Abi autorės – Vilma Kava ir Jolita Herlyn – turi labai daug bendro, todėl nusprendžiau jų naujausias knygas apžvelgti kartu. Abi jos gyvena užsienyje, abi panašaus amžiaus, abi puikiai valdo plunksną, abi rašo apie brandžią ir jau daug patyrusią moterį – užauginusią vaikus, ne kartą mylėjusią ir ne kartą nusivylusią, ne kartą atsistojusią ir nuėjusią toliau. Abiejuose romanuose nemažai ir emigrantiškosios patirties, tapatybės problemų, abiejuose kartais persismelkia gyvenimo svetur melancholiškos gaidelės.
„Angelai neverkia“ – tai šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Pradėjusi rašytojos karjerą prieš ketverius metus romanu „Trys mano vieninteliai“, ji jau turi užsiauginusi nuolatinių gerbėjų būrį, laukiantį kiekvieno jos romano. Jolita gyvena Hamburge, kaip ir jos herojė Jurga, jos abi mėgsta keliauti ir yra patrakusios, abiejų vyrai turi motociklus, tad nori nenori pradedi brėžti paraleles tarp autorės ir herojės nuo pat knygos pradžios.
Bet paklausta apie tai, Jolita lyg kirviu nukerta, kad rašyti memuarus jai dar per anksti, o autobiografinių detalių yra kiekvieno rašytojo kūryboje. Pasak jos, vieninteliai tikri dalykai jos romanuose – tai kelionių, kurias ji beprotiškai mėgsta, aprašymai.
Vizualiai atrodo, kad „Angelai neverkia“ bus romanas apie didelę meilę, tą patį žada ir anotacija, to tikiesi ir pradėjus skaityti. Bet šįkart J.Herlyn herojė daug brandesnė, daugiau mąsto apie meilės ir santykių prasmę, ji svarsto, analizuoja praeitį ir net nerdama į jausmų verpetą, pasilieka šiek tiek šalto proto. O paskui bando suvokti, kodėl jai nutinka tai, kas nutinka.
Ar ne tokį klausimą užduoda visi, sužinoję apie onkologinę ligą? Jurga supranta, kad nebegali braidyti po jaunystės prisiminimus ir gaivinti tai, kas seniai mirę, ji turi kautis su liga čia ir dabar, ji turi ją priimti, susitaikyti ir rasti savo būdus pasveikti. Kam ji iš tiesų įdomi ir kas jai pasiryžęs padėti? Koks vyro Bernardo vaidmuo ir kodėl jai reikėjo virpinti širdį jaunystės prisiminimais?
Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.
Patiko ir herojės planas B – jos projektas su benamiais. Tai lyg plunksna filme apie Forestą Gampą, pasirodanti tik pradžioje ir pabaigoje, bet įrėminanti visą istoriją. Laikas, praleistas su benamiais, aprašomas tik keliuose puslapiuose, bet atveria protagonistei akis ir išplečia meilės savoką bei priverčia susimąstyti: „Aš fotografavau išmintį jų veiduose. Tylų džiaugsmą ir laisvę. Jie buvo mano mokytojai, įžvalgūs žmogiškosios sielos žinovai, tobulai įvaldę išgyvenimo meną. Jie nesiekė garbės, valdžios, pripažinimo. Jiems neegzistavo visuomenei priimtinos teisingo ir tvarkingo gyvenimo normos, tačiau jie niekada nepalikdavo savo artimojo nelaimėje, Jie norėjo tiesiog būti, Tik tiek.“
To paprasto buvimo džiaugsmo ir trūko herojei. Pernelyg viskas puiku buvo jos gyvenime, kol nekviesta užsuko liga. Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.
Apie tai rašoma ir Vilmos Kava laiškų romane „Aš tau sakau“. Dvi penkiasdešimtmetės draugės susirašinėja el. paštu (šiek tiek pasenęs bendravimo būdas šiais laikais). Viena gyvena Amerikoje, kita likusi Lietuvoje, skiriasi jų kasdienybė ir pasakojimo fonas, skiriasi įpročiai ir trečiaeiliai personažai, bet iš tiesų jos sprendžia tas pačias problemas, kaip ir milijonai vidutinio amžiaus moterų visoje planetoje.
Jos pasakoja viena kitai savo kasdienį gyvenimą, išpažįsta savo vienišumą, meilės paieškas, nutolimą nuo suaugusių vaikų, dalijasi artėjančios senatvės baimėmis, stebi išvaizdos pokyčius ir vis dar tikisi sugauti tą vienintelį. Jos stengiasi neatsilikti nuo laiko, ryžtasi įvairioms žurnaluose aprašytoms ir iš liaudies išminties lobyno ištrauktoms moteriškoms terapijoms.
Knyga parašyta su lengvu humoru, su švelnia savikritikos gaidele, todėl ir tos jų problemos atrodo visai nedidelės, netgi linksmos. Tai toks penkiasdešimtmetės Bridžitos Džouns dienoraštis, kur vietomis norisi kvatoti susiėmus už pilvo. Nors tai pirmoji Vilmos Kavos knyga, jaučiasi, kad autorė ne naujokė. Kažkodėl manau, kad ši knyga tikrai sulauks tęsinio. Nes juk visiems įdomu, kaip ten toliau sekėsi Saulei ir Adai. Ir tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau nuotykių ir mažiau plepesių.
Kai kam ši knyga gal net taps savotiška paguoda ar net savipagalbos vadovėliu, o kai kas gal netgi užsirašys kai kurias mintis į savo citatų sąsiuvinuką: „Kaip sako mano Mamytė, visur eik, kur kviečia, judėk, kol gali, nes mirusi būsi ilgai“ arba „ne nuo šampūno blizga moters plaukai, o nuo sekso“.
Abi autorės istorijas dėsto iš kelių pasakotojų pozicijų, tačiau abiem šioje vietoje pritrūko išbaigtumo. J.Herlyn istorija man būtų stipresnė, jei būtų visą laiką pasakojama pagrindinės herojės Jurgos lūpomis, nes knyga yra apie ją.
Fredžio istorija man nebuvo itin įdomi, o ir apie santykius jis mąsto šiek tiek moteriškai, todėl manau, kad jo būtų užtekę tiek, kiek jį mato Jurga. V.Kava pašnekovėms šiek tiek pritrūko skirtingumo, kartais buvo sunku atskirti, kuri yra kuri, nes laiškų rašymo stilius labai panašus. Aišku, toji, kuri, kaip ir autorė, gyvena Amerikoje, buvo kur kas įdomesnė ir žaismingesnė.
Taigi du romanai apie meilę ir apie gyvenimą, kai tau nebe trisdešimt ir jau nebe keturiasdešimt. Abu apie moteris, kurios žino, ko nori, tik ne visada dar žino, kaip tą gauti. Arba gauna ne tą, ko norėjo. Abi knygos parašytos lengvai, abi žada skaitymą nesikankinant, o tai turbūt ir yra didžiausia pramoginės literatūros užduotis. Abi tinka rudens vakarui vonioje ar lietingam vienišam savaitgaliui namuose.
