Nepaprastai įdomi dailininko biografija, kurioje tyrinėjama jo vaikystė, asmeninis gyvenimas ir istorinis XVII a. pradžios kontekstas. Rembrantas van Reinas gimė Nyderlandų meno aukso amžiumi vadinamu laiku. Metęs universitetą ir ėmęs mokytis tapybos, jis tapė ir piešė įvairius to meto Amsterdamo gyvenimo vaizdus, kuriuose netrukus išryškėjo jo meistriškai taikoma šviesotamsa, gebėjimas jautriai perteikti spalvas. Rembrantas kūrė ofortus, portretus, autoportretus, peizažus, piešinius ir visa tai darė vienodai gerai, todėl netruko pelnyti pripažinimą meno pasaulyje. Knyga iliustruota 500 gražiausių dailininko paveikslų ir piešinių reprodukcijų.
Nors kūryboje menininką lydėjo sėkmė, asmeninį jo gyvenimą temdė sielvartas; trys iš keturių jo vaikų mirė kūdikystėje, o 1642 metais – ir žmona. Tais pačiais metais jis nutapė išskirtinį paveikslą „Nakties sargyba“, vaizduojantį Amsterdamo civilinės sargybos kuopos kariškius. Šiame grupiniame portrete jis sugebėjo perteikti kiekvieno pavaizduoto žmogaus gyvybingumą, judesius, net atskleisti asmenybės bruožus. Nors sulaukė pripažinimo, Rembrantas gyveno ne pagal išgales, todėl galiausiai turėjo aukcione parduoti namą ir užgyventą turtą, kad sumokėtų skolas. Vis dėlto nenustojo tapyti ir savo kūryba iki pat šių dienų įkvepia jaunus menininkus ir gerbėjus visame pasaulyje.
Pirmojoje šio gausiai iliustruoto leidinio dalyje aprašoma Rembranto vaikystė ir jaunystė Nyderlandų mieste Leidene, santykiai su draugais ir šeimos nariais, išsilavinimas. Knygoje apžvelgiamas dailininko gyvenimas nuo gimimo 1606 metais iki mirties 1669-aisiais, gana smulkiai aptariama, kaip brendo įspūdingas jo talentas, formavosi chiaroscuro ir kiti neeiliniai dailininko įgūdžiai. Visa tai gausiai iliustruota jo piešinių, paveikslų ir ofortų reprodukcijomis, kai kuriomis jo sukurtomis Biblijos pasakojimų scenomis, pristatoma nemažai didžiųjų dramatiško siužeto jo drobių, nutapytų įmantriu baroko stiliumi.
Antrojoje dalyje pateikiamas išsamus, iš daugiau kaip 300 reikšmingiausių Rembranto kūrinių reprodukcijų sudarytas albumas. Šalia šių nuostabių kūrinių pateikti išsamūs aprašymai, nurodytos taikytos technikos, nušviečiamas dailininko gyvenimo ir kūrybos kontekstas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė.
Siūlome knygos ištrauką.
Tėvai, broliai ir seserys
Kai gimė Rembrantas, jo tėvas Harmenas Geritszonas van Reinas (Harmen Gerritszoon van Rijn, apie 1568–1630) ir motina Kornelija Neltgen Vilems van Zeitbrauk (Cornelia Neeltgen Willems van Zuytbrouck, 1568–1640) gyveno Leidene, Girdyklos gatvelėje (Weddesteeg) 3, netoli Baltųjų Vartų uosto.
Rembranto tėvui malūnininkui priklausė pusė pelningo šeimos verslo – salyklo malūno Leidene, netoli namų. Paties Harmeno tėvui mirus, kai su seseria dar buvo mažamečiai, motina ištekėjo dar kartą. Taip vaikai atsidūrė patėvio, taip pat malūnininko, namuose, o šio šeima gyveno ir dirbo Leidene nuo pat XVI a. pradžios.
Šeimos verslas
Maždaug tuo metu, kai tuokėsi su Kornelija, Harmenas įgijo nuosavybės teisę į pusę patėvio malūno ir greta esančio pastato. Kartu su žmona jiedu apsigyveno naujame name, greta patėvio ir motinos Girdyklos gatvelėje (Weddesteeg), šiauriniame miesto pakraštyje. Iš Senojo Reino (Oujd Rijn) pakrantėje stovėjusio malūno vietos kilo visos Harmeno patėvio šeimos pavardė – van de Reinai. Šeimai priklausę namai netoli miesto Viduramžių sienos taip pat stovėjo Reino pakrantėje, greta malūno. Kornelija buvo kilusi iš kepėjų šeimos – puiki partija, deranti prie uošvių malimo verslo; be to, giminystės ryšiai siejo ją su vieno Leideno valdytojo šeima. Kornelijos giminė išpažino katalikų tikėjimą, o ji su Harmenu lankė protestantišką reformatų bažnyčią. Iš nuosavybės dokumentų matyti, kad 1640 metais mirusiai Rembranto motinai priklausė nemažai turto ir žemės, taip pat salyklo malūno verslo dalis.
Broliai ir seserys
Harmeno ir Kornelijos santuokos užsakai paskelbti 1589 metų rugsėjo 22 dieną; jiedu susituokė Leideno Šv. Petro bažnyčioje tų pačių metų spalio 8-ąją. Abu tada buvo dvidešimt vienų metų. Rembrantas buvo jauniausias poros sūnus, aštuntas iš mažiausiai devynių, o gal ir dešimties vaikų. Kornelija jį pagimdė sulaukusi trisdešimt aštuonerių. Trys van Reinų vaikai mirė nuo maro kūdikystėje. Kiti užaugę Rembranto broliai plėtojo vienokį ar kitokį verslą. Yra žinoma, kad brolis Vilemas (Willem, 1603–1655) buvo kepėjas, o Adrianas (Adriaen, gim. 1593) – batsiuvys. Kiti pilnametystės sulaukę van Reinų vaikai: Machtelt (Machtelt (apie 1596 – apie 1625), Kornelis (Cornelis, gim. apie1600) ir Elizabetė (Elisabeth, apie 1609–1655). 1640 metais gyvi buvo tik du Rembranto broliai ir sesuo Elizabetė. Rembrantas vaikystėje veikiausiai buvo guvus, protingas vaikas. Jis lankė Leideno lotyniškąją mokyklą, vėliau – Leideno universitetą. Pastebėtina, kad Rembranto laikais dauguma vaikų neturėjo galimybės mokytis oficialiose švietimo įstaigose.
Mokykla ir universitetas
Kaip teigia Leideno metraštininkas Janas Jansonas Orlersas, nuo septynerių metų Rembrantas septynerius metus mokėsi Lotyniškoje mokykloje. Maždaug keturiolikos buvo įtrauktas į Leideno universiteto sąrašus kaip literatūros studentas. Registre įrašyta stojimo data, pavardė ir statusas: 20 Mai 1620 Rembrandus Hermanni Leydensis Studios[us] Litterarium Annor[um] Apud Parentes. Iki šių dienų tai pirmas su Rembrantu susijęs oficialus įrašas. Universiteto studentai būdavo atleidžiami nuo prievolės ginti miestą, jiems teikta mokesčių lengvata alui ir vynui.
Pameistrys
Septynerius metus pasimokęs Leideno lotyniškoje mokykloje, 1620 metų gegužės 20 dieną, kaip skelbia oficialus įrašas, tuo metu apie keturiolikos metų, Rembrantas įstojo į Leideno universitetą studijuoti literatūros. Tačiau studentavo neilgai – dėl mums nežinomų priežasčių.
Akivaizdu, kad Rembrantas buvo atkakliai tikslo siekiantis ir valios nestokojantis žmogus, troško elgtis taip, kaip jam pačiam atrodė teisinga. Tėvai, ko gero, nusivylė supratę, kad sūnus nebaigs universiteto, tačiau, pastebėję ryškų menininko talentą, leido mokytis pas Leideno dailininką Jakobą van Svanenburgą.
Pirmasis meistras
Leideno metraštininkas Janas Jansonas Orlersas rašo:
„Jis [Rembrantas] iš prigimties linko į tapybos ir piešimo meną. Todėl tėvai sutiko jo nebeleisti į mokyklą ir jo paties pageidavimu įtaisė pameistriu pas vieną dailininką, kuris mokė jį meno pagrindų ir svarbiausių dėsnių.“
Tarnaudamas pameistriu Rembrantas mokėsi paruošti drobes ir tapymo lentas, susmulkinti ir sumaišyti dažų pigmentus, piešti kreida, anglimi, pieštuku ir tušu. Be to, pameistriai mokėsi įvairių objektų – nuo natiurmortų iki žmogaus figūrų – piešimo ir tapymo technikų, paprastai iš modelių, taip pat studijavo žinomų dailininkų kūrinius. Įgijusiems tam tikrų dažų tepimo įgūdžių pameistriams dirbtuvėse dažniausiai jau būdavo skiriamos užduotys tapyti stambesnių meistro užsakymų dalis.
Kaip tuo metu buvo įprasta, kol tarnavo pameistriu, Rembrantas negalėjo nei pasirašyti, nei parduoti savo kūrinių. Tik per narystę Šv. Luko gildijoje (jos Leideno atšaka 1572 metais uždaryta veikiausiai dėl to, kad mieste buvo per mažai dirbtuvių) oficialiai pripažįstamą profesinį statusą dailininkas įgijo Amsterdame, trejus metus ištarnavęs pameistriu.
Jakobas van Svanenburgas (1571–1638)
Leidene gimusį dailininką Jakobą van Svanenburgą tikriausiai pažinojo Rembranto motina per savo katalikiškos šeimos ryšius. Svanenburgas buvo kilęs iš garbingos menininkų giminės. Jo tėvas Isaakas Klasas van Svanenburgas (Isaac Claesz. van Swanenburgh, 1537–1614) ėjo įtakingas pareigas Leideno miesto savivaldoje. Svanenburgas Vyresnysis mokėsi dailės Antverpene pas Fransą de Vrintą (Frans de Vriendt, 1517–1570), dar vadinamą Fransu Florisu. Jakobo tėvas daug pasiekė tapydamas portretus aliejiniais dažais ir ant stiklo; Jakobo brolis Klasas Isaaksas van Svanenburgas (Claes Isaacs van Swanenburgh, 1572–1652) taip pat buvo tapytojas, o kitas brolis Vilemas (William Isaacs. van Swanenburgh, 1580–1612) – garsus graviūrų meistras, kurio paslaugomis, kurdamas savo kūrinių atspaudus, naudojosi Piteris Paulis Rubensas (Peter Paul Rubens, 1577–1640).
Pasimokęs tėvo dirbtuvėse, Jakobas van Svanenburgas ilgam išvyko iš Leideno, aplankė Veneciją, Romą, Neapolį. Neapolyje vedė vietos merginą ir net 25 metus pragyveno Italijoje, į Leideną sugrįžo tik 1618-aisiais, įkūrė čia dirbtuves. Iki mūsų dienų išliko labai nedaug jo kūrinių, todėl sunku pasakyti, kokios įtakos Svanenburgas turėjo Rembranto stiliui ir ar iš viso turėjo. Tačiau dėl Svanenburgų šeimos ryšių su Rubensu Rembrantas galėjo išsamiai susipažinti su šio iškilaus dailininko kūryba.
