Leidinyje skirtingi literatūros tyrinėtojai nagrinėja sovietmečio literatūrą kaip sudėtingą kultūrinį fenomeną, atskleidžiantį visuomenės transformacijas, kartų konfliktus bei autentiško balso paieškas komunistinėje santvarkoje.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Literatūrologų akiratyje atsiduria tokios asmenybės kaip Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Leonardas Gutauskas, Antanas Kalanavičius, Tomas Arūnas Rudokas. Ši knyga pratęsia ankstesnius sovietmečiu gyvavusios lietuvių literatūros tyrinėjimus.
Pasak R.Kmitos, literatūra šiandien mums tampa labai svarbia terpe apmąstant sudėtingus praeities klausimus. „Ji gali padėti geriau suprasti sovietinį laikotarpį „iš vidaus“, pamatyti jį ne vien kaip politinių įvykių seką, bet ir kaip gyvą daugiabriaunį socialinį-kultūrinį audinį“, – teigia knygos sudarytojas.
Pilkoji sovietmečio zona
Knygos sudarytojas Rimantas Kmita pasakojo, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai buvo užsibrėžę savo darbais permąstyti sovietinę literatūrą ir į ją pažvelgti nauju žvilgsniu. Pasak jo, per pastarąjį dešimtmetį iš esmės tai ir buvo padaryta, o tai akivaizdžiai liudija nauja knyga, kurioje tyrimais jau aptariamas vėlyvasis sovietmetis.
Jo teigimu, sovietmečio analizė iki šiol nepraranda aktualumo, nors pats laikotarpis jau gerokai nutolęs nuo mūsų. R.Kmita pripažino, kad tyrinėti sovietmetį nėra lengva, nes jo apraiškų vis dar gausu mūsų visuomenėje, taip pat audringame ir neramiame mūsų laike.
„Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, rodos, mums jau buvo viskas aišku – kurie rašytojai buvo lojalūs santvarkai, o kurie – ne. Tačiau su metais mes vis grįžtame prie šių klausimų ir šiandien atsakyti į šį klausimą darosi vis sunkiau. Būtent todėl mums tenka vis sugrįžti prie to“, – kalbėjo R.Kmita.
Knygos sudarytojas pabrėžė, kad visi autoriai savo straipsniuose stengiasi išvengti apibendrinimų, skirstymų į juoda ir balta, o labiau bando parodyti laiko sudėtingumą. Anot jo, vargu ar bent vienas iš literatūros mokslininkų šiandien galėtų vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar Salomėja Nėris buvo kolaborantė ar ne.
„Galutinių vertinimų, kurie taip reikalingi politikams, mokslininkai neišskiria, nes kuo giliau žiūri, tuos viskas atrodo sudėtingiau“, – kalbėjo R.Kmita.
Ilgametė sovietmečio tyrinėtoja Dalia Satkauskytė teigė, kad vėlyvasis sovietmetis – tai pilkoji zona, kurią ypač sunku analizuoti. Pasak jos, tai susiję su tuo, kad šiuo laikmečiu literatūroje lygiagrečiai egzistavo daugybė skirtingų sluoksnių – ne tik socrealizmas, bet ir Ezopo kalba, ne tik tradicinė poezija, bet ir moderni jos forma, ne tik prisitaikymas, bet ir alternatyvi laikysena.
Pirmoji knygos „Virsmo link. Vėlyvojo sovietmečio literatūros socialumas ir estetinė raiška“ skaitytoja, jos recenzentė Reda Pabarčienė akcentavo tai, kad tyrėjai į vėlyvąjį sovietmetį žvelgia iš šių dienų perspektyvų, o tai yra labai rizikinga, bet kartu ir itin drąsu.
„Ši knyga akivaizdžiai parodo, kad į Nepriklausomybę atėjome neatsitiktinai. Kad buvo daug vidinių resursų, o nepriklausomas mąstymas, kad ir silpna, bet pastovia srove tekėjo podirvyje“, – teigė literatūrologė.
R.Pabarčienė taip pat pabrėžė, kad knygoje akivaizdžiai parodoma, kokia kaina anuomet žmogus kūrė.
„Buvo daug tokių, kurie buvo priversti pasitraukti iš viešumos, bėgti į kaimą, ligą, alkoholį, likti nepripažintais ir nežinomais. Šia prasme svarbiau yra rašytojo laikysena, o ne jo kūryba – būtent tai turi didesnę išliekamąją vertę“, – kalbėjo R.Pabarčienė.
Maištas ir trauma
Šioje knygoje Akvilė Reklaitytė tyrinėjo romantizmą vėlyvuoju sovietmečiu, o jos pagrindiniu personažu tapo maištingasis poetas ir rašytojas Tomas Arūnas Rudokas.
Pasak jos, šis menininkas buvo ypač aktyvus literatūros lauke devintojo dešimtmečio viduryje, o jį bei keletą kitų kūrėjų jungė patoso poetika bei kančios idealizavimas.
„Pats T.A.Rudokas tai akivaizdžiai išreiškė tiek savo kūryba, tiek bohemišku gyvenimo būdu. Jis kalbėjo apie savidestrukciją, gyvenimo kančią ir tokio pasaulio beprasmybę“, – kalbėjo A.Reklaitytė pabrėždama, kad toks buvo šio rašytojo maištas, pasireiškęs ir labai novatoriška autobiografine kūryba.
T.A.Rudokas tai akivaizdžiai išreiškė tiek savo kūryba, tiek bohemišku gyvenimo būdu. Jis kalbėjo apie savidestrukciją, gyvenimo kančią ir tokio pasaulio beprasmybę.
Tiesa, literatūrologės teigimu, tokią laikyseną kritikavo Sigitas Geda, jis smerkė T.A.Rudoką dėl, jo teigimu, dvasinių idealų ir pasaulio kultūros lobių nepaisymo.
„Tai, kas vyresnės kartos atstovams buvo esminė vertybė ir orientyras kūryboje, šiai „atotrūkio kartai“ nebuvo taip svarbu. T.A.Rudokui vertybe tapo jo asmeninės patirtys, iš kurios ir galėjo gimti jo autobiografija“, – kalbėjo A.Reklaitytė.
Tuo tarpu rašytojas ir literatūros tyrinėtojas R.Kmita šioje knygoje analizuoja Sigito Parulskio atvejį atsispirdamas nuo jo tarnybos sovietinėje armijoje.
Pasak jo, mūsų literatūroje taip pat yra ir ryškus Pauliaus Širvio pavyzdys. Tačiau tarp šių dviejų kūrėjų yra didžiulis skirtumas – Širvys realiai dalyvavo kariniuose veiksmuose, o Parulskis – ne. Tai yra esminė perskyra: Širviui yra sunku, net neįmanoma, savyje atrasti distanciją nuo tarybinės armijos ir jos mito.
„Turbūt galėtume sakyti, kad sovietinės armijos mitas yra tvirčiausias ir iki šiol tebegyvuojantis sovietinis naratyvas, kuris akivaizdžiai yra ne tik gyvas, tačiau ir naujai kurstomas dabartinės Rusijos valdžios“, – kalbėjo R.Kmita.
Būtina prie to grįžti ir permąstyti, kiek trauma iš sovietinės armijos tebėra gyva mumyse šiandien
Pasak jo, nors daugelis Lietuvos rašytojų buvo priversti atlikti tarnybą sovietinėje armijoje, tačiau šios skausmingos patirtys beveik visiškai nebuvo išnaudotos literatūroje. Ir tik vėlyvuoju sovietmečiu, jau Atgimimo laikotarpiu, S.Parulskis publikavo savo esė, eilėraščius pirmojoje savo knygoje, galiausiai ir kiek vėliau – pirmajame romane „Trys sekundės dangaus“.
R.Kmita pabrėžė, kad Nepriklausomybės pradžioje buvo gimusios iniciatyvos plačiau visuomenėje kalbėti apie jaunuolių traumas, kurios buvo patirtos sovietinėje armijoje, tačiau ilgainiui šios idėjos nublėso ir buvo pamirštos
„Tačiau būtina prie to grįžti ir permąstyti, kiek trauma iš sovietinės armijos tebėra gyva mumyse šiandien“, – kalbėjo R.Kmita akcentuodamas, kad literatūra – vienas iš būdų tai suprasti.
