„Esame maža, taiki, vienalytė šalis, tad apie neapykantą daug nesvarstėme. Bet padėtis keičiasi – kinta žiniasklaida, socialiniai tinklai, ir dabar mūsų visų laisvės yra egzaminuojamos“, – svarstė Sjónas.
Jo teigimu, Islandijoje vis dažniau pastebima neapykantos tam tikroms socialinėms grupėms – moterims, musulmonams.
R.Raudas iškart paantrino: „Mano motina, kuriai – 85-eri, neseniai pasakė, kad niekada negalvojo, jog jai teks gyventi visuomenėje, kurioje yra tiek daug neapykantos.“
Tiesa, estas, Vilniaus knygų mugėje pristatęs savo knygą „Rekonstrukcija“, mano, kad mūsų visuomenėse daug neapykantos buvo ir anksčiau, tik „mes to nepastebėdavome“.
„O dabar su kuo nors identifikuotis daug lengviau – feisbuke, anoniminiais komentarais. Politikai tuo naudojasi. Neapykantos kalba visada egzistavo, tačiau blogai, kai ji normalizuojama“, – tvirtino estas.
Sjónas pastebėjo, kad neapykantos kalba iš tiesų anksčiau priklausė anoniminiams komentatoriams internete, bet dabar ji jau sklinda iš konkrečių asmenų, pavyzdžiui, politikų. O Islandijoje, anot poeto, iki šiol kyla daug neaiškumų, ar neapykantos kalba turėtų būti ginama kaip saviraiškos laisvė.
„Mėtymaisi kirčiais internete – pavyzdžiui, homofobai prieš homoseksualus, ksenofobai prieš migrantams draugiškus asmenis – yra verčiami sensacijomis.
Tai nėra diskusijos, tai nėra normalu. Galima sakyti, kad neapykanta komercializuojama.
Visi mes šališki. Mums neįmanoma nebūti šališkais. Tačiau mes turėtume bent jau tai pripažinti ir su tuo šališkumu susigyventi, o ne skelbti, mūsų manymu, neginčijamas, absoliučias tiesas“, – aiškino R.Raudas.
Reinas Raudas: „Visi mes šališki. Mums neįmanoma nebūti šališkais. Tačiau mes turėtume bent jau tai pripažinti ir su tuo šališkumu susigyventi, o ne skelbti, mūsų manymu, neginčijamas, absoliučias tiesas.“
„Yra skirtumas tarp propagandos ir diskusijų. Tiesa labai svarbi, – pritarė Sjónas. – Bet paskiri gabalai tiesos irgi gali tapti blogų ketinimų dalimi.“
O kaip su teise įžeisti ir įsižeisti? Apie tai daug kalbėta svarstant apie Prancūzijos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ karikatūras, kuriose šaipomasi, pavyzdžiui, iš musulmonų.
„Jei mane kas nors įžeidžia, aš to žmogaus juk nenušausiu. Tiesa, man asmeniškai „Charlie Hebdo“ elgesys yra šlykštus – viename numeryje ant viršelio jie išsityčiojo iš mergaičių, kurias Nigerijoje prievartavo „Boko Haram“. Mano pasaulyje taip nesielgiama.
Nors raginimai įžeisti visada buvo žmogiškumo dalis, turėtų būti įstatymais uždrausta raginti vykdyti nusikaltimus – pavyzdžiui, žudyti baltuosius, puldinėti moteris ir panašiai“, – svarstė R.Raudas.
„Islandijoje įstatymai dėl neapykantos kalbos draudimo laikomi vadinamuoju reikalingu blogiu. Bet ar neapykantos kalba yra dialogas? Nemanau ir nesu tikras, kad šiuo atveju reikėtų kalbėti apie saviraiškos laisvę, – pridūrė Sjónas. – Neapykantos kalba yra supaprastintas požiūris į pasaulį.“
Vis dėlto R.Raudas, kurios pažiūros itin liberalios, įtariai žvelgtų į konkrečiai neapykantą kurstančią retoriką prižiūrinčius įstatymus: „Bet teisės aktai, kurie baustų už konkretų kurstymą, reikalingi.“
