumo, išorinio emocingumo, triukšmo ir puošnumo. Evangelikai liuteronai – tylesni, skiriantys mažiau dėmesio savęs pateikimui, tyliai ir atkakliai dirbantys savo darbus. Tokie labiau šiaurietiškos, jūrinės natūros. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sausi ir rūstoki. Gal todėl kartais ir susilaukia mažiau dėmesio, nei yra nusipelnę.
Turbūt yra ir tas istorinis, kažkur giliai užslėptas kataliko nepasitikėjimas. Netgi Donelaitis, oficialiai Lietuvoje pripažintas ir įvertintas, nesusilaukia tokios meilės, kaip, sakykime, Maironis. Nes kitoks, nei įprasta, truputį svetimas. Pernelyg racionalus, per mažai lyriškas. Be gražumynų ir romantikos. Gaila, nes iki galo nesuvokus Donelaičio, lietuvių poezija lieka stovėti ant vienos kojos. Ir pati Mažoji Lietuva, jos reikšmė ir įtaka Lietuvai, per mažai įvertinta. Jaučiu iš mažlietuvių pusės tam tikrą įsiskaudinimą, kartais ir pyktį dėl to Mažosios Lietuvos nutylėjimo. Tikiuosi, einant laikui, situacija gerės.
