– Šis dienoraštis buvo rašytas 2006 m. Kaip jautėsi ir mąstė poetas S.Geda tuo metu?
– Iš dienoraščio ne visada įmanoma suprasti, kas vyko 2006 m. Tačiau tai buvo sunkus laikotarpis – 2004 m. gruodį mirė mano mama, 2005 m. aš daug keliavau, dirbau gide Ispanijoje, savanoriavau Italijoje iki pat 2006 m. liepos. Dienoraštyje galite matyti vieną kitą skyrių iš Romos, iš kurios rašiau jam atvirukus, siunčiau linkėjimus. Tai buvo sunkus laikotarpis mums abiem. Tuo metu jis baigė versti Dantės „Pragarą“ ir pradėjo „Skaistyklą“, todėl dienoraščiuose matyti, kiek daug šio teksto buvo jo gyvenime. Vos ne kas antrą dieną galime matyti vis naują įrašą.
– Minėjote Dantę. Akivaizdu, kad šis autorius yra neatsiejama poeto gyvenimo dalis. Koks yra santykis tarp S.Gedos ir šio didžiojo Vakarų literatūros kūrinio?
– Man žavu žiūrėti į tai, kuo žmogus gyveno, iš tam tikros distancijos, ir aš suprantu, kiek giliai jis buvo tame vertime. Žvelgiant į jo, kaip vertėjo, kasdienybę, galima pamatyti, kad jis sodindavo save prie stalo ir dirbdavo. Dienoraštyje jo neapleidžia mintys apie vertimą, net išėjus pasivaikščioti prie upės ar vedžiojant šunį. Manau, kad to laikotarpio realijos galėjo išvesti ir paraleles su Dantės kūryba. Tai yra nuostabu, kaip veikė žmogaus mintys.
– Visada galvojau, kad žymus rašytojas kartu su savo garsumu nešasi ir didžiulę žodžio laisvės atsakomybę, kuri persismelkia net į dienoraščius. Kaip manote, kiek S.Geda dienoraštyje rašė sau, apie save, o kiek skaitytojui? Ar jis atskirdavo save, kaip individualų asmenį, nuo rašto kultūros?
– Sudarinėjant knygą reikėjo apibūdinti žanrą. Tačiau aš turėjau susivokti, kad tai nėra tas terapinio, jausmų fiksavimo dienoraštis, kokį žmogus įprastai įsivaizduoja esant. Tai buvo rašyta spaudai – kai kurie tekstai buvo publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, vėliau „Lietuvos aide“. Tai niekada nebuvo „slaptasis“ dienoraštis. Todėl tą jausdamas ir sau apsibrėžęs žanrą jis tiesiog fiksavo kasdienius faktus, kas, manau, ir yra dienoraštiškiausia knygos dalis. Būtent fragmentiškumas ir leidžia taip elgtis, nes vienur kalbama apie realijas, kitur vertimus, darbus. O ir pats sakė, kad tai skiriasi nuo Alfonso Nykos-Niliūno, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių.
– Galbūt tai galima interpretuoti kaip dokumentinę medžiagą?
– Taip, dabar jau praėjus veik dešimtmečiui, galime naudoti tekstą kaip šaltinį to meto aktualijoms suvokti. Jame yra apmąstomos ir politinės, kultūrinės temos bei fiksuojami jo pažįstamų, draugų rato įvykiai. Aišku, visa tai yra subjektyvi žmogaus perspektyva, ir pati esu ne kartą pykusi, nes taip nesakiau ir taip nedariau. Bet vėliau nustojau kreipti dėmesį, nes čia jo dienoraščiai, o ne mano (juokiasi).
Esame kalbėję ir su Rimantu Kmita apie tai, jog atsirado ir įsižeidusių žmonių. Pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ buvo rašyti pataisymai, pastebėjimai ir pasipiktinimai. Taip, tokių dalykų buvo, tačiau visi turime žodžio laisvę. Atsižvelgdamas į situaciją, jis perkurdavo vardus arba rašydavo inicialus. Galų gale, reikia suprasti, kad jis rašytojas, todėl riba tarp fikcijos ir tikrovės nėra iki galo aiški.
– Mane stebina skirtumas tarp S.Gedos kaip poeto ir S.Gedos kaip kritiko. Šiame dienoraštyje galime rasti ir poezijos genezės, ir kritikos įžvalgų.
– To persijungimo tikrai yra – vertimo pastebėjimai, trumpas pasakojimas, įvykis, kasdieniai įspūdžiai. Bet dienoraščiai yra prieš poeziją ir už poezijos ribos, t.y. dienoraščiuose irgi yra poezijos. Tai nėra autobiografinis pasakojimas, tai dienos, savaitės refleksijos.
– Galbūt reikėtų plačiau aptarti knygos kompoziciją?
– Skaitytojas turėtų pamiršti savo vidinę logiką, nes vientiso pasakojimo čia nebus. Reikia stebėti, kaip natūraliai veikia žmogaus mintys, nes jos šokinėja nuo vieno dalyko prie kito. Tai yra netvarkos tvarka. Jis pats yra sakęs, kad kiekviena netvarka turi savo tvarką. Manau, kad skaitytojas gali naudotis šia fraze kaip skaitymo kodu.
– Kaip dažnai jis rašydavo?
– Apskritai ši dienoraščių serija prasidėjo vasarą kaime. Tai buvo poilsio laikas, kada jam tiesiog kilo minčių kai ką užrašyti. Tada jis važiavo į keletą rezidencijų Švedijoje, kur kilo dar daugiau idėjų ir rašymas tapo kasdienis. Beje, yra toks žodis „gyvavaizdis“, kuris labiau apibendrina teksto pobūdį. Vėliau visa tai tapo kasdienybe – buvo ir intensyvesnių periodų, buvo ir pauzių. Paskutinis dienoraščių serijos įrašas yra kažkada lapkritį (2008 m.), užrašytas likus mėnesiui iki mirties. „Žalieji pergamentai“ yra 6-oji dienoraščių knyga, dar liko neišleisti 2007–2008 m. tekstai.
– Ar poetas leisdavo kam nors skaityti savo dienoraščius?
– Ne, buvo rašoma į tokį sąsiuvinį, kuriame tiek skyreliai, tiek pats sąsiuvinis turi pavadinimus („Užuolaida ir žalias vazonėlis“, „Apie Niu Jorką“, „Žinios iš Romos“). Aš nežinau, kas būtent juos įkvėpdavo, bet jais remiantis buvo lengviau išrinkti pavadinimą pačiam dienoraščiui. Realiai, niekas jų neskaitė, nes iš esmės jie ir buvo rašomi laikraščiui. Beje, spaudoje jie visada vėluodavo. Tekstai buvo tvarkomi „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje. Jis nunešdavo juos surašytus ranka. Surinktą tekstą jis dar pataisydavo, visgi būna ir rinkimo klaidų. Kartais netyčia pasikeisdavo ir inicialai, nes iš tikrųjų pasakojimas, pavyzdžiui, apie kažkokį I.P., pataisytas į R.D. Kaip tai įvyko? Istorijos klaidžioja, žmogus ne visada teisingai jas nugirsta.
– Tada gal galėtumėte papasakoti apie jo dienotvarkę?
– Dirbdavo tikrai ne naktimis ir ne paryčiais. Jis buvo ryto žmogus: pusryčiai, kava, radijas, o tada jau sėdasi prie stalo iki pietų. Kaip prisimenu, iki tada – rimtieji darbai: straipsniai, vertimai, o po pietų būtinai eidavo pasivaikščioti, vedžioti šunį, nes reikėdavo „prapūsti“ galvą. Antroji dienos pusė gali būti skirta skaityti, taisyti, perrašyti. Aš irgi laikausi to paties ritmo, nes antroje dienos pusėje nieko rimto negaliu dirbti. Esu girdėjusi iš rašytojų, kad jie tekstus nešiojasi galvoje, o vėliau tik užsirašo. Manau, kad ir šis pasivaikščiojimas buvo toks amžinas grumuliavimas, kažko vyksmas. Iš pradžių jis užrašydavo ranka, o vėliau rašomąja mašinėle.
– Mašinėle?
– Taip, kompiuterį jis nusipirko gyvenimo gale, bet nesu mačiusi nė vieno failo. Jis buvo senas geras rašytojas mašinėle. Pati neseniai norėjau kažką atspausdinti, tad išsikėliau mašinėlę, sugebėjau pakeisti išdžiūvusią juostelę (juokiasi). Tas barškėjimas – tai savotiškas dalykas, visi namai aidi. Kartais mane pažadindavo intensyvus rašymo garsas. Iš tiesų, man sudėtinga surinkti net keturias eilutes, o jis tai darydavo greitai.
– Ką skaitytojui reiškia S.Geda: kaip poetas, visuomenės veikėjas ir tiesiog žmogus. Kuo šis dienoraštis praturtins kultūrą?
– Galime pamatyti, kaip žmogui viskas rūpi. Jis juk yra rašytojas ir iš esmės galėjo tiesiog rašyti, bet juk domėjosi ir kasdienybe, analizavo aplinką. Pavyzdžiui, jis remdavo, skatindavo ir redaguodavo jaunuosius rašytojus. Kadangi dar dirbo „Šiaurės Atėnuose“, jam tekdavo perskaityti labai daug. Iš esmės, savaip dalyvavo ir būsimų poetų bręstant. Pamenu daugybę dabartinių autorių, kurie ateidavo patarimo. Jis užimdavo ne tik mokytojo, bet vyresniojo kolegos poziciją.
O ir šiaip labai mėgdavo nuoširdžiai bendrauti. Po pirmos dienoraščių knygos („Žydintys lubinai piliakalnių fone“ – septynių vasarų dienoraščiai 1999 m.) tėvas spaudoje užsiminęs, kad norėtų parašyti dar vieną ir užteks. Bet jam gyvam esant išėjo dar 3 knygos. Kadangi tekstai buvo publikuojami spaudoje, po laiko jie tampa sunkiai susekami. Todėl viena iš priežasčių, kodėl aš tęsiu dienoraščių publikavimą, yra ta, kad rinkinyje juos daug patogiau skaityti. Taip pat tai yra geras būdas atrasti S.Gedą kaip žmogų, suprasti to meto kultūrinį lauką. Beje, ankstesnė knyga buvo gana perkama. O šis dienoraštis tikrai svarbus ir literatūros mokslininkams.
– O kaip „Žalieji pergamentai“ atrodo kitų dienoraščių kontekste?
– Iš esmės tai yra tęsinys, naujas sezonas. Žinoma, tai dar viena knyga iš dienoraščių serijos, bet galima į ją žiūrėti kaip į atskirą. Norėčiau pabrėžti, jog tai priešpaskutinis dienoraščių rinkinys. Dar viena knyga ir visa serija bus baigta.
– Sudėtinga buvo surinkti tekstus? Papasakokite plačiau apie procesą.
– Iš tikrųjų nelabai, visi tekstai buvo leidinių archyvuose. Taip pat po ranka turiu sąsiuvinius, kurie padeda sekti chronologiją. Prieš atiduodant šią knygą leidyklai, iš mano kompiuterio dingo failas, todėl turėjau publikaciją atidėti. Darbas užtrunka maždaug 2–3 mėnesius. Kai jau buvau paruošusi antrąjį failą, leidykla spėjo bankrutuoti (Versus Aureus). Tada susitariau su LRS leidykla. Tai tarsi užkeikimas, nes dienoraščių knygos kiekvieną kartą išeina skirtingoje leidykloje, todėl nugarėlės lentynoje nebus vienodos (juokiasi).
– Kodėl vieni vardai pažymėti tik inicialais, o kiti nesutrumpinti?
– Tai yra subtili situacija, nes parašyta su tokia intencija: „kam reikia, tas žino“.
– Ar jie originalūs?
– Taip, būtent tokie, kokie yra tekste. Tačiau kai kur sąsiuvinyje nesutrumpintas vardas ir pavardė nubraukti arba užtušuoti. Bet yra ir tokių, kurie akivaizdūs. Tačiau nemanau, kad reikia užsiimti detektyviniu darbu (juokiasi). Kai kur ištisi lapai išbraukti, užklijuoti. Man visada buvo įdomu truputį atplėšti ir pasižiūrėti, kas ten yra (šypsosi).
– Visgi neįdėjote, kas išbraukta?
– Ne, yra vietų, kurios dramatiškai išbraukytos. Didžiąją dalį rankraščių perdaviau literatūros ir tautosakos institutui: mašinraščius, vertimus, bet dienoraščius kol kas pasiliksiu.
– O kaip atrodė jo rankraščiai?
– Pirmiausia yra data, skyrelių pavadinimai. Yra ir iliustracijų.
– Ar jis preciziškai rinkdavosi sąsiuvinį: linijos, langučiai ar baltas lapas?
– Ne, rašė į sąsiuvinį langučiais. Retas atvejis, kada rinkdavosi linijas. Jo raštas yra smulkus, tikrai nelengvai skaitomas, todėl pavardes ir terminus sunku šifruoti. Kartais rašo juodu, kartais mėlynu, kartais raudonu (šypsosi).
„Žalieji pergamentai“ – tai ne atskira S.Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (apdovanota G.Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai“, „Vasarė ajero šneka“, „Žydinčių bulvių sapnai“, „Pražilę varnėnai“. Į „Žaliuosius pergamentus“ sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Šie dienoraščiai išsiskiria skvarbiu vieno svarbiausių Lietuvos poetų žvilgsniu į mūsų kasdienį gyvenimą, kultūrą, politiką, istoriją. Knyga sudomins ne tik poeto talento gerbėjus, bet ir įdomių įžvalgų, poetinių minčių ieškančią auditoriją.
