„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Rašytojo Marcelio Prousto jubiliejų pasitinkant: „Skaitymas – tai rimta draugystė“

Šių metų liepos 10 d. bus minimas prancūzų rašytojo, modernisto Marcelio Prousto 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Į pasaulio literatūros istoriją jis įėjo romanų ciklu „Prarasto laiko beieškant“.
Rašytojas Marcel Proust
Rašytojas Marcel Proust / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Šių metų liepos 10 d. bus minimas prancūzų rašytojo, modernisto Marcelio Prousto 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Į pasaulio literatūros istoriją jis įėjo romanų ciklu „Prarasto laiko beieškant“.

Lietuvių kalba neseniai pasirodė rašytojo esė „Apie skaitymą“ (išleido leidykla „Hubris“, iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius). Knygoje M.Proustas apmąsto skaitymo fenomeną bei patirtis. Sumanytos kaip refleksijos apie rašytojo itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

***

Be abejo, draugystė, ta draugystė, kuri susieja žmones, yra lengvabūdiškas dalykas, o skaitymas – tai rimta draugystė. Bent jau nuoširdi draugystė ir tai, kad ji skirta mirusiajam, tam, kurio nėra, suteikia jai kažkokį nesavanaudiškumą, veik graudulį.

Be to, ši draugystė apvalyta nuo to, kas bjauroja bet kokią kitą. Kadangi mes, gyvieji, esame tik mirusieji, dar nepradėję eiti savo pareigų, visi tie meilumai, visi tie lankstymaisi prieškambaryje, mūsų vadinami pagarba, dėkingumu, atsidavimu, į kuriuos įmaišome tiek melo, yra tušti ir varginantys.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Marcel Proust
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Marcel Proust

Maža to, vos tik atsiranda simpatija, žavesiu, dėkingumu grindžiami ryšiai, ir pirmieji ištarti žodžiai, pirmieji parašyti laiškai išaudžia aplink mus pirmąsias įpročių voratinklio, tikrojo gyvenimo būdo gijas, kurių mes jau nebegalime atsikratyti, užmegzdami naujas draugystes; ką ir kalbėti apie tai, kad per tą laiką ištarti pernelyg karšti žodžiai tampa it kokie vekseliai, kuriuos privalome apmokėti arba už kuriuos teks mokėti brangiau visą gyvenimą ir graužtis, jog leidome juos užginčyti. Skaitant draugystė netikėtai įgyja pirmykštį tyrumą. Su knygomis – jokio meilumo.

Jei leidžiame vakarą su šiais draugais, vadinasi, tikrai to norime. O su jais dažnai išsiskiriame nenoromis.

Jei leidžiame vakarą su šiais draugais, vadinasi, tikrai to norime. O su jais dažnai išsiskiriame nenoromis. O kai išsiskiriame, mūsų neaplanko nė viena iš tų minčių, ardančių draugystę: Ką jie pagalvojo apie mus? – Ar nepasielgėme netaktiškai? – Ar mes patikome? – nuogąstaujant, kad mūsų neužmirštų dėl ko nors kito.

Visas tas draugystės nerimas išnyksta, kai žengiame į tą tyrą ir ramią draugystę, kuri yra skaitymas. Ir jokios pagarbos; juokiamės iš to, ką sako Molière’as, tik tada, kai jis mums atrodo juokingas; o jei mums nuobodu, nebijome parodyti, kad nuobodžiaujame, ir jei visai įgriso būti su juo, mes grąžiname atgal į vietą jo knygą taip atžariai, tarsi ji nebūtų nei geniali, nei sulaukusi šlovės.

Šios tyros draugystės atmosfera – tyla, kur kas tyresnė už šneką. Nes mes kalbame kitiems, o tylime patys sau. Užtat tyloje – priešingai negu šnekoje – nerasi mūsų trūkumų, mūsų grimasų pėdsakų. Ji – tyra, ji iš tikrųjų oras, kuriuo kvėpuojame. Tarp autoriaus ir mūsų minčių neįsiterpia tie nepataisomi mąstymui priešiškų, įvairių egoizmo apraiškų elementai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Marcel Proust
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Marcel Proust

Pati knygos kalba yra tyra (jei knyga nusipelno šio vardo), pavertusi ją tiksliu atspindžiu; iš esmės, kiekvienas sakinys panėši į kitus, nes asmuo juos visus ištaria vienoda intonacija; šitaip atsiranda savotiškas tęstinumas, kurį naikina gyvenimiški santykiai, įterpiantys į mintį jai svetimus elementus ir kuris labai greitai leidžia sekti tą pačią autoriaus minties giją, jo veido bruožus, atsispindinčius tame ramiame veidrodyje.

Mes mėgstame gėrėtis iš eilės kiekvieno autoriaus bruožais, ir nereikia, kad jie būtų žavingi, nes protas jaučia didžiulį malonumą, gaudydamasis tuose prasminguose vaizduose ir sugebėdamas mylėti autorių be egoizmo, be žodžių, kaip pats save. Tad mums ir patinka koks nors Gautier, paprastas, šaunus vyrukas, pasižymintis puikiu skoniu (mums smagu manyti, kad jį galima laikyti tobulo meno atstovu). Mes neperdedame jo dvasinės jėgos, antai jo Kelionėje į Ispaniją, kur kiekvienas sakinys, nors jis to ir nenujaučia, pabrėžia ir išreiškia malonius ir smagius jo asmenybės bruožus (žodžiai liejasi patys savaime ir piešia ją, nes būtent ji parinko ir sudėliojo juos tam tikra tvarka), mes negalime nepastebėti nuo tikrojo meno uždavinių nutolusio jo įsipareigojimo, kuriam jis privaląs paklusti ir visiškai aprašyti kiekvieną formą, palydėdamas ją mūsų visai nežavinčiu palyginimu, nes jo nepagimdė joks malonus ir stiprus įspūdis.

Mes galime kaltinti tik jo apgailėtinai negyvą vaizduotę, kai jis lygina kaimo lauką, apsėtą įvairiomis kultūromis, su „tais siuvėjų kartono lapais, ant kurių pritvirtinti kelnių ir liemenių medžiagos pavyzdžiai“ ir kai teigia, kad kelyje iš Paryžiaus į Angulemą nėra kuo pasigėrėti. Ir mums tik šypseną kelia šis karštas gotikos gerbėjas, kuris net nepasivargino aplankyti katedros Šartre[*].

AFP/„Scanpix“ nuotr./Marcelio Prousto rankraščiai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Marcelio Prousto rankraščiai

Bet kokia gera nuotaika, koks skonis! Kaip mes mielai sekame paskui šį smagų bičiulį su visais jo nuotykiais; jis toks malonus, kad tokia tampa ir jo aplinka. Ir mes nuliūstame, kai dėl audros praleidęs kelias dienas su kapitonu Lebarbier de Tinanu[†] jo nuostabiame laive, „žibančiame kaip auksas“, jis nebeištaria nė žodžio apie šį mielą jūreivį ir priverčia mus su juo išsiskirti visiems laikams, taip ir nepranešęs, kas jam nutiko[‡]. Puikiai jaučiame, kad jo pagyrūniškas plepumas ir melancholijos priepuoliai yra kiek netvarkingi žurnalisto įpročiai.

Bet mes jam atleidžiame visa šita, veikiame, kaip jis nori, džiūgaujame, kai jis grįžta namo, permirkęs iki paskutinio siūlo galo, miršta iš bado ar noro miegoti, ir sielvartaujame, kai jis nuliūdęs it feljetonistas vardija ir skaičiuoja anksčiau laiko mirusius savo kartos žmones. Mes sakėme, kad sakiniai atskleidžia jo asmenybės bruožus, nors jis pats to ir nenujaučia; nes jei žodžius atrenka ne mūsų mintis pagal vidinę giminystę, bet mūsų troškimas pavaizduoti save, jie jau atspindi šį troškimą, o ne mus.

Fromentinas, Musset[§], kad ir kokie jie talentingi, norėję palikti savo portretą ateities kartoms, nutapė jį gana pusėtinai; vis dėlto jie mums be galo įdomūs, nes pati jų nesėkmė yra pamokanti. Taigi jei knyga neatspindi stiprios asmenybės, ji tampa įdomių proto trūkumų veidrodžiu. Palinkę prie Fromentino ar Musset knygos, pirmosios gelmėse pastebime, koks ribotas ir naivus yra savotiškas „aristokratizmas“, o antrosios gelmėse – kokia tuščia gražbylystė.

Originalus protas geba palenkti skaitymą savo asmeninei veiklai. Skaitymas tampa jam kilniausia pramoga

Jei potraukis knygoms auga drauge su protu, jų pavojus, kaip matėme, ir mąžta kartu su juo. Originalus protas geba palenkti skaitymą savo asmeninei veiklai. Skaitymas tampa jam kilniausia pramoga, labiausiai kilninančia todėl, kad tik skaitymas ir žinios suteikia protui „nuostabių manierų“. Sugebėjimą jausti ir mąstyti mes galime plėtoti tik savyje, mūsų dvasinio gyvenimo gelmėse. Bet tik bendraudami su kitais protais, kaip nutinka skaitant, išsiugdome proto „manieras“.

Vis dėlto apsiskaitę žmonės išsiskiria savo protu, o tas, kuris nežino kokios nors knygos, kokios nors literatūros mokslo ypatybės, net ir būdamas genijus, liks neišsilavinęs prasčiokas. Minties srityje aristokratizmas ir kilnumas slypi savotiško frankmasoniškumo įpročiuose ir paveldėtose tradicijose[**].

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Marcel Proust
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Marcel Proust

Knygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba.


[*] „Apgailestauju, kad pravažiavau Šartrą, negalėjęs išvysti katedros“ (Kelionė į Ispaniją, p. 2). (autoriaus pastaba).

[†] Marie Charles’is Adelbert’as Lebarbier de Tinanas (1803–1876) – prancūzų viceadmirolas.

[‡] Jis tapo, kaip man pasakė, garsiu admirolu de Tinanu, ponios Pechet de Tinan tėvu, kurio vardas liko brangus menininkams, ir nuostabaus kavalerijos kapitono seneliu, – manau, kad taip pat jis prie Gaetos kurį laiką užtikrino tiekimą ir susisiekimą tarp Pranciškaus II ir Neapolio karalienės. Žiūrėti: Pierre de La Gorce, Antrosios Imperijos istorija (autoriaus pastaba).

[§] Eugène’as Fromentinas (1820–1876) – prancūzų tapytojas ir romano Dominikas autorius. Alfredas de Musset (1810–1857) – romantizmo epochos prancūzų rašytojas.

[**] Beje, tikras aristokratizmas visuomet dedasi, kad kreipiasi tik į gerų manierų žmones, kurie žino tuos pačius papročius, ir jis nieko „neaiškina“. Anatole’io France’o knyga užsimena apie begalę išsilavinusių eruditų, joje slypi amžinos aliuzijos, kurių prasčiokas neįžvelgia ir kurios, be kitų jos grožybių, suteikia jai išskirtinį kilnumą (autoriaus pastaba).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs