Knygos centre – Oona, kuri yra populiarioji, akademinėje bendruomenėje ne taip jau ir pripažinta filosofė, rašanti portalams gyvenimiškais klausimais. Į ją kreipiasi jos buvęs bendrakursis Aldous ir kviečia padėti įgyvendinti kosminę misiją t.y. padėti paaiškinti ateiviams, kad netrukus su jais susitiksianti žmonija siekia gerų tikslų.
2019 metais laimėjęs „Pirmosios knygos“ konkursą V.Rožėnas debiutavo su knyga „Viskas gerai, aš dar jaunas“.
Šiame interviu su rašytoju kalbamės apie ateivius, kairuoliškas pažiūras ir tai, kodėl nemėgsta autofikcijos.
– Ar tiki ateiviais?
– Netikiu sąmokslo teorijomis, kad ateiviai gyvena tarp mūsų ir stebi kiekvieną mūsų žingsnį. Visgi, atrodo neišvengiama, kad tokioje didelėje visatoje be mūsų yra ir dar kas nors. Ateiviai man svarbūs kaip tikėjimas ir pripažinimas sau, kad egzistuoja kitoks, mums nesuprantamas mąstymo būdas. O kad kažkur yra tokio radikaliai kito mąstymo – tikiu ir tikiuosi.
– Iš to, ką pasakei galima sukurpti skandalingą antraštę – „aš tikiu ateiviais“. Vis dėlto, kaip įsivaizduoji žmonijos ateitį?
– Visa ši knyga gimė iš klausimo, ar mes dar gebame įsivaizduoti, kokia toji ateitis bus, negalvodami apie griuvėsius ir degančius pastatus. Man atrodo, kad pastaruoju metu mes turime neproporcingai daug literatūros, kino ir serialų apie distopijas: apie tai, kaip viskas sugrius. Tai liudija pesimistinį požiūrį į ateitį. Rašydamas „Katastrofą“ norėjau įsivaizduoti situaciją, kurioje po sukrėtimo (o jų ir mes turėjome visai nemažai: karas, klimato kaita) kažkaip pradeda rastis suvokimas, kad mes nebegalime eiti tuo pačiu keliu.
O kaip atrodo žmonijos ateitis? Aš nežinau ir tai turbūt baisiausia. Yra viena tokia garsi citata, priskiriama Slavojui Žižekui ir Fredricui Jamesonui: „Lengviau yra įsivaizduoti pasaulio pabaigą negu kapitalizmo pabaigą.“ Mano knyga didele dalimi yra šios idėjos iliustracija – visuomenei tarsi aišku, kad kažkas ne taip ir jaučiame, kad ji juda link nekokio taško, bet tuo pačiu metu sugalvoti, kur nusukti nuo šio kelio, yra labai sudėtinga.
– Ar pagrindinės herojės bendrakursis Aldous, pakvietęs ją į įslaptintą misiją, yra nuoroda į Aldous Huxley, kuris parašė „Puikus naujas pasaulis“?
– Iš dalies. Iš tiesų, šis vardas atsirado nuo atlikėjos Aldous Harding. Jis man patiko savo neapčiuopiamumu, atrodo, nei tai būtinai vyras, nei moteris, nei praeitis, nei ateitis. Tačiau sąsajų su „Puikiu nauju pasauliu“ čia yra, mat Aldous yra atviro pasaulio simbolis. Pasaulio, kuriame žmogus yra laisvas daryti, ką tik nori. Bet kyla klausimas, ar nuo šios didelės laisvės personažas gali pats pabėgti?
– Bet Aldous yra šūdžius.
– Taip, toks yra šių laikų blogietis. Oportunistas. Žmogus, kuris kiekvienoje situacijoje siekia ištraukti naudos sau. Deja, toks yra pastarojo dešimtmečio herojus. Donaldas Trumpas normalizavo tokį maksimalistinį šio tipo variantą, kad iki šiol sunku patikėti. Ir štai Lietuvoje turime Remigijų Žemaitaitį, kuriam tikrai vienodai šviečia visos temos, kuriomis jis pats kalba. Nerūpi jam nei Izraelis, nei Palestina. Didžiausias jo noras – būti žmonių mintyse ir antraštėse. Jis siekia būti kuo aukščiau ir kurti sau geresnį gyvenimą, o tai, kad jo žodžiai gali kenkti visos Lietuvos saugumui – jam tikrai visiškai dzin.
Palyginus, Aldous dar ne toks ir blogas.
– Ar tu pats esi oportunistas?
– Gyvenime man neblogai sekasi maksimizuoti savo laiką su turimais gebėjimais. Bet sąmoningai stengiuosi priešintis radikaliam individualizmui. Kai viską vertini per savo poreikių patenkinimo prizmę – net ir laimėdamas praloši.
Neseniai pirmą kartą peržiūrėjau serialą „Sopranai“. Serialo kūrėjas Davidas Chase'as yra pasakojęs, kad dažniausias jo girdimas žmonių komentaras, yra apie serialo pabaigą: „Negi Tonis nenusipelnė aiškios blogos pabaigos, nenusipelnė kentėti? Juk jis tiek siaubingų dalykų padarė.“ D.Chase'o atsakymas yra: „O ar jūs nematėte visų ankstesnių sezonų?“. Tobulas atsakymas. Tonis yra oportunistas, bet jis visą laiką kenčia. Su žmona blogai, be žmonos blogai, reikia kam nors padėti – blogai, palieka vieną – irgi blogai. Jis vaikosi to, ko pats nori, ir dėl to kenčia.
Čia ir yra visa esmė. Kartais didžioji laisvė yra ne vytis tai, ko nori, o pasakyti sau „ne“.
– Aldous pateikia aksiomas. Pirmoji – „laimė yra geriau nei kančia“, antroji – „sudėtingi dalykai yra geriau už kvailus dalykus“, trečioji – „Neabejotina, kad žmonija padės ateiviams tapti lankstesne visuomene, vadinasi, padarys juos laimingesne visuomene.“ Ar už šių teiginių slypi kokia nors filosofinė idėja? Ar tai reikalinga tam, kad kai kurios romano dalys atrodytų filosofiškos?
– (pašnekovas atsidūsta). Kai galvojau, kokia gi iš tiesų turėtų būti jų išsiunčiama žinutė, atsiremdavau į klausimą, kurį sprendė kūriniai prieš mane. Turbūt tiksliausias ir geriausias būdas susikalbėti su tuo, su kuo neturi jokios bendros ženklų sistemos, yra matematinė kalba. Pavyzdžiui, filme „Kontaktas“ (rež. Robertas Zemeckis) yra paminėta pirminė skaičių seka, kurią išsiuntus kita gyvybės forma nežinos, ką tai reiškia, bet supras, kad tai tikrai siuntė protinga gyvybės forma. Tai miniu ir „Katastrofoje“.
Tuo metu aš norėjau, kad mano knygos personažai remtųsi „minkštomis“ žiniomis. Jie bando išrasti filosofiją lygioje vietoje. Ir, kaip tavo citatoje, patys tuomet supaprastina tas idėjas tiek, kad jos ima skambėti paviršutiniškai.
– „Laimė yra geriau nei kančia“. Tu tiki laime?
– Faktas, kad tikiu, bet laimė dažnai klaidingai laikoma ilgo kelio pabaigos tašku. Iš tiesų, laimė pernelyg trapi būsena, kad jos galėtum vaikytis. Tai protarpiais ištinkantis dalykas, kuris neturi būti svarbiausia varomoji jėga. O kaip vadinti tą pabaigos taško dalyką? Pilnatve? Išsipildymu? Tai toli gražu ne tas pats, kas laimė. Maksimizuoti laimę – tai tiesiog vis labiau ir labiau pildyti savo poreikius, ką daryti dažnai yra žalinga. Tuo tarpu pilnatvės jausmas yra ir apie laimę, ir apie skausmą, ir apie gebėjimą perlipti save.
– Tiki aukštesniąja jėga?
– Ne.
– Kodėl?
– Galbūt tikiu aukštesniąja jėga ta prasme, kad netikiu, jog žmogus yra protingiausias dalykas, egzistuojantis visatoje. Tada būtų tikrai liūdna. Bet netikiu aukštesne jėga kaip kažkuo, kas gebėtų, norėtų, ar išvis būtų suinteresuotas mūsų ideologiniais skirtumais. Jeigu ir yra kažkas virš mūsų, tai yra sąmonė, kuriai tokie mūsų terminai, kaip gera/bloga, teisinga/neteisinga, kairė/dešinė neturi reikšmės.
– Tavo knygoje siužetas vystomas it kokiame holivudiniame filme. Kokias knygas ir kokius filmus žiūrėjai, rašydamas šia knygą?
– Daug metų buvau festivalio „Nepatogus kinas“ žaliosios programos sudarytojas ir žinau, kad žalioms temoms pritraukti publikos nėra labai lengva. Todėl savo kūryboje norėjau apie šią temą parašyti taip, kad ji skambėtų netikėtai, įtraukiančiai, intriguojančiai. Žmogus turėtų kurį laiką net nepastebėti, kad skaito apie žalius klausimus.
O atsakant į klausimą, visų pirma norisi paminėti amerikietį Tedą Chiangą bei jo knygas „Story of Your Life and Others“ ir „Exhalation“. Jis yra legendinis trumposios formos fantastikos rašytojas, laimėjęs visus įmanomus prezus po „n“ kartų. Esu skaitęs, kad trumposios formos mokslinės fantastikos rašytojai išleisdami naują savo kūrinį netgi turi tokį pasakymą: „Melskis, kad šiais metais T.Chiangas neišleistų nieko naujo“ – suprask, jei išleidai ir tu, ir jis, tai vis tiek jo bus geriau. Jis kiekvienoje savo novelėje pasiima kokį nors hipotetinį atradimą ir tada žiūri, o kaip gi žmonės su juo gyvens. Jeigu atsirastų galimybė pasikalbėti su alternatyvia visata, ką realus žmogus, kasdien einantis į darbą, su ja veiktų?
Kitas, „Katastrofą“ suformavęs kūrinys, yra filmas „Po oda“ (rež. Jonathanas Glazeris). Pačia nuotaika jis yra kitoks nei mano romanas, lėtas, visai nejuokingas kūrinys apie tai, kaip į Žemę atvyksta ateivis ir įsikūnija į aktorės Scarlett Johansson kūną. Taip keliamas klausimas, ką reiškia būti žmogumi. Filme vaizduojamas besikeičiantis jo požiūris į mus: pradžioje tebuvome objektas. Pamažu ateina suvokimas, kad žmogiškumas gali būti perimamas jutimiškai, imama pajausti tai, kas yra neišreiškiama. Būtent šis aspektas man yra vienas iš gero meno bruožų – leisti įsikūnyti į kitą.
– „Ramybę sujaukė prezidentinis skandalas. Galingiausią pasaulio žmogų pasivijo ne tokios nuobodžios praeities įrodymai. Spaudoje pasirodė nuotraukos, kurios pirmasis pasaulio liežuvis lyg desertą gardžiai laižo kojų pirštus.“ (109) Tai ypač ryškus, tačiau ne vienintelis įvaizdis, kritikuojantis politikus, valstybines institucijas. Kodėl jos tave taip erzina?
– Mūsų laikais pernelyg daug kritikos nukreipiama į kafkišką biurokratinės valstybės aparatą. Todėl šioje pelkėje „Katastrofos“ veikėjai nepasimeta. Taip, problema į Kafkos „Procesą“ labai panaši, tačiau ją reikėtų modifikuoti – ji susijusi ne su begaliniu aparatu, o apartu, kuriame kiekviena dalis nebemąsto apie buvimą jo dalimi. Kiekvieno žmogaus tikslu tampa arba kilimas aparatu aukštyn, arba iššokimas iš jo ir, pavyzdžiui, parašant savo memuarus su neva visu aparato purvo išpasakojimu.
Knygoje bandžiau pastebėti tai, kad jeigu laikysimės įsitikinimo „darau tai, kas geriausia man“, jokia sistema to neatlaikys.
Kalbant apie stiprią valstybę, vienas iš pamatinių, demokratiją išlaikančių dalykų yra tai, kad aš kaip pilietis gerbiu kitą ir tarp mūsų esančias normas labiau, negu noriu pasiekti savo norų. Kai politikas pasisako, kad su jo konkurentais reikėtų susidoroti, tai turėtų būtų jo karjeros pabaiga, nes šis žmogus nebežaidžia pagal žaidimo taisykles. Ir koks skirtumas, ką jis žada. Susitarimas žaisti tarpusavyje taikiai ir pagarbiai svarbesnis už visus kitus klausimus. Tą prižiūri institucijos, na, bet tą turi suvokti ir kiekvienas mūsų.
Deja, šiandiena ta pamiršusi. Kai R.Žemaitaitis pasako, kad Rusijai užpuolus Lietuvą jis pats perduotų konservatorių adresus, už tai jis atlyginamas atsidūrimu valdančiojoje koalicijoje. Tokioje situacijoje jau geriau būtų kafkiškas aparatas, iš kurio negali pabėgti, bet kuris bent jau palaiko griežtą tvarką, kuris nesiima iš savanaudiškumo valgyti pats savęs.
– Kokios tavo politinės pažiūros? Prisipažink.
– Manau, mūsų pasaulyje yra stipriai per daug individualizmo ir nepajudėję į bendruomeniškumą, tai yra, į kairę, einame link Katastrofos. Klimato kaita yra aiškus to pavyzdys. Planetai gal ir blogai, bet mano interesų tas riboti negali. Visi suprantame, kiek CO2 sukuria skrydis lėktuvu, tik niekas neatlygins ir nepasveikins neskraidymo, tad ir skraidome. Mano interesai – mano teisė. Visi norime į Londoną, tarsi tai būtų gyvenimo prioritetas. O planeta jau kaip nors.
– Daug galvojau apie romano erdvėlaikį. Panašu, kad tai dabartis arba netolima ateitis (laikas, ko gero, ne toks svarbus), tačiau erdvė aiškiai turi vakarietiškos valstybės požymių. Tai matosi tame, kaip aprašai „Karo kambarį“, esantį prezidentūroje. Ant jo sienų kabo Nepoleono, Winstoto Churchillo, Roberto Oppenheimerio portretai. Panašu, kad norėjai atsiriboti nuo lokalaus konteksto ir nerti į kažkokią tipinę vakarietišką valstybę, kurioje taip pat esama grėsmių demokratijai. Kokia tikroji tavo erdvėlaikio pasirinkimo intencija?
– Mane šiek tiek neramina tendencija kalbėti labai nuoširdžiai iš savo asmeninės perspektyvos. Mene mums reikia kažkiek nutolti nuo „kas aš esu“ ir kalbėti žaidybiškiau. Labai nenorėjau, kad skaitydami šią knygą žmonės imtų tapatinti personažus su kuo nors atpažįstamu, pavyzdžiui, D.Trumpu. Jeigu įmanoma, norėjau, kad skaitytojai nekamuotų savęs klausimais kelinti čia dabar metai, kokia čia tiksliai planetos vieta. Galų gale koks skirtumas? Mene labiausiai noriu, kad autorius pristatytų savo tikrovę ir man nelabai svarbu, kad paaiškintų viską nuo „a“ iki „ž“.
– Nemėgsti autofikcijos?
– Tiesą sakant, nelabai. Olga Tokarczuk savo knygoje „Jautrusis pasakotojas“ nerimauja, kad visa literatūra tuoj virs į „Papasakosiu apie savo šeimą“ ir „Papasakosiu, kur keliavau“. Jaučiu tokį pat nerimą. Autofikcija yra žanras kaip žanras, sėkmės jam, bet norisi, kad rašymas netaptų vien tik asmeninių patirčių išsipasakojimais. Tą galima padaryti psichoterapeuto kabinete. Kūryboje fantazijos telpa daugiau.
– Viena labiausiai šokiruojančių vietų – masinė žmogžudystė „Oazėje“, požeminėje filmavimo aikštelėje, kurioje buvo filmuojamas ateivių belaukiantiems žmonėms. Kodėl prireikė tokios scenos? Ką ji pasako apie šių dienų vakarietišką valstybę?
– Nesinori pernelyg išduoti siužeto, bet mirtis knygoje ateina būdu, kuris pirmą akimirką atrodo netikėtas, o iškart po to – neišvengiamas. Pasakojime žaidžiama tiesos/melo ir tikrovės/fikcijos perskyra, tačiau ši anksčiau ar vėliau juk turi atsiremti į faktus, į apčiuopiamą pasaulį.
Kai politiniame žaidime normalizuojamas melavimas, normalizuojamas ir smurtas, tik jis paslepiamas, ne tiesioginis. Kai politikai pilnai suvokdami, jog klimato kaita vyksta, meluoja ir apeliuoja į vaikišką žmonių nenorą pripažinti problemos – kai faktas tiesiog nutrinamas, nes jis mums nepatinka... Tai baigiasi tikrų žmonių kančia. Ar tos rekordinės karščio bangos, tie potvyniai, tie masiniai miškų gaisrai irgi tik fantazijos reikalas, noriu yra, noriu nėra? Ne, jie yra. Realybė pasiveja.
Tik klausimas, ar pasivijus žmogus nepradeda kurti dar vienos istorijos, dar vienos savo „nuomonės“, kuri vėl paaiškintų, kad ne, jei klimatas ir keičiasi, tai vis tiek kaltas kažkas kitas, kokie nors voražmogiai arba LGBTQ+ bendruomenė.
– Viena iš tavo romanų temų – nemirtingumas. Jeigu taptum nemirtingu, kaip šį dalyką išnaudotum savo gyvenime?
– Kai buvau mažas vaikas sapnuodavau košmarus. Baisiausias jų buvo sapnas be jokio siužeto, jis tebuvo mintis, kad esybė, kuri yra mano kūne, bus amžinai. Aš būsiu amžinai. Laikui niekada nebus galo. Man tai atrodė labai baisu. Paprastai vaikai verkia supratę, kad jie mirs, o aš buvau sukrėstas minties, kad galbūt nemirsiu. Ką daryčiau, jeigu būčiau nemirtingas? Ieškočiau, kaip pabėgti. Nemirtingumas tekste atsiranda kaip toks didelis noras turėti gyvenimą sau, kad žmogus jau nebegali įsivaizduoti pasaulio be savęs. Tai absoliutaus solipsizmo išraiška ir aš apie nemirtingumą tikrai nesvajoju.
– Jeigu būtum nemirtingas, pasiimtum „Šviežiausią „Subway“ sumuštinį“ kartu (taip romane pavadinamas su ateiviais susitinkantis kosminis laivas)?
– Ko neimčiau, tai jo! (juokiasi) Čia ir yra blogiausia, kad viskas pasaulyje keičiasi, o šie sumuštiniai tai f****ng tie patys.
