Mintis supažindinti skaitytojus su O.Milašiaus laiškais G.Dručkutei kirbėjo seniai. Anot mokslininkės, šie tekstai padės skaitytojui pažinti intelektualo asmenybę – nuo bendravimo subtilybių, kūrinių genezės, minčių apie savo ir kitų kūrybą iki Lietuvos valstybės kūrimosi peripetijų.
„Kaip žinome, 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jis buvo pirmasis Lietuvos atstovas Prancūzijoje ir juo išliko iki 1925 metų vasaros“, – teigė sudarytoja.
O.Milašius įsileidžia atsargiai ir aristokratiškai
Renginio metu P.Subačius išreiškė nepritarimą teoretikams, teigiantiems, jog pasitelkdami laiškų informaciją neleistinai ir negarbingai braunamės į privačią kultūros asmenybių, politikų erdvę.
Mokslininko nuomone, anuomet žmonės viešumą suprato kiek kitaip – rašant dienoraštį arba laiškus autorių mintyse galimai „kirbėjo mintis, jog ant popieriaus atsiradusios raidės gali atsidurti ne tik adresato akių akivaizdoje.“
Su atsargia prielaida sakau, jog jie virtualiai rašyti ir mums.
„Kita vertus, žinoma, kad tai – privati erdvė. Skaitydami laiškus mes ateiname į asmeninį rašytojo kambarį, priklausomai nuo tematikos, vieni leidžia pabūti tik svetainėje arba prie darbo stalo. Kiti, pavyzdžiui, Juozas Tumas-Vaižgantas ir jo korespondentai įsileidžia ir į sandėliuką, ir į vaistų spintelę. Tiesą sakant, O.Milašius taip pat šen bei ten įsileidžia, tačiau labai atsargiai, aristokratiškai“, – pasakojo P.Subačius.
Kaip teigė jis, kitaip nei XIX a., XX a. vyravo susirašinėjimai su žmonėmis, kurie su autoriumi buvo susitikę asmeniškai. „Tačiau su atsargia prielaida sakau, jog jie virtualiai rašyti ir mums.“
Goethe – „Dieviškiausias iš dieviškiausių“
„Tai, kad jis – kūrėjas, šiuose laiškuose akivaizdu“, – išryškino G.Dručkutė. Vėliau sudarytoja pasakojo, kad į knygą atrinko būtent tuos laiškus, kurie iš tiesų buvo skirti artimiems O.Milašiaus draugams, su kuriais bendravimas truko daugelį metų.
Ji pasakojo, kad pirmasis adresatas – tai vokiečių kilmės amerikiečių profesorius Christianas Gaussas, su kuriuo O.Milašius susipažino pačioje XIX a. pabaigoje. Ch.Gaussui išvykus į JAV, pirmasis laiškas buvo parašytas 1900 metais: „Skaitant šiuos tekstus sužinome, kokie yra O.Milašiaus literatūriniai prioritetai. Pavyzdžiui, vos ne nuo pirmojo laiško jis žada, kad atvažiuos į JAV aplankyti dieviškojo Edgaro Allano Poe kapą.“
Laiškuose ryškėjo ir kiti prioritetai – minimas Oscaras Wilde‘as, su kuriuo jis bendravo XIX a. pab., paminėtas Charlesas Baudelaire‘as, Dante Alighieris, tačiau „dieviškiausias iš dieviškiausių“ yra Goethe.
Baimė dėl besikeičiančio pasaulio
G.Dručkutė siūlo atskirti laiškų parašymo datas – vieni, parašyti iki Pirmojo pasaulinio, kuriuose politinėmis temomis nekalbama. Į 1914 metais neseniai kilusį karą O.Milašius žiūri nerimtai, jo požiūriu, tai tetruks vieną kitą mėnesį. Tačiau praeina laikas ir jis rašo: „Esu priverstas gyventi kaip studentas.“
P.Subačius O.Milašiaus „Laiškuose“ perskaitė baimę dėl besikeičiančio pasaulio: „O.Milašius per Pirmąjį pasaulinį karą patyrė galutinį žlugimą. Nors Prancūzija tuo metu jau respublika, Europa vis dar buvo imperijų Europa ir po šio karo aristokratija ir imperinis matymas žlunga. Čia pat randasi naujos valstybės, tarp kurių ir Lietuva, Lenkija.“
Kaip teigė jis, savo laiškuose O.Milašius pristato ne tik save, žymias Europos gimines, skirtingų šalių diplomatus. Greta vyrauja ir netikrumo jausmas – „O kas bus su mumis, aristokratais, kurių dvarai jau prarasti ir jų nebepripažįsta naujos valstybės?“
„Sovietmečiu O.Milašių žinojo kaip tą, kurio sovietai neįleidžia ir nepripažįsta. Vadinasi, kas turėjo ryšių su pogrindžiu, jis jiems buvo simbolis. Nepriklausomybės metais jis buvo įdomus tiems, kurie domėjosi mistika. Ir vis dėlto, sakyčiau, didesnei grupei žmonių tai buvo ezoterika. O.Milašius šiandien yra M.Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ personažas, kuriuo parodijuojamas visuomenės sudarytas šio rašytojo vaizdinys“, – pasakojo P.Subačius.
