„Mes norime atkreipti dėmesį į tai, kas daug kam neatrodo svarbu, bet iš tiesų yra labai svarbu. Atkreipkite dėmesį, kokia kalba jūs kalbate, kokią kalbą jūs skaitote knygose. Nes tai formuoja jūsų mąstymą. Jei ji yra medinė, mes toliau tokią kultūrą ir kuriame, – sako viena iš šios konferencijos sumanytojų Ūla Ambrasaitė. – REDA yra svarbi, nes mes pirmą kartą kalbėsime apie kalbą atvirai, kartu. Pasikalbėsime, ką mes redaguojame, kodėl redaguojame, kokią kalbą galime vartoti. Man pagrindinis kylantis klausimas, – kodėl tiek mažai autentiškos kalbos lietuviškose knygose? Labai tikiuosi, kad REDA man padės atsakyti į tai. Todėl aš ir darau REDĄ.“
Kita šios konferencijos kuratorė Aira Niauronytė sako, kad renginyje susitiks žmonės, turintys labai įvairius požiūrius į lietuvių kalbą, dirbantys įvairiuose su kalba susijusiuose baruose – leidėjai, rašytojai, kalbos institucijų atstovai, mokslininkai ir kt. „Tikiu, kad visi dalyviai į konferenciją ateis be išankstinių nusistatymų, draugiškai. Ir susipriešinimo era pasibaigs. Manau, REDOS dalyviams rūpi, jog dabartinis lietuvių susvetimėjimas su savo gimtąja kalba mažėtų, kad turėtume daug gerų tekstų lietuvių kalba ir kad lietuvių autorius pagaliau gautų Nobelį“, – optimistiškai prieš renginį kalbėjo A.Niauronytė.
– Teksto redagavimui skirta konferencija REDA šiemet rengiama pirmą kartą, ir iš pradžių buvo neaišku, kokio susidomėjimo ji sulauks. Tačiau jau pirmąją dieną buvo rezervuotos visos vietos į šią konferenciją, susidarė net ir laukiančiųjų eilė. Ką jums pačioms tai sako apie šios temos aktualumą?
Ū.Ambrasaitė: Turėjau nuojautą, kad redagavimas yra aktuali problema, bet nepagalvojau, kad tai taip smarkiai surezonuos. Maniau, kad tai gali būti įdomu mažam redaktorių ir autorių ratui, tačiau jeigu nišinis renginys tampa panašus į koncertą, į kurį visiems reikia bilietų, supranti, kad palietei kažkokį visuomenės pūlinį. Pūlinį, apie kurį niekas nekalba, kurio net Lietuvos kultūros tarybai (ji neskyrė šiai konferencijai finansavimo, – aut. past.) atrodo, kad neverta daryti. Per dieną buvo rezervuota 150 kvietimų, laukiančiųjų sąraše yra dar apie 130 žmonių.
Mes pačios rengiame šią konferenciją, nes mums atrodo labai svarbu kalbėti apie redagavimą, tą nematomą procesą, kuris yra esminis prieš rankraščiui tampant knyga, bet yra tylus, neskaidrus, slepiantis daug psichologinių kompleksų ir neapmąstytų automatinių sprendimų. Gal anksčiau apie tai ir buvo kalbama tarp autorių, redaktorių, skaitytojų ar nišinėje kultūrinėje spaudoje, tačiau niekada plačiai.
A.Niauronytė: Redagavimo ir kalbos tema visuomenėje jau kurį laiką yra pulsuojanti, bet išties niekas apie tai plačiau nekalbėjo. Yra kelios stovyklos – kalbos institucijos, kurių visi bijo, nors gal ir visai be reikalo; redaktoriai, kurių irgi visi bijo, nes galvoja, kad jie – tik tų institucijų klapčiukai, nors iš tiesų taip nėra. Visuomenėje egzistuoja susipriešinimas su kalbos institucijomis, žmonės įpratę jų nekęsti, o tada ir su redaktoriais, kurie visuomenės akyse tarsi visažiniai atstovauja tai taisyklingai, norminei kalbai. Bet redaktorius, redaguojantis grožinį tekstą, kaip tik kartais turi nepaisyti oficialių rekomendacijų, kad padėtų atskleisti autoriaus stilių.
Atrodo, kad šiuo metu daug žmonių kompleksuoja, kad nemoka taisyklingai rašyti ar kalbėti savo gimtąja kalba. Tai tarsi susvetimėjimas su savo kalba. Jis įvykęs ir dėl buvusios praktikos bausti už kalbos klaidas. Daug ką erzina institucijų kišimasis į kasdienę kalbą. Tame konflikte iki šiol nebuvo erdvės diskusijai, ir susidomėjimas konferencija REDA rodo, kad pokalbis šia tema jau pribrendo.
Visai visuomenei redaktoriaus figūra ir kalbos politikos situacija yra svarbi, nes tai susiję su kiekvienu iš mūsų. Be to, nors kultūra yra dominuojama vaizdų, tekstai niekur nedings, jie yra kaip informacijos talpykla, savosios patirties, saviraiškos priemonė. Tad teksto redagavimas yra aktualus ne tik redaktoriams ar leidykloms, bet ir daugybei kitų žmonių.
Ū.Ambrasaitė: Kadangi mes kalbame kasdien, nesuvokiame, koks tai stiprus įrankis, kaip įvairiai galime jį naudoti. Ši konferencija ir bus galimybė padiskutuoti, kokių skirtingų tikslų galime pasiekti per kalbą.
– Sakote, kad teksto redagavimas aprėpia labai įvairias sritis. Tačiau ši konferencija bus labiausiai orientuota į su knygų leidyba susijusias temas?
Ū.Ambrasaitė: Pirmoji REDA yra skirta knygos kalbai, bet vėliau norėsime į kalbą žiūrėti ir platesniuose kontekstuose: kokią žiniasklaidos, socialinių tinklų kalbą mes vartojame.
A.Niauronytė: Redaktorių būna skirtingų – tie, kurie redaguoja teisinius tekstus, dirba policijoje, gaisrinėje, statistikos departamente, ir tie, kurie redaguoja knygas. Pirmoji REDA vyksta kartu su literatūros festivaliu „Open books“, viskas sutampa – mes orientuojamės į knygas.
– Kokiomis temomis konferencijoje vyks diskusijos, bus skaitomi pranešimai?
Ū.Ambrasaitė: Konferencijoje mes norime suteikti erdvę skirtingiems balsams. Bus čia ir akademinių, ir praktinių pranešimų, į kalbą bus žvelgiama iš redaktorių, leidyklų, rašytojų pusės. Konferencijoje bus kuriamas ryšys tarp akademijos ir praktikos, tarp rašytojų, redaktorių ir leidėjų, skaitytojų bei institucijų.
Konferencijoje bus kuriamas ryšys tarp akademijos ir praktikos, tarp rašytojų, redaktorių ir leidėjų, skaitytojų bei institucijų.
A.Niauronytė: Konferencijoje dalyvaus Danutė Kalinauskaitė, ji į šią sritį žvelgia ir kaip rašytoja, kurios tekstus redaguoja redaktoriai, ir kaip redaktorė, redaguojanti kitų rašytojų tekstus. Viena iš konferencijos kuratorių, rašytoja Gabija Grušaitė, daro eksperimentą: ji davė suredaguoti po dešimt puslapių naujo savo romano skirtingiems turinio redaktoriams ir parengs apibendrinimą, kaip jos tekstas buvo suredaguotas skirtingų žmonių. Tai pirmasis toks eksperimentas, kuris bus aptartas viešai. Redaktoriaus darbas yra kūrybinis – jis ne cenzorius, draudžiantis vartoti „nevartotinus“ žodžius, bet tarsi menininkas, turintis pajusti, perprasti kito kūrinį, redaktoriaus, kaip jautraus kūriniui dalyvio, požiūris gali smarkiai pakeisti tekstą – svarbiausia redaktoriaus ir autoriaus tarpusavio supratimas.
Poetė ir redaktorė Vitalija Maksvytė kalbės tema „Kam priklauso kalba“ ir aptars psichologinį redaktoriaus ir autoriaus santykį, kaip kartais redaktoriaus ir autoriaus konfliktai vyksta dėl asmeniškumų, konkuruojant dėl galios. VU Skandinavistikos centro docentas dr. Giedrius Tamaševičius skaitys pranešimą tema „Atleiskite, bet tokio žodžio lietuvių kalboje nėra. Apie „nevartotinos“ leksikos gyvybingumą“. Jis paneigs grynos ir taisyklingos kalbos mitą. Jis, kaip mokslininkas, kalbės apie žodžius, kurie laikomi kalboje nederamais, bet kurie niekaip neišnyksta, taigi, yra svarbūs.
Labai džiaugiuosi, kad dalyvaus menininkė Agnė Jokšė, dirbanti tarp teksto ir videomeno. Ji yra sukūrusi koncepciją, kad turėtų būti lietuvių kalbos variantas, kur nenurodomos žmonių lytys, nuimamos galūnės nuo kai kurių žodžių. Ji kelia klausimą apie lietuvių kalbos lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie šiuolaikybės poreikių. Tarkime, būtų sakoma ne „ieškomas redaktorius ar redaktorė“, o „ieškom redaktor“. Gal taip būtų kur kas patogiau? Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista naikinti giminės kategoriją, kuri yra viena esminių lietuvių kalboje, tačiau tai nebūtų absoliutus giminės kategorijos naikinimas, o tik kalbant apie žmones, – nes juk dalis mūsų ir nenori save laikyti vyru ar moterimi, nenori būti įtraukti į binarines kategorijas.
REDOJE dalyvaus ir Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovas dr. Audrius Valotka, kuris yra didysis visų redaktorių baubas, bet konferencijos tikslas ir yra pakviesti kalbėtis skirtinguose kalbos baruose veikiančius žmones, sugretinti jų požiūrius. Bus keliamas klausimas: Kalbos inspekcijos veikla padeda ar kenkia kalbai? Beje, nors nesutinku su kai kuriomis A.Valotkos pozicijomis, reikia pasakyti, kad nuo to laiko, kai jis yra šios institucijos vadovas, baudos už jokias kalbos klaidas nebeišrašomos, išrašomos nebent už kalbos nevartojimą įstatymo numatytais atvejais (bent jie taip teigia).
Ū.Ambrasaitė: Šios konferencijos metu, kalbėdami iš labai skirtingų kampų, suformuluosime problemą, ją įsižodinsime. Pavyzdžiui, Dangė Vitkienė kalbės apie redaktorių dilemą, kai norisi daug laisvės, bet kartu susiduriama su klausimu, kas yra klaida? Nes už klaidas lyg norisi, kad kažkas atsakytų. Bet pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra klaida autoriaus tekste – apie tai akademinį pranešimą skaitys prof. Paulius V. Subačius. Aš pati konferencijoje noriu akcentuoti finansinį aspektą. Yra sakoma, kad redaktorius per mėnesį gali suredaguoti 15 autorinių lankų. Kai kuriose leidyklose normalu, kad įkainis yra 60 eurų, – vadinasi, redaktorius per mėnesį uždirba 900 eurų su mokesčiais. Tai yra minimalus atlyginimas. Mano pranešimas bus apie tai – kai mes kalbame apie vertybes, tai, kas mums kaip tautai taip labai svarbu, kaip tai išsiverčia į pinigus? Kiek vertinam žmones, iš kurių tikimės tas vertybes puoselėti? Darysiu redaktorių apklausą – kiek jie uždirba, kaip vyksta darbo procesai. Bet tai nėra leidyklų problema, o veikiau valstybinio finansavimo, nes esame maža tauta ir maža rinka. Negalime ant kultūrinio verslo pečių palikti nacionalinių vertybių klausimo.
A.Niauronytė: Daugeliui redaktorių šis darbas yra tapęs kone hobiu, darbu po darbo. Dirbama vakarais, naktimis. Pragyventi vien iš redaktoriaus algos šiuo metu yra sunku.
Daugeliui redaktorių šis darbas yra tapęs kone hobiu, darbu po darbo.
– Man atrodo, kad labai svarbus aspektas yra ir šio darbo prestižas. Juk dažnai redaktorių darbas yra tarsi nematomas. Mes žinome knygų autorius, dabar jau ir vertėjai pagaliau paminimi net ant knygų viršelių, tačiau kas yra knygų redaktoriai, skaitytojai dažnai net nežino. Atlyginimas už šį darbą irgi labai menkas, tad daugeliui, matyt, tai yra tiesiog pašaukimas.
A.Niauronytė: Taip, būtina kalbėti, kas yra kalbos, o kas turinio redaktorius, kokį darbą jie dirba, kas sudaro jį. Norisi praskleisti širmą ir parodyti, kaip iš tiesų dirba redaktoriai. Galbūt ilgainiui, didėjant šios profesijos žinomumui, pasikeis ir redaktoriaus įvaizdis, ir jie patys labiau įsisąmonins savo darbo vertę. Redaktoriai yra labai užimti, jiems pritrūksta energijos ar noro dar ir kalbėti apie savo specialybę, viešinti ją, įrodinėti kitiems savo darbo vertę. O iš tiesų juk ir nuo redaktorių priklauso, kokius tekstus skaitome, kokią kalbą vartojame – ir kokią norime vartoti, kaip įprantame formuluoti mintis.
Ū.Ambrasaitė: Aš save visada mačiau kaip redaktorę, tačiau man reikėjo įkurti leidyklą, kad galėčiau redaguoti tekstus, su kuriais aš norėčiau dirbti, o ne kuriuos man duotų. Beje, kalbant su viena redaktore mane šokiravo, kai ji pasakė, kad jai nepatinka įvardinimas redaktore, nes tai neprestižiška. Nors ji mėgsta savo darbą. Tad mums reikėtų pasiekti, kad žmogus, mėgstantis savo darbą, nesijaustų kaip atlieka visuomenėje. Kuris yra nematomas, blogai apmokamas, tačiau kuris išties suglosto visus tekstus lietuviškose knygose. O tekstai juk yra tai, ką mes paskui skaitome, ir terpė, iš kurios mes patys mokomės kalbėti ir jausti.
Pastovus pinigų trūkumas formuoja pasaulėžiūrą žmonių, kurie vėliau, remdamiesi būtent tokia savo pasaulėžiūra, redaguoja kitų tekstus. Jei žmogus, kuris, turėdamas dvidešimties metų stažą, vos suduria galą su galu, uždirba 900 eurų per mėnesį, redaguoja tekstą – kokio pločio jis gali turėti pasaulėžiūrą, pasaulėvaizdį ar patirtį, kiek jis gali keliauti, domėtis įvairiomis sritimis? Jei valstybinė finansavimo politika redaktorius vertina minimalaus atlygimo spektre, visą lietuvių kultūrą praleidžiame pro skurdo filtrą.
A.Niauronytė: Tam, kad galėtum gerai redaguoti turinį, turi turėti įvairios patirties, platų akiratį, skaityti laisvalaikiu, turėti hobių. Nes redaktorius yra ne tik kablelių dėliotojas, jis yra asmenybė, – išsilaisvinęs, kultūroje ir šiuolaikybėje besiorientuojantis, jautrus ir laisvas žmogus. O jei jis labai neturtingas, jo mąstymas, užmojai, pasitikėjimas savimi susiaurėja.
Ū.Ambrasaitė: Redaktorių aš visada mačiau kaip kuratorių mene. Ir jei kuratoriai meno pasaulyje jau užima gana stiprias pozicijas, REDAI padedant laikas ir redaktoriams rasti sau panašią poziciją. Žinoma, tik labai išsilavinęs ir atviras redaktorius gali būti teksto kuratorius, bet tikiu, kad tokių gali atsirasti vis daugiau.
– Pamenu vieną pokalbį, kuriame apie redaktorių problemą ir būtent apie naujų redaktorių ruošimą kalbėjo Saulius Repečka ir Giedrė Kadžiulytė. Jie akcentavo ir tai, kad anksčiau egzistavo vadinamoji „Vagos“ mokykla, kurios išugdyti redaktoriai dirbdavo kartu su autoriumi. Kokia situacija su redaktorių rengimu dabar?
A.Niauronytė: Talentingi žmonės nenori eiti į tokį menkai apmokamą darbą, be to, nėra stiprios mokymo programos redaktoriams. Turinio redaktorių išvis niekas nerengia. Taip, anksčiau „Vagoje“ buvo tarsi cechas, vyko darbas meistro ir pameistrio principu, jame dirbančiųjų krūviai buvo mažesni, redaktoriai mokėsi vieni iš kitų, turėjo laiko apmokyti jaunesnius kolegas. Tačiau matome, kad ateina jaunų gabių žmonių, gal ateityje jau taip stipriai nebetrūks redaktorių.
Ū.Ambrasaitė: Aš tai matau kaip sisteminę problemą, nes visada ateina nauja karta, tačiau jeigu mes turime tokius valstybės skatinamus įkainius, jie metus ar dvejus padirbs, o vėliau redagavimas irgi taps tuo darbu po darbo. Šiandien, su dabartiniu finansavimu, redaktoriams nematau visaverčių karjeros galimybių.
A.Niauronytė: Redaktorių rengimas turėtų būti žymiai planingesnis, reikia sistemškesnio požiūrio, glaudesnio universitetų bendradarbiavimo su leidyklomis, būtina mentorystė, visa tai turėtų būti finansuojama valstybiniu mastu, nes leidykloms tai pernelyg didelė našta. O lietuvių kalba yra valstybinės reikšmės dalykas. Turėtų būti politinis sprendimas, nes tai labai svarbu lietuvių kultūrai – vyksta nuolatinė konkurencija su kitomis kultūromis, ir mes turime tam skirti dėmesio.
– Nemažai skaitytojų, ypač jaunesnės kartos, iš tiesų dabar dažnai renkasi knygas kitomis, paprastai anglų, kalbomis. Tai irgi matote kaip didelį iššūkį?
Ū.Ambrasaitė: Taip. Jeigu į kalbą žiūrime tik kaip į informacijos perdavimo priemonę, tuomet anglų kalba yra grėsmė lietuvių kalbai. Bet jeigu leisime rašytiniu pavidalu vystytis ir kalbai, kuri yra autentiška, savalaikė, perteikianti galybę įvairiausių potyrių, jausmų, skirtingas logikas, tuomet lietuvių kalba skaityti norėsime ne vien dėl „informacijos priėmimo“, bet ji įgis daug daugiau vertės. Dabar dažnai matau redaktorius taisant stilių ir žodžių junginius pagal kažkokią, mano nuomone, senovinę įsivaizduojamą aukštąją lietuvių kalbą, kai „šuns lavonas“ net grožiniame tekste keičiamas į „šuns gaišeną“. Tokių pavyzdžių begalė. Ir kartais atrodo, kad būtent redaktoriai atima galimybę lietuvių kalbai būti daugiau nei informacijos kalba, o čia ji niekada nenurungs anglų kalbos. Svarbu kurti jausmą, kad nebūsi nubaustas už stilių ar dėl to, kad blogai parašysi, reikia daryti viską, kad mes rinktumėmės kalbėti, skaityti šia kalba, nes ji mums yra sava ir būtent mes galime ją kurti. Čia viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl organizuojame REDĄ.
A.Niauronytė: Labai svarbu, kad dingtų baimė: baimė suklysti, baimė būti nubaustam už kalbos klaidas. Norma yra sąlygiškas, susitarimo dalykas ir klaidos, kaip tokios nėra esminės, svarbiausia – laisva mintis tekstuose, autentiškas stilius. Tokia kalba yra įdomi, ji gali atlaikyti konkurenciją. Dar neseniai taikytos baudos už kalbos klaidas ilgai kūrė baimės atmosferą, ja vis dar yra persiėmę ir redaktoriai, ir netgi nemažai autorių. (Už „Didžiųjų kalbos klaidų sąraše“ esančias klaidas oficialiai nebebaudžiama nuo 2019 m.). Norisi, kad institucijos pačios mūsų organizuojamoje konferencijoje pasakytų – nebijokite mūsų, elkitės laisvai su kalba, čia juk jūsų kalba.
Žinoma, logiškas ir geras tekstas nėra parašytas bet kaip – anaiptol, taigi norisi pakviesti į kalbą žiūrėti dėmesingai, kelti klausimus, kas yra kalbos norma, kas yra klaida, kviesti ieškoti drąsių stiliaus sprendimų. Stilingus tekstus tikrai norisi skaityti gimtąja kalba. Iš tiesų viskas kalboje yra leidžiama, tai yra tavo pasirinkimai, kur kada ką sakyti ar rašyti.
Konferencijos REDA programą kuruoja leidėja Ūla Ambrasaitė, redaktorė Aira Niauronytė ir rašytoja Gabija Grušaitė, organizuoja leidykla „Lapas“ ir „Open Books“. Dalyvavimas konferencijoje REDA yra nemokamas, tačiau registracija būtina. Šiuo metu visos vietos rezervuotos, tačiau organizatoriai kviečia registruotis į laukiančiųjų sąrašą – kad gyvai pasiklausyti galėtų patekti kuo daugiau žmonių. Visa konferencija bus transliuojama portale 15min, vėliau visi įrašai bus prieinami archyve.
