Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Reinholdo Brauno atsiminimai knygoje „Randai. Sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas“

Reinholdas Braunas su kovos draugais dalyvavo įnirtinguose mūšiuose Čekoslovakijoje, kai gegužės devintosios rytą pasiekė žinia: viskas baigta – karas pralaimėtas, Vokietija kapituliavo. Staiga jis suvokė, jog tai, ką paskutinėmis savaitėmis jautė nenumaldomai artėjant, virto siaubinga realybe. Visa žemė alsavo krauju, paskui draugus ir priešus pamėkliškai nutįso žudikiškas ir tamsus pralaimėto karo šleifas, rašoma pranešime spaudai.
„Randai“
„Randai“ / Leidyklos nuotr.

Viskas baigta! Jo tėvynė sudėjo ginklus. Jo šalis pralaimėjo karą. Vokietija buvo nubausta taip, kaip niekada anksčiau. Tai, ką jis dabar tikrai žinojo, buvo sunkiai suvokiama ir kiekviena kūno ląstelė priešinosi šiai baisiai minčiai. Ar dėl to reikėjo šešerius metus narsiai laikytis visuose frontuose?! Ar tai, kad lydimi nevilties – vienintelės palydovės, dabar turėjo trauktis į sudegintų miestų griuvėsius, galėjo būti atpildas už visas patirtas kančias, praradimus ir nuolatinę mirties baimę? Ar dėl to turėjo žūti milijonai bendražygių? Ar eidamas į frontą jis nebuvo šventai įsitikinęs, jog eina ten tam, kad apsaugotų savo tėvų žemę nuo pražūties? O ta begalė suluošintųjų ir sužalotųjų? Armija siaubingai paženklintųjų?! Ar ir jų auka veltui?

Sutrikęs Reinholdas stovėjo pilkoje žuvusių vokiečių kareivių masėje. Atrodė, kad visas pasaulis skęsta beprasmiškai pralietame kraujyje. Katastrofos suvokimas lėtai, bet negailestingai skverbėsi į širdis bei protus ir kėlė žodžiais sunkiai nusakomus jausmus, o nuojauta kuždėjo, jog ši būsena lydės visą likusį gyvenimą. Dabar nebereikėjo atremti atūžiančių, viską trypiančių rudųjų priešo ordų, tereikėjo skubiai atsitraukti į negailestingai nuplaktą tėvynę. Bet koks pasipriešinimas neteko prasmės. Likę gyvi sumuštos armijos likučiai šliaužė iš savo priedangų, kad galėtų atsitraukti. Per šalį ritosi nesulaikoma atsitraukimų banga.

Taip prasidėjo jo ilga kelionė atgal į tėvynę, į Vokietiją, kurią lydėjo nelaisvė, pažeminimas, badas, šaltis, nepakeliamas darbas ir žiaurios bausmės. Jis matė, kaip buvę kovos draugai už papildomą duonos kąsnį išdavė savo tautiečius. Jis pažino niekšybę ir tikrą draugystę.

Kartu su kovos bendražygiais Braunas patyrė nusivylimo kartėlį, kad visos aukos ir vargai buvo beprasmiai, Vokietija krito, o abiejose kovotojų pusėse – kalnai lavonų, sugriauti miestai ir daugybė suluošintų likimų.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Netrukus susidūrėme su reiškiniu, su kuriuo Pacove neteko susidurti ir kuris kiekvienam vokiečiui reiškia šlykščiausią ir, reikia atvirai pripažinti, gėdingiausią faktą. Paaiškėjo, kad didelė dalis mūsiškių sutiko tapti savo tautiečių išdavikais. Tai jie darė už gabalą duonos arba dvigubą porciją sriubos. Šios padugnės buvo vadinamos stovyklos policija. Už menkiausią nusižengimą protu sunkiai suvokiamiems „stovyklos tvarkos“ reikalavimams buvo baudžiama atimant duoną arba uždarant badauti į karcerį. Jeigu kuris nors iš mūsiškių, pavargęs nuo nesibaigiančio ėjimo tais pačiais ratais, išdrįsdavo prisėsti ant šalia kelio augančios žolės ir kelias minutes saulėje ar pavėsyje pailsėti, akimirksniu prisistatydavo vienas tų niekingų šnipų, o tada laukdavo bausmė – atimta visos dienos duonos norma. O jeigu kuris kokiu nors išradingu būdu sugebėdavo atsiskirti nuo ratu besisukančio belaisvių srauto norėdamas prisijungti prie tokio pat lanko, judančio aplink kitą pastatą, tikėdamasis galbūt sutikti seną kovų draugą ir su juo draugiškai pabendrauti, ir jeigu jį sučiupdavo, jo laukė dar didesnis vargas ir badas nei tas, kurį ir taip kentėme. Ir taip elgėsi mūsų tautiečiai! Ne rusai mus mušė! Ne jų patyčios varė į neviltį. Ne, tai buvo vokiečiai! Kas turėjo atsitikti, kad taptum tokiu išsigimėliu? Argi šešerius metus visi kartu tvirtai vieningai nekovojome su priešu? Kur dingo draugystė, užgimusi fronte?! Norėdamas atgauti vidinę ramybę, tikinau save, kad stovyklos policija besivadinanti šutvė greičiausiai atsirado iš tų savimi patenkintų spekuliantų gaujos, praleidusios visą laiką užnugaryje.

Paaiškėjo, kad didelė dalis mūsiškių sutiko tapti savo tautiečių išdavikais.

Jie niekuomet nebuvo laikomi fronto broliais. Su tokiais kaip jie mes nebūtume ištvėrę visų fronte tykančių pavojų ir mirties grėsmės. Ir vis dėlto man nedavė ramybės viena baisi mintis: o gal egzistuoja tokios aplinkybės, kurioms esant mūsų vienybė, užgimusi fronte, galėjo žlugti? Ar čia, kur veikia visai kitos jėgos, galima būtų kaip ir fronte aiškiai atskirti pelus nuo grūdų? Fronte buvome tarsi iš geležies, tačiau čia šiomis aplinkybėmis to neužteko, čia reikėjo būti iš plieno! Čia žmogus buvo atakuojamas visiškai kitaip. Čia iš lėto, bet vis aiškiau iš kiekvieno atimamas tas egzistencijos elementas, be kurio prarandamos proto ir fizinės galios. Ir tada žmoguje prabunda žvėries instinktai! Vienas po kito! Žmogaus evoliucijos etapai susimaišo.

Tai, kas buvo įveikta per tūkstančius metų, dabar visa jėga vėl iškilo į paviršių! Pasirodo, visi mūsų vystymosi iš gyvūnų pasaulio etapai dar slypi mumyse, o čia egzistuojančios sąlygos suardė šią struktūrą. Alkis turėjo didžiausias galias! Jis buvo tarsi milžiniškas kumštis, negailestingai talžantis ir slegiantis badmiriaujančią žmonių minią. Todėl tik maistas, tik noras pasisotinti čia buvo pagrindinė siekiamybė, dėl kurios daugelis tapo žiauriais egoistais, praradusiais bet kokius socialinius ryšius. Ar šie siaubingo egoizmo apimti žmonės dar galėjo puoselėti bent kokias nors moralines nuostatas? Šis klausimas nedavė man ramybės.

Čia iš lėto, bet vis aiškiau iš kiekvieno atimamas tas egzistencijos elementas, be kurio prarandamos proto ir fizinės galios.

Tie žmonės nepaisė jokių kliūčių. Be jokių sąžinės priekaištų jie lipo nelaimės draugams per galvas, kad gautų gabalėlį duonos. Jiems neegzistavo skirtumas tarp tavo ir mano. Jų neveikdavo net kruviniausios bausmės. Šie vaizdai gąsdino mane. Nors tokių bet kokį žmogiškumą praradusių belaisvių buvo mažuma, tačiau ar dėl to buvo mažiau baisu? Ir ar tikrai tas gėdingas gailestingumo vienas kitam praradimas netapo visuotinis? Šią badaujančią ir išsekusią žmonių minią milžiniška jėga slėgė dar ir sunkios dvasinės kančios, prasidėjusios kartu su visiška atskirtimi nuo tėvynės, nuo mylimiausių ir brangiausių žmonių. Labiausiai slėgė nežinomybė dėl tėvų ir motinų, žmonų ir vaikų, nežinomybė dėl mūsų pačių ateities. Ir nieko, kas bent kiek galėtų sumažinti šias kančias. Vien tik nuolatinis betikslis galvojimas ir niūrios mintys. Todėl karštligiškai buvo vaikomasi pranašiškomis laikomų naujienų, kurių begalė įvairiausių variacijų, gimusių jų pranešėjų galvose, kasdien gandų forma žaibiškai pasklisdavo visoje stovyklos teritorijoje. Tarsi to dar būtų maža, netrukome pajusti, ką reiškia gyventi vienalytėje aplinkoje – prakeiksmas, kuris mus visus daugiau ar mažiau ėmė slėgti. Šis

ilgai trunkantis ir glaudus vyrų, kurie ilgą laiką nematę moters, buvimas kartu sukūrė keistą ir instinktais persunktą atmosferą, kai kuriems tapusią rimtu išbandymu. Vis dėlto nenorėčiau plačiau nagrinėti ribų tarp fantazijos ir realybės išnykimo bei žmogaus degeneracijos apraiškų. Jos veikiau galėtų tapti psichologinio traktato nei šio pasakojimo, kuris turėtų apsiriboti mano išgyvenimų perteikimu, objektu.

Karts nuo karto ir aš čia, Doič Brode, patirdavau laimingų akimirkų. Jos prasidėjo tada, kai vieną dieną suradau Feliksą, kuris buvo apgyvendintas gretimame bloke. Jis man papasakojo, kur galėčiau rasti Gerdą ir kur yra Hanselis. Liudvigas gyveno tame pačiame pastate, kuriame gyvenau ir aš, tačiau abu buvome paskirti į skirtingus būrius, todėl ne visuomet galėjome susitikti. Tačiau ilgainiui suradome būdą sutartu laiku įsmukti vienas pas kitą. Šie susitikimai būdavo tarsi keli saulės spindulėliai, nušvintantys apniukusiose mūsų sielose. Iš Freimuto, kuris Pacove taip pat priklausė mūsų draugijai, Feliksas buvo pasiskolinęs vieną Šekspyro leidinį. Ši knyga dabar keliavo iš rankų į rankas. Vėliau už pusę duonos davinio, kurį kaupiau tris dienas, man pavyko gauti Teodoro Kernerio kūrinių rinkinį. Visa tai pagaliau suteikė mūsų badaujančioms sieloms šiek tiek peno. To peno mums labai reikėjo ir tai jautėme visi! Sunku žodžiais nusakyti, su kokia aistra, suradę kokį nors ramų kampelį, skaitėme šiuos kūrinius ir iš gilaus miego vėl žadinome savo sielas. Tuomet supratau, kad menas mus vis dar jaudino, nors protas jau seniai buvo atbukęs.

Tuomet supratau, kad menas mus vis dar jaudino, nors protas jau seniai buvo atbukęs.

Tiesa, ne kiekvienam buvo duota tai patirti – tik gamtos apdovanotiesiems jautriomis sielos stygomis, kurios tokiomis akimirkomis visuomet ima virpėti. Mes vėl galėjome semtis jėgų iš mūsų poetų. Mes vėl galėjome kalbėtis apie dalykus, kurie dabar buvo tokie nepasiekiami ir taip toli nuo mūsų, tačiau jie niekada nebuvo mūsų apleidę. Šioje stovykloje taip pat buvo „meno“. Čia buvo suręsta lauko scena. Tikra paaukštinta scena iš lentų. Kartą ten buvo nuvestas visas šimto žmonių būrys ir mums buvo rodoma varjetė programa. Tačiau kaip visa tai skyrėsi nuo to, kas vyko Pacove! Čia vaidino atrinkti aktoriai, čia buvo komanduojama. Čia viskas vyko su politiniu atspalviu – abiejose scenos pusėse plevėsavo raudonos vėliavėlės, o spektaklio režisierius garsiai ir išdidžiai leido visiems suprasti esąs komunistas. Čia mes pirmą kartą išgirdome kažką apie antifašizmą. Čia daug kas atsidavė puvėsiu, čia jautėsi sistema, čia viskas buvo sumontuota. Aktoriai buvo ilgais plaukais ir išsipūtusiais žandais! Jie aiškiai ir akivaizdžiai atsiribojo nuo mūsų. Ne, tai nebuvo tas gyvasis menas, koks būdavo Pacove – natūraliai kilęs iš mūsų vidinio poreikio ir nedemonstruojantis jokių asmeninių privalumų. Taigi, ir jis buvo iš mūsų atimtas! Vietoj to dabar mums buvo brukamas dviprasmiškas draikalas. Man buvo gera matyti, kad niekas iš mūsų draugijos pas tuos veltėdžius, tuos apgailėtinus vergus nesiveržė.

Be jokios abejonės, mes lengvai galėjome ten patekti. Feliksas buvo profesionalus režisierius, Liudvigas ir Hanselis – aktoriai, Gerdas – režisieriaus padėjėjas. Nė vienas mūsų neketinome parsiduoti už gabalėlį duonos ar gausesnį maisto davinį ir vaidinti šioje scenoje. Mes buvome vieningi. Mūsų sąjungos dvasia išliko tokia pat tvirta kaip anksčiau, nors dėl to turėjome nemažai iškentėti. Atsimenu dar du savo draugus, kurie, nepaisydami visų tų gyvenimo iššūkių, liko ištikimi savo įsitikinimams ir kuo puikiausiai įrodė, kad tikras žmogiškumas nebūtinai susijęs su žmogaus išsilavinimu – jį gali išauginti tyra siela ir tvirtas teisingumo jausmas. Kalbu apie gerąjį Filipą ir Augustą – klouną iš Sarasanio cirko. Vieną vakarą Filipas priėjo prie manęs ir pasakė, kad jis mane pažįsta. Išsiaiškinome, jog mūsų abiejų gimtosios vietos yra viena šalia kitos. Filipas gyveno tame pačiame miestelyje, kuriame aš praleidau nerūpestingą jaunystę. Tame miestelyje buvo jo šaknys, ten jo namai, ten, kur ir aš kadaise šėldavau ir dūkdavau nė nenumanydamas, koks siaubingas gali būti gyvenimas. Kartu su Filipo atsiradimu mane vėl užliejo linksmi prisiminimai iš jaunystės dienų, mintys vėl nuskriejo į tuos laimingus laikus! Palaimingi prisiminimai bent trumpam atitolino nuo tų skausmingų išgyvenimų, kuriuos dabar reikėjo ištverti kasdien.

Taigi dabar turėjau artimą sielos draugą, su kuriuo galėjau iš širdies pasikalbėti apie namus. Jis pažinojo mano tėviškę! Jis žinojo, kur yra bažnyčios varpinė, žinojo visas miestelio gatves ir gatveles. Jis puikiai pažinojo mano vaikystės miškus bei laukus ir, be viso to, dar išsiaiškinome, kad turime ir bendrų pažįstamų. Kadangi abu buvome apgyvendinti tame pačiame bloke, galėdavome dažnai susitikti. Prisiminus šias mūsų kartu praleistas valandas, mane užplūsta šilti jausmai. Mielas Filipai, kokiais gražiais ir jautriais žodžiais tu pasakodavai apie savo žmoną, ir niekas kitas, be manęs, taip gerai nežinojo, kaip stipriai tave slėgė jos ilgesys. Tu buvai vienas tų, kuris padėjo man tuo sunkiu metu išsaugoti tikėjimą egzistuojančiu gėriu mūsų pasaulyje. Tu pasidalinai savo mažyte kriaukšlele duonos su manimi tada, kai kartą iš bado buvau puolęs į visišką neviltį. Tavęs, Filipai, aš niekuomet nepamiršiu. Kitas buvo Augustas, klounas. Jis buvo mažo ūgio, apvalaino kūno sudėjimo, o jo eisena tokia pat kaip klounų, krypuojančių maniežu per cirko pasirodymus. Nedažnai man yra tekę sutikti žmonių, turinčių tokią turtingą sielą ir spinduliuojančių tokią vidinę šilumą. Taip pat ir tu, Augustai, likai ištikimas savo vidiniams įsitikinimams ir tapai man tokiu mielu žmogumi, kokių reta. Ar tu, Augustai, dar prisimeni tą laiką, kai man atsivėrei pasakodamas savo gyvenimo istoriją ir leidai pažvelgti į slapčiausias tavo širdies kerteles?

Palaimingi prisiminimai bent trumpam atitolino nuo tų skausmingų išgyvenimų, kuriuos dabar reikėjo ištverti kasdien.

Tai įvyko vieną vakarą, kai mes su tavimi glaudėmės viename laisvame kampelyje, norėdami išvengti tos bjaurios grūsties. Iš pradžių kalbėjomės apie šį bei tą, užsikirsdami, kai staiga, tarsi kas būtų pabeldęs į tavo širdį, tu pradėjai pasakoti savo istoriją. Tu vis pasakojai ir pasakojai, o aš tyliai sėdėjau šalia tavęs ir klausiausi. Klausiausi sutelkęs visą savo dėmesį, atidžiai įsiklausydamas į kiekvieną žodį. Tu turėjai jausti, kad tas sustingęs, barzda apžėlęs pašnekovas, apgaubtas nakties šešėlio, godžiai gėrė tavo žodžius – jis buvo tarsi indas, į kurį tavo žodžiai galėjo byrėti. Tu buvai neturtingų tėvų vaikas. Buvo laikas, kai neturėdavai ko valgyti. Tada ėmei keliauti su kaimo cirku, kuriame vaidinai klouną ir užsidirbdavai duonai.

Tu vėl buvai sotus ir turėjai profesiją. Netrukus susipažinai su savo būsima žmona. Ji buvo šokėja ant lyno. Tuomet jūs ėmėte dirbti savarankiškai. Stumdami rankinį karutį, jūs keliaudavote iš vieno kaimo į kitą, vakarais organizuodavote valstiečiams nuotaikingus pasirodymus. Prieš kiekvieną pasirodymą tu rinkdavai skatikus, o po kiekvieno ypatingo tavo žmonos triuko vėl laikydavai ištiesęs savo skrybėlę susirinkusiai miniai. Ir kartais tau pasisekdavo. Iš tų pinigų, kuriuos uždirbdavote pasirodymo metu, galėdavote pragyventi visą dieną. Jaučiau, kad tu man pasakojai apie tą gyvenimo tarpsnį, kai jauteisi laimingas, Augustai. Tada tiek daug kalbėjai apie savo žmoną. Rodos, kiek mažai tereikia, kad žmogus jaustųsi laimingas, ir vis dėlto mums tada taip neatrodė! Dar ir dabar esu įsitikinęs, tam, kad jaustumeisi laimingas, reikia labai daug, nes argi galima jaustis laimingam, jei šalia nėra kitos artimos sielos ir mylinčios širdies! Visa kita niekis. Vienintelė vertybė yra meilė! Paskui tu pasakojai apie tai, kaip jus aplankė sėkmė, kai tavo žmona gavo numerį kitame, geresniame cirke. Tuo metu, kai ji gracingai šokdavo ant lyno, tu stovėdavai apačioje ir laidydavai šiurkščius juokelius, išsigandusiu balsu šaukdamas: „Mano žmona – prostitutė!“* Ir tuo pat metu savo raudonai išpieštomis lūpomis išsišiepdavai iki ausų.

Šioje pasakojimo vietoje tu iš širdies juokeisi. Prisiminimai tave sugrąžino toli į praeitį. Tavo juokas buvo neapsakomai nuoširdus ir tikras.

Paskui staiga stojo tyla. Tada tu iš lėto vėl ėmei pasakoti savo istoriją toliau. Praeitis tavo sieloje vėl atgimė. Vieną dieną tavo žmona nukrito nuo lyno ir susilaužė koją. Taigi nuo šiol tau vienam reikėjo pasirūpinti ir savimi, ir žmona. Buvo nelengva. Tačiau šis sunkus tavo gyvenimo laikotarpis, o su juo ir skurdas, pagaliau baigėsi, kai tave po savo palapinės kupolu priėmė didysis Sarasanio cirkas. Tu tapai pastovų atlyginimą gaunančiu klounu – nedidukas linksmuolis, tikras šelmis ir pokštininkas, krečiantis išdaigas didžiausio cirko manieže. Kai tu, Augustai, man pasakojai apie šią paskutinę savo kaip civilio gyvenimo atkarpą, buvo jau tamsi naktis. Ir tada, kai tu nutildavai, aš žinojau, kad mintimis nukeliavai į tuos laikus, kai tu, spalvingas pajacas, kas vakarą sukdavaisi manieže, savo pokštais siekdamas pralinksminti reginių ištroškusius žiūrovus. Ką dabar veikia tavo žmona, Augustai? Galbūt ji šoka kur nors ant lyno tam, kad jums būtų lengviau, kai nelaisvės kančios baigsis ir tu sugrįši į namus.

O kur dabar pats esi?..

Galbūt ji šoka kur nors ant lyno tam, kad jums būtų lengviau, kai nelaisvės kančios baigsis ir tu sugrįši į namus.

Vieną dieną mane areštavo. Tąkart vėl buvau nusigavęs iki Felikso ir nespėjau sugrįžti iki to laiko, kai buvo dalijamas maisto davinys. Mano porcija buvo sudorota kitų. Tuščias skrandis piktai gurgė. Pasijutau priblokštas ir jaučiausi bejėgiškai. Vis dėlto turėjau ką nors daryti, todėl įsiveržiau pas būrio vadą, prastos reputacijos buvusį karinių oro pajėgų* štabo puskarininkį. Tai buvo beprotiška, tačiau aš pareikalavau savo sriubos. Reikalavau savo teisės. (Ar aš ją turėjau?) Manęs nebuvo galima nuraminti. Mes vis garsiau šaukėme vienas ant kito. Atvirai išrėžiau jam į veidą, ką apie jį galvoju, ir pagaliau visiškai išsiliejau nedviprasmiška Geco fon Berlichingeno** citata. Kas vyko toliau, nesunku nuspėti – milžiniškas būrio vado įtūžis ir raportas bloko komendantui.

Netrukus buvau sučiuptas ir dviejų stovyklos policininkų nutemptas pro tuos pabaisas. Būrio vadas stovėjo šalia bloko komendanto. „Šunsnukis!“ – rėkė ant manęs. Norėjau kažką pasakyti, tačiau man nespėjus nė prasižioti, išgirdau: „Užčiaupk srėbtuvę!“ – ir dvi lazdos iškilo ore virš manęs. Jei būčiau dar bent vieną žodį ištaręs, būčiau buvęs negyvai uždaužytas. Tik tuomet, kai mane sulaikė policininkai, ėmiau suprasti, kas laukia. Ką pasakė vienas tų šunsnukių? Ką jis pasakė? „Dvi dienos ir pusę normos! – pasakė jis! – Dvi dienos ir!..“ Nenorėjau to suvokti! Aš buvau nuteistas! Ta niekinga padugnė mane nuteisė! Jis liepė nutempti mane į tą baisią skylę ir nusprendė, kad alkis mane turėtų dar labiau paveikti!

O kiaulės snukis, kuris save vadino būrio vadu, kriuksėdamas pritarė. Dabar gulėjau stovyklos sargybos būstinės karceryje ant šalto betono, be jokio apkloto, be duonos. Trys kiti šalia manęs buvę nelaimės draugai bejausmiais žvilgsniais spoksojo į sieną. Taigi man buvo suteiktas laisvalaikis, kad galėčiau apmąstyti savo nusikaltimą. Per dvi paras, kurias ten praleidau, niekas iš čia nebuvo niekur išleistas. Gamtinius reikalus turėjome atlikti į kibirą, kurio turinys neapsakomai nuodijo orą patalpoje. Šitas kubilas buvo visas aplipęs išmatomis ir mes stengėmės sėdėti atsisukę nugaromis į jį. Negalėjome į tą pusę net pažiūrėti. Jis buvo tarsi kaminas, iš kurio sklido baisi smarvė. To neįmanoma nupasakoti jokiais žodžiais. Vienas iš kalinių turėjo čia išbūti penkias paras be jokio maisto. Tai – buvęs vyresnysis leitenantas, uždarytas dėl panašios priežasties kaip ir aš. Kas rytą į rūsį būdavo įmetamos trys riekės duonos. Ketvirtos riekės neduodavo. Mūsų burnos išdžiūvo nuo bado. Kai pasilenkdavome paimti numestas duonos riekes, vyresnysis leitenantas sėdėdavo atsirėmęs į sieną. Kiekvienas atlauždavome gabalėlį nuo savo riekės ir duodavome jam. Jis tris kartus ištardavo „ačiū“, daugiau nieko nekalbėjo. Kai mes gaudavome po pusę porcijos sriubos, jis gaudavo vandens. Ar dar kartą turėčiau paminėti, kad tie, kurie jį ir mane čia uždarė, buvo vokiečiai? Ar mano veidas turėtų dar kartą degti iš gėdos ir pykčio? Tie kiti du buvo veikiausiai nusipelnę čia atsidurti, nes vogė maistą iš savo likimo brolių. Sąmoningai pavartojau žodį „veikiausiai“, nes sąlygos, kurioms esant gyvenome stovykloje, nebuvo įprastinės. Bet mes, kuo mes nusikaltome? Tų niekšų klika, naudodamasi savo beribe savivale, kelioms dienoms nutildė mus, nes pagrįstai įtūžome dėl pamintų savo teisių. Būdami čia turėjome suprasti, kad tik jie turi teisę kalbėti. Ak, tie pasibjaurėjimą keliantys išperos! Jie nusipelnė būti pasmaugti ir paskutinį atodūsį išleisti tame išmatų kubile! Neapsakomas pyktis ir įtūžis virė mano viduje. Vis dėlto sugebėjau suimti

save į rankas. Tomis aplinkybėmis reikėjo būti atsargiam! Šioje vargingoje situacijoje įgijau naujos patirties ir supratau, kad turiu tramdyti savo nevaldomas emocijas.

Kai po dviejų dienų buvau paleistas iš rūsio, dėkojau Dievui už gryną orą. Vėl įsijungiau į slogią stovyklos monotoniją – maitinausi skurdžiu maistu, kartu su kitais belaisviais ristele beprasmiškai sukau ratus aplink mūsų pastatą ir mąsčiau apie tai, kaip kada nors galbūt visa tai pasikeis. Dar būdamas šioje stovykloje dažnai pagalvodavau apie pabėgimą. Deja, nepastebėtam ištrūkti buvo neįmanoma. Situacija ir nuotaikos buvo pernelyg įaudrintos. Šalis degė neapykanta, neapykanta, nukreipta į mane, vokietį. O ir pats buvau per daug išsekęs, be to, vilkėjau uniformą. Kas man duotų maisto? Negalėčiau kirsti Čekijos teritorijos, net jeigu laimingo atsitiktinumo dėka stovyklos vartai atsidarytų. Ne, buvo dar per anksti. Protas man tai sakė.

Vis dėlto paslapčiomis puoselėjama mintis apie išsiveržimą į laisvę ėmė vis stipriau ir stipriau užvaldyti. Nekantraudamas laukiau, kas bus toliau.

* * *

Norėčiau papasakoti ir vieną linksmą istoriją, nutikusią tomis sunkiomis dienomis, praleistomis Doič Brodo belaisvių stovykloje. Ji primena kai kurias mano vaikėziškas išdaigas. Naktimis man iš kairės miegodavęs kaimynas buvo šaunus vyrukas iš Aukštutinės Silezijos. Jis buvo iš tų, kuriuos galima laikyti ištikimais draugais. Karas jį smarkiai ir negailestingai grūdino – jam teko dalyvauti daugelyje mūšių. Jis tarnavo pėstininku ir buvo tris kartus sužeistas.

Tikrąja prasme buvo patrankų mėsa. Kartą nutiko taip, kad mūsų būrys, kurį sudarė dvi dešimtys vyrų, turėjo šluoti didžiąją stovyklos gatvę ir tarp tų išrinktųjų patekome ir mes abu. Mums paskirtas plotas buvo netoli sargybos būstinės. Ir ką gi mes ten pamatėme?!

Ogi aptvertą nedidelį sodelį su gausybe vaismedžių, kurie viliojamai mojo šakomis, aplipusiomis apvaliais ir prinokusiais vaisiais. Mes abu, lyg susitarę, vienu metu pažvelgėme į tuos medžius, o tuomet – vienas į kitą. Abiejų galvose ėmė suktis viena ir ta pati mintis. Nereikėjo jokių žodžių. Svarstėme ir dėliojome įvairias kombinacijas – tai buvo tikra smegenų treniruotė. Ir viso to rezultatas – išvada, jog ką nors turime daryti! Aišku, sodelis buvo pavojingai arti rusų sargybos postų, be to, šis rojaus kampelis nuolat buvo apsuptas žiaurių stovyklos policininkų. Ir dar reikėjo nepastebėtiems išsmukti iš saugomos teritorijos, esančios aplink mūsų pastatą. O jeigu mums pavyktų? Jeigu vis dėlto pavyktų! Kokia tai būtų šventė! Tikra puota! Pagaliau galėtume kaip reikiant pasisotinti! Tais nuostabiais, prinokusiais vaisiais, kokių taip ilgai nesame ragavę! Taip! Dar šiąnakt turime surizikuoti! Dar šiąnakt!

Atėjus tos dienos vakarui, nesumerkėme akių. Budriai, beveik karštligiškai laukėme valandos, garantuosiančios mūsų sumanymui didžiausią saugumą. Galėjo būti po vidurnakčio, kai nepastebėti išėjome iš pastato. Mėnulio šviesoje atsargiai slinkome saugomais takais. Vikriai aplenkėme visas kelyje pasitaikiusias kliūtis ir be nuotykių pasiekėme sodą. Turėjome laikytis ypatingo saugumo. Visai čia pat patruliavo rusų sargybinis, o triguba stovyklos tvora, esanti šalia sodo, buvo ypač gerai apšviesta. Tačiau alkis ginė mus pirmyn. Buvome pasiryžę bet kam. Ir štai be jokio garso jau karstėmės tarsi kokie naktiniai vaiduokliai storiausių slyvų šakomis. Su neįtikėtinu įžūlumu valgėme, ne, rijome tuos vaisius. Įsitempę, tačiau po kurio laiko jau su panieka stebėjome žiovaujantį rusą, kuris už kokių 15 metrų nuo mūsų ėjo sargybą prie stovyklos tvoros ir net neįtarė, kad du vokiečių belaisviai beveik jo panosėje doroja jo vadui priklausančias slyvas. Pasisotinę prisikimšome slyvų pilnas kelnių klešnes bei kišenes ir taip pat tyliai pradingome tamsoje. Savo nakvynės vietą, tą žmonių prigrūstą tvartą, pasiekėme saugiai. Grobį paslėpėme sename maiše, kurį mano silezietis draugas stebuklingu būdu dar buvo išsaugojęs. Tą naktį gerai miegojome. Tačiau ryte artimiausi kaimynai jau žinojo apie mūsų grobikišką žygį, bet jų pavydas greitai išgaravo. Juk grobis buvo išties didžiulis! Jo dėka mūsų paslaptis bent iš dalies galėjo būti išsaugota.

Išdaiga pavyko!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos