Lietuvių kalba yra pasirodę dvi M.Haigo knygos – „Mirusių tėvų klubas“ (kurios recenziją galite rasti čia), bei neseniai išleista „Radliai“. Šioje knygoje pasakojama apie mažame miestelyje įsikūrusius Radlius, kurie atrodo kaip bet kuri kita kaimynystėje gyvenanti šeima, tačiau iš tiesų tėvai slepia paslaptį, kuriai išaiškėjus, šeimos gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai.
Būtent nuo šios knygos aptarimo ir pradedame pokalbį su M.Haigu.
– Knyga „Radliai“, kuri neseniai buvo išleista ir Lietuvoje, pasakoja apie šeimą, kuri pasirodo esanti vampyrai. Viename iš interviu Jūs sakėte, kad šiam romanui pasirinkote vampyrų temą, nes tai puiki metafora viskam, kas sukuria įtampą šeimos gyvenime. Gal galėtumėte šią idėją paaiškinti plačiau?
– Aš manau, kad tai yra nuslopinimo metafora. Ji apibūdina uždraustus troškimus, kurie gali sugriauti šeimos gyvenimą. Neištikimybė, alkoholizmas, narkotikai arba tiesiog egoizmas.
– Vampyrų tema pastaruoju metu literatūroje yra pakankamai nuvalkiota. Ar nebijote, kad tai gali mesti šešėlį jūsų knygai, mat žmonėms ši tema jau gali būti įgrisusi iki gyvo kaulo? Beje, ar skaitėte „Saulėlydį“ ar kitas populiarias šio žanro knygas, kuri jų jums patinka labiausiai?
– Taip. Vampyrai yra visur. Istorijos apie vampyrus visuomet tapdavo populiarios, kai keisdavosi socialiniai vaidmenys ar vykdavo identiteto pokyčiai. Būtent tai vyksta dabar. Mano mėgstamiausia knyga šiame žanre išlieka „Drakula“.
Istorijos apie vampyrus visuomet tapdavo populiarios, kai keisdavosi socialiniai vaidmenys ar vykdavo identiteto pokyčiai
– Kai kuriose šalyje šios knygos išleisti du leidimai – skirta paaugliams ir suaugusiems. Kuo jie skiriasi?
– Niekuo! Juose yra vienodas tekstas. Skiriasi tik viršeliai.
– Jūsų knygose visuomet yra nemažai humoro, kartais jis yra pakankamai juodas. Kiek svarbus Jums pačiam yra humoras literatūroje?
– Aš humorą vertinu kaip gyvenimo dalį. Humoras yra kita tragedijos pusė. Komedija yra mūsų būdas įveikti skausmą.
– Kai kas lygina šią knygą su filmu „Amerikietiškos grožybės“, kai kas su „Adamsų šeimynėle“. Prieš tai būta ir lyginimų jūsų kūrybos su knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Kaip Jūs pats reaguojate į tai?
– Visiems nuolatos reikia knygą su kažkuo lyginti. Sąžiningai sakant, aš apie tai daug negalvoju.
– Kokie yra Jūsų rašymo įpročiai? Kaip paprastai pradedate knygą? Ir kaip gimė būtent ši knyga „Radliai“?
– Knygos pradžia yra sudėtinga. Niekuomet nežinai, ar pasirinkai gerą idėją. Iš pradžių privalai būti labai disciplinuotas. Aš niekuomet nežinau, iš kur atkeliauja idėja. Norėčiau tai sužinoti!
– Knygoje „Mirusių tėvų klubas“, kuri taip pat buvo išleista Lietuvoje, Jūs savotiškai interpretavote Shakespeare'o tragediją. Tai tarsi moderni „Hamleto“ adaptacija. Kodėl pasirinkote būtent „Hamletą“? Esate Shakespeare'o kūrybos gerbėjas ar pasirinkote šį darbą kaip metaforą, kadangi jo turinys žinomas daugmaž visiems, tad žmonėms nesunku išvesti paraleles ir atpažinti, apie ką kalbama?
– Na, Shakespeare'as yra anglų literatūros gigantas. Šiuo romanu norėjau pabrėžti jo kūrinių universalias temas. Aš paėmiau tą pačią istoriją, tačiau atsisakiau istorinės aplinkos, karališkųjų personažų, mano kūrinyje veiksmas vyksta šiomis dienomis darbininkų klasės aplinkoje.
– Ši knyga („Mirusių tėvų klubas“) parašyta iš 11-ečio vaiko perspektyvos, jo kalba. Ar nebuvo sunku įsijausti į vaiko mąstyseną, įsivaizduoti, kaip jis kalba ir ką jaučia?
– Na, prieš tai aš esu parašęs knygą, kurioje istoriją pasakojau iš šuns perspektyvos. Taigi, 11-etis bent jau buvo žmogus.
– Kokios yra Jūsų mėgstamiausios knygos? Galėtumėte išvardinti penkias knygas, kurias turėtų perskaityti kiekvienas žmogus?
– Mano mėgstamiausi literatūros kūriniai yra: Laurence Sterne „Tristam Shandy“, Graham Greene „The Power and the Glory“, SD Salinger „The Catcher in the Rye“, Emily Dickinson „Collected Poems“, Lorrie Moore „Collected Stories“.
Po dešimties metų 2013 metais pagamintas „Kindle“ atrodys labiau pasenęs nei 2013 metais spausdinta knyga minkštais viršeliais. Knyga jau pati savaime yra nuostabus technologinis išradimas.
– Viena iš labiausiai aptariamų temų šių laikų literatūros pasaulyje yra elektroninės knygos ir neaiški spausdintų knygų ateitis. Ką jūs apie tai manote? Ar reali popierinių knygų išnykimo grėsmė?
– Popierinės knygos niekada neišnyks. Manau, kad dabar žmonėms patinka elektroninių knygų naujoviškumas, tačiau jos niekada nepakeis spausdintų. Po dešimties metų 2013 metais pagamintas „Kindle“ atrodys labiau pasenęs nei 2013 metais spausdinta knyga minkštais viršeliais. Knyga jau pati savaime yra nuostabus technologinis išradimas.
– Jūs rašote knygas vaikams ir suaugusiems. Ar jaučiate didelį kurdamas šioms dviems skirtingoms auditorijoms?
– Iš tiesų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Visuomet viskas priklauso nuo pačios istorijos. Tačiau rašant knygas vaikams džiaugsmas yra tas, kad gali daryti bet ką – rašyti apie labai keistus dalykus, ir vaikams tai tiks. Jų žodynas yra siauresnis nei suaugusiųjų, tačiau vaizduotė – platesnė.
– Visose knygose Jūs bandote eksperimentuoti – nuo Shakespeare'o interpretacijų iki vampyrų temos. Galbūt yra temos, kurios yra įdomios, viliojančios, tačiau vis dar sustabdote save, sakydamas: „tiek to, galbūt kitą kartą“?
– Taip. Visuomet bus daugiau idėjų, kurios yra neparašytos, nei tų, kurios parašytos. Aš jau kurį laiką noriu parašyti apie paralelinį gyvenimą.
– Šiais metais pasirodė Jūsų nauja knyga „The Humans“. Gal galite papasakoti daugiau apie ją?
– Tai mano asmeniškiausia knyga. Tai mano linksmiausia ir labiausiai pakelianti dvasią knyga. Tai tarsi meilės laiškas žmonijai, pasakojantis apie visus gerus dalykus, kuriuos patiriame, būdami žmonėmis. Ji yra apie ateivį, atkeliaujantį čia, kad įskaudintų mus, tačiau vėliau suvokiantį, kad mes nesame tokie jau blogi. Joje daug meilės, poezijos ir žemės riešutų sviesto!
