Neseniai leidykla „Odilė“ išleido ir vieną paskutinių W. Gombrovicziaus knygų „Testamentas“, kurioje laisva forma sudėti rašytojo pokalbiai su prancūzų literatūros kritiku Dominique'u de Roux“ (knygą iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė).
Kaip ir visi rašytojo kūriniai, taip pat ir ši knyga kupina autoironijos, minties aštrumo, skvarbios autorefleksijos ir tikrovės analizės. Knyga pradedama tokiais rašytojo žodžiais: „Ar dėl savo kūrybos turėčiau jums išpasakoti savo gyvenimą? Nesuprantu nei savo gyvenimo, nei kūrybos. Tempiu praeitį paskui save kaip padūmavusią kometos uodegą, o apie kūrybą irgi žinau nedaug, labai nedaug. Tamsa ir magija.“
Rašytojas teigia norėjęs, kad ši knyga būtų „vadovas jo kūrybai pažinti“. Artėjančios mirties akivaizdoje rašytas tekstas padeda geriau suprasti Gombrowicziaus gyvenimą, savitą jo mąstymo būdą, autentiškos būties ir kūrybinius ieškojimus.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš knygos „Testamentas“.
Atsiminimai iš brendimo laikotarpio
Pirmieji kūriniai, kurie nors truputį mane patenkino, buvo apsakymai: „Advokato Kraikovskio šokėjas“, „Stefano Čarneckio dienoraštis“, „Skaistybė“, „Tyčinis nusikaltimas“. Parašiau juos būdamas dvidešimt ketverių ar penkerių.
Pradėjau rašinėti nuo kokių šešiolikos metų. Toji mano pradžia pasižymi varginančia įvairių lygių skale, ji buvo naivi, nevykusi – nors pats nebuvau nei naivus, nei nevykęs. Plunksna mane išdavė. Kankinausi.
Privestas iki paskutiniosios, maždaug apie dvidešimtus metus nusprendžiau parašyti romaną, kuris sąmoningai būtų „blogas“, parašyti jį iš to, kas manyje buvo blogo, gėdingo, slepiamo. Kas žino, gal tai buvo drąsiausia mintis iš visų mano mintytų... ir gal svarbi. Bet daviau tą romaną paskaityti vienai poniai, kuria pasitikėjau ir kuri pasitikėjo manimi. Perskaitė, grąžino man rankraštį neištarusi nė žodžio ir nuo tada nebenorėjo manęs matyti. Persigandęs rankraštį sudeginau. Nieko neliko.
Praėjo pora metų, ir parašiau „Šokėją“. Apsakymas pasirodė neblogas, tai jau – mačiau – literatūra. Nuo tada ja užsiėmiau rimtai.
Ne kartą esu sau uždavęs klausimą, kuris tikriausiai kyla ir jums, kodėl pasirinkau būtent tokį rašymo stilių.
Ne kartą esu sau uždavęs klausimą, kuris tikriausiai kyla ir jums, kodėl pasirinkau būtent tokį rašymo stilių. Pradėjau taip fantastiškai, ekscentriškai, keistai – kodėl? Kodėl iš pat pradžių atsiplėšiau nuo normalios tikrovės, žengiau į maniją, beprotybę, absurdą, tačiau pagrįstą logika, į kažkokį nonsenso celebravimą? Na taip, šitą – kaip jau esu minėjęs – ištobulinau diskusijose su motina; tačiau toks paaiškinimas aiškiai nepakankamas, ir neabejotinai toji aristokratiška forma, žavėdama savo spindesiu, yra pamušta mano privačiais ir gėdingais vargais. Jie buvo skaudūs, nedavė ramybės... kalbant vieno iš mano herojų žodžiais, „mano padėtis Europos žemyne kasdien darėsi vis nemalonesnė ir netikresnė“.
Aš vis dar buvau „tarp“, niekur nenusėdęs.
Mane leido į mokyklą Varšuvoje, katalikišką, pilną jaunų kunigaikštukų ir grafukų. Mano broliai ir aš persiėmėme snobizmu, bet mūsų pasaulėlyje tai buvo neišvengiama – nors vis dėlto keista, nes mes nebuvome tokie kvaili, kad nepastebėtume visų snobizmo juokingumų ir visos jo menkybės. Tiesiog mus buvo apsėdusi snobizmo manija, o gal žaidėme snobizmą, toji prasta ir gėdinga mitologija mus apkėtė ir nepaleido. Keista! Keista! Juk nebuvome snobai ir, jei įdėmiau pažvelgtume į mūsų gyvenimą, nė vienas iš mūsų ta kryptimi nedėjo nė mažiausių pastangų: Januszas buvo atsiskyrėlis, gyvenantis kaime ir pats sau šeimininkas, Jerzy’is lošė bridžą su kuo pasitaikė, o aš buvau pernelyg tingus ir išlepęs, kad bandyčiau lįsti į aukštus salonus. Keista! Juk, nepaisant visko, buvome snobai, nors, kaip Dievą myliu, snobais nebuvome. Forma!
Brendau. Trimis atskiromis vėžėmis, kurios niekaip nebuvo tarp savęs susijusios.
Pirmiausia, aš, berniukas iš „gerų namų“, mandagus, galima sakyti, sveikas, nebjaurios išvaizdos, nors gražiu irgi nepavadinsi, nepriekaištingas, linksminantis pusseseres, nei blogas, nei geras mokinys, truputį išlepęs, švelnus, bailus, bet kartu pašaipus, plepus, provokuojantis, mokykloje dažnai nepakenčiamas ir vyresnių kolegų mušamas, draugiškas, lengvabūdis, drąsus ir nedrąsus, priklausomai nuo aplinkybių.
Atsisveikinimas su Dievu – reikšmingas dalykas, nes jis atveria protą pasaulio visovei
Antra, aš, kaip ateistas, kaip intelektualas, ir aš, jau truputį flirtuojantis su menu. Atsisveikinimas su Dievu – reikšmingas dalykas, nes jis atveria protą pasaulio visovei – manyje įvyko lengvai ir nepastebimai, nežinau, kaip čia atsitiko, bet kokių penkiolikos ar keturiolikos metų Dievas nustojo man rūpėjęs. Bet gal ir prieš tai nelabai rūpėjo.
Kalbant apie intelektą – jau šeštoje klasėje (penkiolikos metų) skaičiau Kanto „Grynojo proto kritiką“, iš tų laikų išliko mano užrašai apie apriorinius sintetinius teiginius. Spenceris, Kantas, Schopenhaueris, Nietzschė, Shakespeare’as, Goethė, Montaigne’is, Pascalis, Rabelais... Toje literatūroje ieškojau stiliaus, esminio mąstymo ir esminės jausenos, nepriklausomybės, laisvės, nuoširdumo ir gal meistriškumo stiliaus. Tarsi išbadėjęs ryte rijau tų žmonių stilių, kalbėjimo būdą, intonaciją, pažiūras. Tačiau buvau bukas, nerangus, man trukdė kažkoks kaimiškas nevikrumas – ir bajoriškas naivumas – ir slaviškas lėtumas, jaučiausi kvailai.
Kur ieškoti tos slaptos ydos, kuri mane išstūmė iš žmonių būrio? Fizinės ligos?
Trečia, aš, anormalus, iškrypęs, ligotas, degeneratas – antipatiškas ir išskirtinis, – praslenkantis vogčiomis, šonu. Kur ieškoti tos slaptos ydos, kuri mane išstūmė iš žmonių būrio? Fizinės ligos? Bet, išskyrus lengvą karščiavimą dėl plaučių ligų, visai negrėsmingą ir tarp mano amžiaus berniukų dažnai pasitaikantį (dėl to turėjau mėnesiui ar dviem važiuoti į kalnus), buvau gana sveikas...
Tad kokia galėjo būti tos vidinės įtampos priežastis, įtampos, dėl kurios aš, linksmas berniukas, buvau baisi, keista baidyklė, susigiminiavusi su visomis deformacijomis, su visa egzistencijos patologija? Buvau – ir tai žinojau be jokios nuostabos ir be šešėlio protesto – anormalus asmuo, kuris niekada ir prieš nieką neatsivers, pasmerktas amžinai slėptis, pasmerktas amžinai konspiracijai.
Erotinės jėgos stūmė mane žemyn, į gatvę, į vienišas ir slaptas avantiūras su žemiausios kategorijos mergomis tolimuose Varšuvos priemiesčiuose. Ne, jos nebuvo prostitutės, aš tuose nevykusiuose nuotykiuose ieškojau būtent sveikatos, to kažko elementaraus, žemiausio, vadinasi, tikriausio – bet ką padarysi, jeigu mano apnuodytuose delnuose viskas virsdavo grotesku.
Iš tų pašėlusių pasivaikščiojimų grįždavau į savo „padorų“ lepūnėlio gyvenimą, prie savo berniuko „iš padorios šeimos“ naivumų. Kaip tie dalykai manyje sugyveno? Mes tada – aš ir keli padorūs mano mokyklos kolegos – įkūrėme Iškylų klubą ir vaikščiojome už miesto, o tos mūsų iškylos buvo nekaltumo ir padorumo viršūnė. Kaip galėjau dalyvauti tokiose skirtingose iškylose?
Kaip tai manyje derėjo? Tai kad nederėjo. Nė viena iš tų tikrovių nebuvo svarbesnė už kitą. Visas visutėlis buvau abiejose. Ir nebuvau nė vienoje. Buvau „tarp“. Ir buvau aktorius.
Gyvenimas iš lėto yrėsi priekin, išskydęs, kaprizingas...
Toli nuo politikos ir ideologijos. Aš vienas.
Privatus. Slaptas. Šalia.
Užsikonspiravęs.
Kai 1920 metais (buvau šešiolikos) bolševikai pralaužė frontą ir atėjo net iki Varšuvos, aš, priskirtas kažkokiai karinei pagalbos tarnybai, užuot užsidegęs, pajutau tiesiog ledinį šaltį... ir šitai mane vėl išstūmė už... į paraštes...
Baigiau vidurinę mokyklą, išlaikiau brandos egzaminus (vos ne vos, visada labai sunkiai pereidavau į kitą klasę, bet pereidavau). Ką daryti toliau? Varšuvos universiteto Teisės skyriuje pradėjau studijuoti ne todėl, kad teisė būtų mane dominusi (niekinau ją), bet kad galėčiau toliau traukti iš tėvo pinigus.
Labai tikėtina, kad tas pakrikimas, nuo seno manyje tvyrojęs, tada pasiekė savo kulminaciją.
Baigiau Varšuvoje Teisės skyrių – nelabai tų pastangų dėjau – ir vėl: ką daryti toliau? Užsirašiau į Paryžiaus Institut des Hautes Études Internacionales. Tasai gyvenimas Paryžiuje, paskui prancūzų paplūdimiuose rytų Pirėnuose – tamsus miškas, nedaug teprisimenu ir atrodo, tarsi žvelgčiau į šulinį... nežinau... nežinau... praslenka pakrikos scenos, vaizdai, bet manęs ten tarsi nebuvo, tarsi būčiau save pametęs. Labai tikėtina, kad tas pakrikimas, nuo seno manyje tvyrojęs, tada pasiekė savo kulminaciją. Kaip tą būseną apibrėžti? Gal ne tiek jaučiausi esąs anormalus, kiek žinojau toks esąs, ir tas suvokimas tūnojo manyje, nepaisant viso sveiko vidutiniškumo.
Iš pažiūros paprasčiausias jaunuolis, tik pasižymintis lengvomis keistenybėmis, bet širdies gilumoje neturįs nė menkiausių abejonių esąs tarsi ligota avis, išvaryta iš bandos, paliktas bekelėje ir pasmerktas bet kokiai keisčiausiai formai kaip tos figūrėlės iš gutaperčios, iš kurios gali padaryti didžiausių baisybių.
Žinojau: pats vienas, kelkraštyje, atsiskyręs, laisvas, vadinasi, pakrikęs, vadinasi, pasileidęs. Iš čia mano keistas požiūris į viską, kas bjauru, atstumiančio, šlykštu – nes, kaip ir visi kiti, tuo bjaurėdamasis, vis dėlto jaučiausi jiems pasiekiamas ir su jais susijęs, ir tas jausmas užliedavo mane dar didesniu pasibjaurėjimu, užliedavo taip smarkiai, kad nenoriai imdavau duonos riekę, paduotą ranka, o ne ant lėkštelės; štai taip švytavau tarp pasibjaurėjimo ir vidinio sutikimo su bjaurumu.
Jei iš prigimties nebūčiau bailus (mano bičiuliai ironiškai sakydavo – „apdairus“), jei nebūčiau bijojęs policijos, kas žino, ar nebūčiau įsipainiojęs į kokį nors rimtesnį nusikaltimą, tačiau bijojau. Ar neperdedu? Vis dėlto tada, paryžietiško gyvenimo laikotarpiu, manyje turėjo būti kažkas giliai sugedę, nes juk nėra normalu, kad dabar man tai likę tarsi už uždangos. Galbūt tada man buvo truputį pasimaišę galvoje (iš motinos paveldėjau tam tikrų negerumų).
Žvelgdamas į savo gyvenimą esu mistikas.
Tomis sąlygomis visi susidūrimai su prancūzų kultūra nutekėjo nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo. Iš tos nakties man atmintyje išliko tik vienas nušvitimas. Atradau Pietus. Ak, puikiai prisimenu. Buvau Pirėnuose, kažkur netoli jūros, gal Vernė, ir ten žaisdavau biliardą su jaunais darbininkais. Kartą jie pakvietė kartu nuvažiuoti į paplūdimį, davė dviratį, ir visi tais dviračiais riedėjome plentu, o tas spindintis plentas leidosi jūros link, be to, apelsinai, vynas, ir tas svaigus važiavimas, apelsinai, vynas, spindesys, karštis, šviesa, skaidrumas, oras, visa tai pasidarė kieta kaip deimantas... Ir Pietūs apsireiškė mano šiaurietiškai prigimčiai. Kai nuvažiavome, aš jau buvau toks girtas, kad nežinojau, kaip sustabdyti dviratį, ir kažkokioje aikštėje sukau ratus. Bet Pietūs jau buvo manyje – ir priėmiau juos su džiaugsmu, su palengvėjimu, su viltimi, ne todėl, kad tai savaime buvo labai vertinga, bet kaip naują taisyklę, suteikiančią manevro laisvę. Ar ne todėl mano vėlesnis gyvenimas pasirinko Argentiną, ar ten jau neslypėjo Argentina? Žvelgdamas į savo gyvenimą esu mistikas.
Vis dėlto „apdairumas“ neapsaugojo manęs nuo blogos draugijos, nuo įtartinų reikaliukų, susijusių su kontrabanda iš Afrikos į Prancūziją, ir, nors mano sąžinės neslėgė jokie blogi darbai, vieną rytą turėjau nešti muilą, nes mano bičiuliai įkliuvo policijai. Iš Prancūzijos grįžau į Lenkiją.
Nors mano sąžinės neslėgė jokie blogi darbai, vieną rytą turėjau nešti muilą, nes mano bičiuliai įkliuvo policijai. Iš Prancūzijos grįžau į Lenkiją.
Ką daryti toliau? Neturėjau žalio supratimo. Tarsi norėjau būti literatas, bet nelabai. Kad galėčiau dar būti tėvo išlaikomas (neįstengiau jokio darbo dirbti už algą), ėmiausi nemokamos praktikos teisme. Kaip praktikantas dalyvavau teismo posėdžiuose ir rašiau protokolus. Darbo nedaug, vienas posėdis per savaitę. Tada parašiau anksčiau minėtus apsakymus ir papildžiau juos dar keturiais: „Pokalbis pas grafienę Kotlubaj“, „Nuotykiai“, „Ant virtuvės laiptų“, „Kelionė „Banberio“ brigu“.
Ir visus (išskyrus „Ant virtuvės laiptų“) nunešiau (susigėdęs) leidėjui. Jie išėjo 1933 metais knyga, pavadinta „Atsiminimai iš brendimo laikotarpio“. Tai mano pirmoji knyga.
Ką galėčiau apie ją pasakyti?
Knygelė, pretenduojanti į sąmojingumą, fantazijos, išradingumo, humoro, ironijos blizgutis. Šiandien skaitydamas tuos tolimus apsakymus sakau sau: hm, vis dėlto tai turtinga literatūra, vibruojanti nuo nepaprastų, stulbinančių vizijų sampynų, trykštanti žaisme, humoru, smagumynais.
Teisybė. Tačiau pripažinkime, kad tie puslapiai kartu yra tamsūs, kartais atstumiantys, bjaurūs.
Taip. Tačiau sutikime, kad tas bjaurus turinys praranda savo bjaurumą, nes tampa Formos elementu, tarnauja Formai, jo vaidmuo funkcionalus, jis skamba, žaidžia, kad sukurtų aukštesnį pavidalą, jau tampantį grynu menu.
Tad sutinku, kad toji beformė masė, kurią turėjau savyje, prasiskverbė į knygą – bet ne tam, kad išsilietų ten dvokiančia bala, o ne, jokiu būdu! Tik kad suspindėtų vaivorykštės spalvomis, sukibirkščiuotų pokštais, sutaurintų poeziją ir absurde patirtų dievišką nekaltumą.
Mano kūrybos aušroje Forma atsiranda kaip nuodėmes atleidžianti ir beveik dieviška jėga.
Jei paklausite, Dominikai, kaip šiandien vertinu tuos kūrinius, atsakysiu, kad tai Išteisinantys kūriniai, gal net Atleidžiantys nuodėmes. Mano kūrybos aušroje Forma atsiranda kaip nuodėmes atleidžianti ir beveik dieviška jėga. Kitaip sakant: galiu savyje turėti visokiausių baisybių, bet, jei moku jomis žaisti, esu karalius ir valdovas!
Gyvenime buvau nenuovoka, joks, bejėgis, paskendęs anarchijoje, pasiklydęs bekelėse, popieriuje norėjau būti nuostabus, įdomus, triumfuojantis... bet visų pirma švarus. Apsivalęs.
Tačiau jūs, Dominikai, pasakysite – ir tai bus teisinga, – kad toje knygoje esama nesvarbių dalykų. Purvas joje nepakankamai purvinas, nekaltumas – nepakankamai nekaltas, ji išvengia tikrovės.
Neįstengiau sukurti nieko daugiau, kaip tik parodiją. Tikrovės parodiją ir meno parodiją.
Šventa teisybė. Neįstengiau sukurti nieko daugiau, kaip tik parodiją. Tikrovės parodiją ir meno parodiją. Prisiminkite – nuo pat vaikystės mano poniško, palengvinto gyvenimo dirbtinumas man buvo kančia. Tas netikrovės jausmas neapleido manęs ir dabar, visada „tarp“, niekada kur nors, buvau kaip šešėlis, kaip chimera. Ir turbūt nesumeluosiu pasakęs, kad jeigu jos, tikrovės, ieškojau paprastume, brutalioje žemiausių visuomenės sluoksnių sveikatoje – per tas iškylas į Varšuvos darbininkų kvartalus, tai ieškojau ir savo sielos teritorijose, tuščiose, nuošaliose, nežmoniškose, kur siautė Anomalija, o gal ir Neforma, Liga ir Bjaurumas. Nes tikrovę galima rasti tuose dalykuose, kurie patys įprasčiausi ir pirminiai, ir sveikiausi, bet taip pat ir tuose, kurie labiausiai iškraipyti ir beprotiški. Žmogaus tikrovė kartu yra sveikatos ir ligos tikrovė.
Bet tie zondavimai nenuvedė manęs iki esmės. Juk neturėjau teisės parašyti „tikrovišką“ knygą. Vienintelis dalykas, ką galėjau padaryti, – parašyti parodiją. Čia stilius yra stiliaus parodija. Čia menas vaidina ir mėgdžioja meną. Nonsenso logika yra prasmės parodija ir logikos parodija. O mano tariamas triumfas – tai triumfo parodija.
