Visai neseniai R.Šimašius lankėsi Vilniaus savivaldybės centrinės bibliotekos „Saulutės“ filiale. Meras tapo šios bibliotekos globėju, atidengė savo vardo Globėjo lentyną ir paliko joje įdomių, šiai dienai aktualių knygų, kurių ne vieną neseniai perskaitė ir pats. Remigijų Šimašių trumpai pakalbinome, tik šį kartą ne kaip merą, o kaip aistringą skaitytoją ir vaikų literatūros mėgėją.
– Pristatėte savo, kaip „Saulutės“ vaikų bibliotekos globėjo, lentyną. Ką jums tai reiškia?
– Tai didelė garbė. Man viskas, kas yra susiję su knyga, su knygų lentynomis, gali būti tik išskirtinėmis progomis. Manau, nesu vertas, kad ta lentyna būtų (su mano vardu, – aut. past.), bet kita vertus – smagu, kai žmonės globoja bibliotekas ir ta globa pasireiškia praktiškai, parodant dėmesį ir padovanojant vieną kitą įdomesnę knygą.
– Ar knygas, kurias dovanosite, specialiai atrinkinėjote?
– Stengiuosi dovanoti ne vaikystės knygas, bet naujas knygas, kad būtų tokios, kurias aš pats šiuo metu atrandu. Atsižvelgiant ir į tai, kad knygos tiktų vaikams ar jauniems žmonėms. Sąmoningai rinkausi ne senienas ar savo jaunystės knygas, bet norėjau suteikti progą mano lentynoje atsirasti naujoms knygoms.
– Jūsų vaikystės knyga, kuri padarė Jums įtaką?
– Vaikystėje tiesiog rydavau knygas, daug skaitydavau. Daugiausiai tai būdavo romanai, Jules'is Verne'as, Karlas May, bet vėliau gana greitai perėjau prie daugiau profesinės literatūros. Man patinka tokios knygos, iš kurių galima kažką sužinoti pažintine prasme, ir kartu kurių rašymo stilius būtų įtraukiantis. Viena tokių – Laimono Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“. Man ji skaitosi kaip romanas, bet kartu tai yra ir istorinė medžiaga. Man labiausiai ir patinka tokios knygos, kurias skaitant galima ir pasimokyti, ir pailsėti.
– Ar šiandien lieka laiko paimti knygą į rankas?
– Žinote, man labai sunku skaityti po kelis puslapius vakare ir paskui ramiai eiti miegoti. Jei jau įsitraukiu į knygą, privalau ją perskaityti iki galo. Šiuo metu esu įpusėjęs knygą – „1913. Šimtmečio vasara“. Labai įdomi knyga, kurioje įtaigiai nupieštas Europos paveikslas likus metams iki Pirmojo Pasaulinio karo.
– Ką manote apie modernius knygos formatus, ar naudojate e. skaityklę?
– Knygas dažniausiai skaitau popierines. Turiu ir „Kindle“ skaityklę, kurioje daugiausiai skaitau klasikines knygas, nusiperku ir vieną kitą naują. Vis dėl to, knygą fizine forma man skaityti yra lengviau. Skaityklė tikriausiai turi didžiausią privalumą keliaujant, kai reikia skristi lėktuvu, joje gali pasiimti didžiausią biblioteką, kuri telpa į kišenę.
– Kokias knygas rekomenduojate savo vaikams?
– Stengiuosi nebrukti patarimų, dėl to ir klauso manęs. Visi mano vaikai yra skirtingo amžiaus: šešiametė jau kurį laiką pati su pasididžiavimu skaito knygeles. Griebia vis rimtesnes, tai stengiuosi net pristabdyti, kad neužklimptų ties ilgais puslapiais. Dešimtmetis skaito nuotykinio pobūdžio romanus, pritaikytus jo amžiui. Jam sunkiau išrinkti knygą – tokio amžiaus vaikams skirtose knygose jau daug daugiau naujovių. O penkiolikmetė – tai yra jaunimui pritaikyti romanai, kurių daugelio, deja, jau nesu skaitęs...
Netgi pats gailiuosi, kad mano vaikystės laikais nebuvo kai kurių knygų iš šiandieninių penkiolikmečių repertuaro. Pavyzdžiui, tais laikais, kai augau, Roaldo Dahlio literatūra nebuvo verčiama. Jis yra puikus rašytojas. O iš visai vaikiškų knygų, mes esame labai dideli „Mamulės Mū“ mėgėjai.
– Kas jums yra šiandieninė biblioteka?
– Manau, kad bibliotekos yra skirtos socialiniam bendravimui. Mano mama išėjo į pensiją – pradėjo į biblioteką vaikščioti. Manau, kad yra tam tikri gyvenimo tarpsniai, kuomet bibliotekos vaidmuo sustiprėja. Aš pats esu tokiame tarpsnyje, kai profesinę literatūrą skaitau e. skaityklėje, o tradicines knygas dažniausiai perku knygyne. Kartais išleidi daugiau pinigų, nei norėtųsi, bet tas džiaugsmas įsigyti knygą ir ją turėti yra svarbus. Ypač todėl, kad kartais mėgstu knygose pasibraukyti, o su skolintomis taip nedera elgtis. O ir prasmės bibliotekos knygas braukyti nėra, nes jas turi gražinti.
– Ar yra knyga, kurią būtinai norėtumėte perskaityti?
– Taip, yra viena knyga, kurią esu pradėjęs skaityti tris kartus, bet visada „užmesdavau“. Net nežinau kodėl, nes viena vertus magiškai „kabino“, kita vertus pritrūksta jėgų ir vis tekdavo į šoną padėti. Tai Hermano Melvillio – „Mobis Dikas“. Labai gera knyga...
Dėkojame už pokalbį.
Iniciatyvoje „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią inicijuoja ir koordinuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas projektas „Bibliotekos pažangai 2“, nuo 2014 m. dalyvauja 42 bibliotekos ir jas globoja daugiau 72 globėjai: tokie žinomi žmonės, kaip aktorė Dalia Michelevičiūtė, žurnalistė, TV laidų vedėja ir kulinarė Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas, entnomuziklogė ir TV laidų vedėja Loreta Sungailienė, aukšųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai, radijo ir TV laidų vedėjas, didžėjus Jonas Nainys, operos solistas Liudas Mikalauskas, ekonomistas Gitanas Nausėda, politikas Eligijus Masiulis, žurnalistas ir TV laidų vedėjas Andrius Tapinas, aktorius Gintaras Mikalauskas, Nacionalinės premijos laureatė rašytoja Ramutė Skučaitė ir kt.
