Pasak poeto, eseisto ir vertėjo Tomo Venclovos, prie Vilnianos istorijos prisidėjusio bent keliomis savo paties parašytomis knygomis, šios temos leidiniuose jį labiausiai domina žinios apie miestą, jo istoriją bei žmones, o taip pat naujas, nestereotipinis ir nebanalus požiūris, atskleidžiantis iki tol mažai žinomą Vilniaus vaizdą.
Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga su 15min skaitytojais rašytojas pasidalino knygomis, kurios savo laiku jam padarė didžiausią įspūdį, tapo reikšmingais gidais po miestą, o kai kurios jų ik šiol išlieka parankinėmis stalo knygomis, kurias atsiverčia ir šiandien.
1
Mikalojus Vorobjovas „Vilniaus menas“
Pirmasis šios knygos leidimas pasirodė Kaune 1940 metų pavasarį. Neramios to meto aplinkybės iš dalies nulėmė ir pačios knygos likimą: nedaug kas anuomet ją perskaitė, todėl ji nesulaukė tokio populiarumo, kokio galėjo ir turėjo sulaukti.
Atkurtos nepriklausomybės pradžioje ši knyga buvo vėl išleista, tiesa, nedideliu 1000 egzempliorių tiražu ir gan prastos spaudos. Laimei, šiais metais sulaukėme kokybiško ir gražiai iliustruoto leidimo, tad Vilniaus mylėtojams ir tyrinėtojams tai yra puiki dovana sostinės 700 metų jubiliejaus proga.
Knygos autorius – europinį išsilavinimą Vokietijoje įgijęs Lietuvos rusas, vienas iškiliausių tarpukario dailės kritikų.
Knygos autorius – europinį išsilavinimą Vokietijoje įgijęs Lietuvos rusas, vienas iškiliausių tarpukario dailės kritikų. Deja, jo likimas tragiškas: emigravęs į Ameriką, jis gavo darbą viename žymiame universitete, tačiau jo netekęs galiausiai pasirinko savižudybę. Šiandien visas šio pamiršto ir naujai atrandamo autoriaus archyvas yra sugrįžęs į Lietuvą, o darbai nuosekliai publikuojami.
Nors esama daug knygų, skirtų Vilniaus architektūrai bei atskiriems jos paminklams, tačiau M.Vorobjovo knyga „Vilniaus menas“ yra klasikinis pavyzdys. Autorius labai kompetentingai, sąmojingai, spalvinga kalba nusako Vilniaus architektūrą, svarbiausius jos objektus bei bruožus.
Tiesa, knygoje mažiau dėmesio skiriama Vilniaus skulptūroms, tapybai, taikomajai dailei. Taip pat autorius daugiausia koncentruojasi ties katalikiškais paminklais, nuošalyje palikdamas stačiatikių, liuteronų, kalvinų bei žydų architektūrinį paveldą.
Nepaisant tam tikro šališkumo, tai yra nepralenkiama knyga apie Vilniaus architektūrą ir gali tapti tiek puikiu miesto vadovu, tiek ir parankine stalo knyga.
