Anot rašytojos Gintarės Adomaitytės, ši vėžlio istorija yra lėta ir iškalbinga; vaikai, skaitydami knygą, pamils keistuolį Dūmą; dar labiau vėžlio gyvenseną suvoks tėvai ir seneliai.
Pokalbis su autoriumi apie knygos atsiradimą, rašymą vaikams, kūrybingumą.
– Esate turbūt vienintelis autorius Lietuvoje, kurio knygos net du kartus, 2012 ir 2017 m., buvo išrinktos kūrybingiausiomis. Kas jums yra kūrybingumas?
– Na, taip jau nutiko, taip kortos krito. Nei vienu, nei kitu atveju to nesitikėjau. Atsiimant apdovanojimą Lietuvos literatūros ir tautosakos institute privalu sakyti kalbą. Kartais jas sakyti pavyksta. Pastarąjį kartą kalbėjau apie nekūrybingumą, nes visos mano knygos atsirado iš nekūrybos.
Kas yra kūrybingumas, aš nežinau... Visad mėginau nekurti, išlaukti. Tekstą sumedžioti be varovų, tykodamas, laukdamas, pasikliaudamas instinktu, nuojauta. Lauki, lauki, o tada – yra arba nėra. Dažniausiai nėra... Mane tai tenkina. Mes pernelyg daug rašome, prikuriame daug melo. Visi kažkodėl mano turintys kurti. Bet kad pabandytų nekurti. Kūrybinga visuomenė, kūrybingumo kursai, kūrybinės organizacijos, kūrybinės bendruomenės... Šlykštu. Gal net reikėtų įkurti nekūrėjų asociaciją ar sąjungą?
– Kas atsitinka rimtam ir pripažintam autoriui, kad jis ima rašyti vaikams?
– Pirmosios klausimo dalies nesuprantu, nežinau, ką reiškia „rimtas“, „pripažintas“. Nesimaivau, nes nei taip yra, nei to siekiu. O parašyti vaikams visad galvojau, tas noras paaštrėjo atsiradus saviems vaikams, skaitant jiems knygas. Kartais net kokį Mačernį paimdavau – puikiai migdė.
Išties teisinga visų, regis, nuvalkiota ištara, kad vaikams rašyti sunku. Jie falšą jaučia per tris kilometrus, kaip rykliai kraują. Turi nemeluoti. Pirma, aišku, sau. Suaugėlius galima apmauti, suvaidinti, apžaisti, o su tais mažaisiais – stop.
Knygą „Vėžlys Dūmas“ rašiau labai nuosekliai, istoriją po istorijos. Ji, beje, parašyta dar 2011 m. Rankraštis po įvairias leidyklas blaškėsi apie 7 metus. Nerado namų. Greičiausiai labai prastai parašiau... Šiaip ar taip, įdomu stebėti, kaip leidyklos strateguoja, ką leisti, ko neleisti, kas eis, neis, įdomi pardavimo psichologija, žaidimai.
Parašęs knygą dalimis ją skaičiau savo vaikams, nesakęs, kas autorius. Norėjau pasitikrinti. Ir jie, regis, palaimino. Kartais matai, kaip tie „rimti“ autoriai parašo knygas vaikams, bet ne vaikams. Sunkiai suprantamai, gudragalviaudami. To pats bijojau, o kaip išėjo – ne man spręsti.
– Rašant vaikams svarbu neprašauti pro šalį, nes jie yra reiklūs skaitytojai. Kaip jūs tyrinėjate vaikų pasaulį? O gal tiesiog leidžiate sau rašyti tai, kas pačiam svarbu?
– Tas tiesa – reikia rašyti suprantamai, bet ir nepataikauti. Tiesiog bandau sukurti pasaulį ir jį primesti skaitytojui. Gerąja prasme jį apgauti, įtraukti, suteikti iliuziją, prieglobstį. Taip pat skaitydamas vaikas turėtų spręsti savas problemas, pažinti pasaulį, šį tą išsiaiškinti. Aš daug ko mokausi iš savo vaikų, stebiu, kaip jie elgiasi, ką priima ir ko niekaip nesupranta.
Vaikų psichologija labai įdomi, jos neišmanydamas toli nenueisi. Tiesa, nežinau, ar pavyko sukurti iliuziją, teksto chemiją. Bet kokiu atveju rašydamas visada vengiu dekoratyvumo, gražinimo, patetikos. Nesuprantu bandymų vaikams tekstus paprastinti, cenzūruoti. Kad ir senas lietuviškas pasakas, kaltinamas žiaurumu, perversijomis. Tai idiotizmas – kitaip nepasakysi. Lietuviškos pasakos niekuo neišsiskiria iš kitų, nereikia susireikšminti. Iš esmės tai bandymas vaikui pakišti supaprastintą pasaulio modelį, prikimšti galvą cukraus vatos. Todėl aš rašydamas nebandžiau nieko paprastinti, muilinti realybės. Vaikai daug protingesni, negu atrodo, o tuos neva žiaurumus suvokia visai kitaip. Patikrinta.
– Jūsų knygos veikėjai yra egzotiški gyvūnai, nebūdingi lietuviškai faunai – vėžlys, papūgos. Iš kur jie atsirado knygoje?
– Šie knygos herojai: vėžlys Dūmas – stepinis vėžlys, papūgos Ieva ir Žaliukas – banguotosios papūgėlės – labai konkretūs gyviai. Aš juos visus laikiau, kartu gyvenau, emociškai buvau prie jų prisirišęs. Ypač prie vėžlio. Jį dovanų gavome vestuvių proga... Siaubas, tiesa? Vietoj kokio indų servizo ar mikrobangų krosnelės. Jam beveik tiek pat metų, kiek ir man. Stebėti gyvūnus labai įdomu. Jų psichologiją, elgesį, manieras.
Deja, vėliau negalėjome vėžlio laikyti – buto paversti stepe neleido „Antakalnio būstas“. Tada vežiau jį į Kauno zoologijos sodą iš Vilniaus autobusu batų dėžėj... Kažkodėl nepriėmė, nors buvome sutarę. Galop jis atsidūrė Vilniaus gamtininkų stotyje ir ten laimingai tebegyvena. Vasarą buvau nuvažiavęs aplankyti – bruožai, elgesys atpažįstami... Keistas jausmas – lyg į vaikų namus važiavau.
Žodžiu, visi knygos herojai realiame gyvenime turi savo prototipus, tad egzotiškumas nėra savitikslis. Šioje knygoje nėra jokios kūrybos – realybė tiesiog piršosi virsti tekstu. Pavyzdžiui, vėžlio kelionė Lietuvon identiška kaip ir knygoje – atvažiavo jis fūros kabinoje, regis, iš Turkijos.
Žinoma – ši knyga nebūtų tokia, kokia yra dabar, be dailininkės Kristinos Norvilaitės iliustracijų. Ji puikiai įkūnijo personažus, aplinką, erdvę. Vizualumas – labai svarbus šios knygos segmentas.
– Jūsų knygoje nėra šiandienos vaiko mėgstamų atributų ar aktualijų – interneto, kompiuterių, kitų įrenginių. Pagrindinis veikėjas vėžlys Dūmas į viską turi kiek kitokį požiūrį nei kaimynai, o jo svajonės šiek tiek senamadiškos – išmokti važiuoti dviračiu ir pamatyti ledkalnį. Kokiam vaikui ši knyga?
– Bandžiau taikyti į universalijas. Sąmoningai vengiau pseudoatraktyvumo ir pseudošiuolaikiškumo. Nors iš esmės vėžlys yra atsilikėlis, atskalūnas, hipis, neformalas, savotiškas dzenbudistas... Gal šis naratyvas skersai išilgai literatūroje gvildentas, bet, manau, visad aktualus. Daug iš jo pats pasimokiau. Tam tikro romumo, sveiko abejingumo, skepsio. Šiaip jau tai knyga ne tik vaikams, ji turėtų būti įdomi ir paaugliui, ir suaugusiajam.
– Skaitant knygą pajunti, kad imi sirgti už Dūmą. Atrodo, kad ir pats autorius simpatizuoja šiam savo veikėjui. Ar autoriui svarbu mylėti savo personažą?
– Turi jei ne mylėti, tai jausti pagarbą, prisijaukinti, įsijausti, įlįsti į jo kiautą, gal net pamėginti ropoti, pavėžlinti lyg vėžlys... Empatija labai svarbi. Reikia turėti ir konkrečios informacijos, pasidomėti vėžlio anatomija, gyvensena, nes gali prirašyti visiškų nesąmonių. O tada į personažą perkeli žmogaus emocijas, gyvenimo, elgesio modelius. Čia ir yra literatūros teatras – gali su juo tapatintis, gali pabūti ir savimi, ir kažkuo kitu. Taip pamatyti save iš šono. Tai sveika. Tam tikra prasme vėžlys tampa autoriaus alter ego.
Knygą „Vėžlys Dūmas“ rašiau labai nuosekliai, istoriją po istorijos. Ji, beje, parašyta dar 2011 m. Rankraštis po įvairias leidyklas blaškėsi apie 7 metus. Nerado namų.
– O kaip atrodo pats rašymo procesas? Turite kokių ypatingų ritualų?
– Žiūrint, ką rašai. Esė – viena, eilėraštis – kita, publicistika – vėl naujai. Bet visada rašymui reikia švarios galvos, reikia su tekstu, kalba dirbti, išbūti, apžiūrėti visas kertes, tekstą užauginti, prisijaukinti, išlaižyti iki dugno. Rašau ilgai. Pradinis variantas paprastai atsiranda chaotiškai, pliūpsniais, taip sudėliojami atramos taškai, konstrukcija, karkasas, idėja. Pradinį variantą paprastai rašau ranka. Ir kuo toliau, tuo labiau patinka pieštuku. Turiu ir įvairių mandrų rašalinių priemonių. Na, gerai gerai – esu rašymo priemonių fetišistas... Vėliau jau redaguodamas, pildydamas surenčiu teksto pastatą kompiuteriu.
Paprastai rašau namie. Neįsivaizduoju, kaip tai galėčiau daryti kavinėje ar kitoje viešoje vietoje. Erzina. Bijau ten rašyti – dar žmogžudystę įvykdysiu... O pastabas, mintis, frazes užsirašinėju nuolat. Bloknotas visad kuprinėje. Išorinėje kišenėje. Tik nebandykit ištraukti. Nieko nesuprasit. Rašydamas ranka paprastai dar ir paišinėju paraštėse. Tokie tie ritualai.
O jei rimtai – atsidarau du butelius raudonojo vyno, pasidedu kaukolę ant stalo, laukiu, kol mane įkvėps dievas, o paskui lieju širdį, dvasios kraują. Plačiais mostais, dešine ranka...
– Ar ir jums kaip Dūmui norisi kartais patraukti į tolimą kelią ledkalnio, o gal visai ne jo, ieškoti? Ko tokio ilgesio akimirkomis imatės?
– Tas knygoje plūduriuojantis ledkalnis – tai nežinomybė, juodoji zona, ilgesys, dievas, mylimas žmogus, tuštuma – kas tik norite. Yra toks pasakymas – eiti niekur. Kartais pagalvoju, kad norėčiau tai padaryti. Rimtai. Įsimesčiau grikių kilogramą į kuprinę ir eičiau tiesiai. Jau esu tai daręs. Bastytis miškais, tyrais, laukais be jokio tikslo – palaima. Kam tas tikslas reikalingas? Svarbu pats kelias. Šia knyga tai ir norėjau pasakyti. Ir iš savęs, be abejo, pasijuokti. O ilgesys – tai niekas kitas, tik nutrauktas ritmas. Harmonijos, tvarkos griūtis. Saugios struktūros, aplinkos, komforto ilgesys. Iš esmės tai egoistinis jausmas. Mane visad gelbėjo fizinis darbas ir tik jis. Prakaitas.
– Kokias knygas jums patiko skaityti vaikystėje?
– Neskaičiau aš tų knygų, nei kas kitas man skaitė. Nepamenu. Nuobodžios man jos buvo. Pamenu, regis, Skučaitės ar Degutytės eilėraščių knygas su klaikiom iliustracijom, dar koks nepaskaitomas Lermontovo „Mcyris“ pasitaikydavo... Aišku, čia mano bėda, toks pavyzdys tikrai nesektinas. Vaikystėje nieko kito nedariau – tik daužiau savo akinius. Buvau gamtos vaikas, futbolas rūpėjo, kur kokį lauželį susikurti...
Nuodėmingas santykis su knygomis atsirado tik vėlyvoje paauglystėje. Tad dabar egzistuojantis skaitymo fetišizavimas man įtartinas. Be abejo, tai svarbu, tik nereikia daryti kulto. Svarbu, ką skaitai, o vaikams dabar išleidžiama begalė šlamšto. Ir tokio, kad sunku net įsivaizduoti. Juk lengviausia pinigus daryti iš numirėlių ir vaikų. Pastovi klientūra...
Kita vertus, matau knygomis apsinuodijusius savo vaikus. Į biblioteką nuvedėm labai anksti, ir dabar jiems tų knygų labai reikia, reikia tų naujų pasaulių. Skaito nesustodami, o man labai pavydu ir gražu. Neabejoju, kad gera knyga atveria smegenyse, sąmonėje naujus kambarius, erdvė prasiplečia. Žinau, kad sau šiek tiek prieštarauju... Bet juk universalių modelių nėra, kiekvienas turi savo kelią ir klystkelių.
