„Daugelis režisierių sugeba atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo savo filmų. Jie vienaip gyvena, o kitaip save išreiškia savo filmuose. Jie geba perskelti savo sąmonę. Aš – ne. Kinas man yra daugiau nei darbas – tai mano gyvenimas, ir kiekvienas filmas yra gyvenimo aktas“, – teigė režisierius, kurio filmai „Ivano vaikystė“, „Andrejus Rubliovas“, „Soliaris“, „Veidrodis“, „Stalkeris“, „Nostalgija“ bei „Aukojimas“ peržengia ne tik asmeninę paties kūrėjo istoriją, tačiau ir jo laikmetį, išlikdami ypatingos kino kalbos, poetinio mąstymo bei egzistencinio prado pavyzdžiais.
Ne vienus metus A.Tarkovskis rašė knygą „Įamžintas laikas“, tapusia savotišku jo dvasiniu testamentu. Joje kūrėjas svarsto apie kino poveikį, menininko tikslą, gyvenimo prasmę, meilę, mirtį ir nemirtingumą. Praėjusių metų pabaigoje pirmą kartą ši knyga pasirodė ir lietuvių kalba.
Skaitytojas siūlome ištrauką iš šios knygos, kurioje režisierius brėžia esminius skirtumus tarp mokslinio ir meninio pasaulio pažinimo bei jų pastangos pažinti tiesą.
***
Pradedant nuo bendriausių samprotavimų, tikslinga pasakyti, kad neabejotinas meno funkcionalumas glūdi pažinimo idėjoje, kur įspūdžio forma išreiškiama sukrėtimo, katarsio pavidalu.
Nuo tos akimirkos, kai Ieva suvalgė pažinimo medžio obuolį, žmonija tapo pasmerkta begalinėms tiesos paieškoms.
Visų pirma, Adomas ir Ieva pamatė, kad yra nuogi. Ir susigėdo. Susigėdo, nes suprato ir savo kelią pradėjo nuo džiaugsmo pažinti vienas kitą. Taip ir prasidėjo tai, kam nėra pabaigos. Galima suprasti, kokia drama ištiko sielą, ką tik išnirusią iš palaimingo nežinojimo ir išmestą į Žemės erdves – priešiškas ir nepaaiškinamas.
„Valgysi prakaitu uždirbtą duoną“...
Taip jau išėjo, jog žmogus, ši „gamtos karūna“, atsirado Žemėje tam, kad pažintų, kam atsirado arba buvo pasiųstas. O per žmogų Kūrėjas pažįsta patį save. Šį kelią, kuriame vyksta kankinantis žmogaus savęs pažinimo procesas, priimta vadinti evoliucija.
Per meną žmogus įsisavina tikrovę subjektyviai ją išgyvendamas.
Tam tikra prasme individas kaskart iš naujo pažįsta ir gyvenimą pačia savo esybe, ir patį save, ir savo tikslus. Žinoma, žmogus naudojasi visu žmonių sukauptų žinių bagažu, vis dėlto etinio, moralinio savęs pažinimo patirtis yra vienintelis kiekvieno gyvenimo tikslas ir subjektyviai išgyvenamas kaskart iš naujo. Žmogus nuolatos gretina save su pasauliu, kankinamai trokšdamas sutapti su neduotu jam idealu, kurį suvokia kaip tam tikrą intuityviai juntamą pradą. Tokia sutaptis nepasiekiama, o savasis „Aš“ nepakankamas – ir tai yra amžino žmogaus nepasitenkinimo šaltinis.
Tad menas, kaip ir mokslas, yra pasaulio įsisavinimo būdas, jo pažinimo įrankis žmogaus kelyje į vadinamąją absoliučią tiesą.
Tačiau čia ir baigiasi tų dviejų kuriančiosios žmogaus dvasios formų panašumas, nes menas, drįstu tvirtinti, – ne atradimas, o kūryba.
Dabar mums kur kas svarbiau pabrėžti tolesnį šių dviejų pažinimo formų – mokslinės ir estetinės – išsiskyrimą ir principinius skirtumus.
Vaizdas padeda išlaikyti begalybės pojūtį, kur begalybė reiškiama per apribojimus, dvasingumas – per materialumą, beribiškumas – per rėmus.
Per meną žmogus įsisavina tikrovę subjektyviai ją išgyvendamas. Moksle pasaulio pažinimas žengia begalinių laiptų pakopomis, naujos žinios apie jį nuosekliai keičia vienos kitas, vieni atradimai neretai paneigia kitus ir taip prieinama prie dalinių objektyvių tiesų.
O meninis atradimas kaskart iškyla kaip naujas ir unikalus pasaulio vaizdas, absoliučios tiesos hieroglifas. Jis pasirodo kaip apreiškimas, kaip aistringas akimirkos geismas intuityviai perprasti visus pasaulio dėsningumus – jo grožybes ir bjaurastis, jo žmoniškumą ir žiaurumą, jo begalybę ir ribotumą. Menininkas išreiškia tai sukurdamas meninį vaizdą – savotišką absoliuto gaudyklę. Vaizdas padeda išlaikyti begalybės pojūtį, kur begalybė reiškiama per apribojimus, dvasingumas – per materialumą, beribiškumas – per rėmus.
Galima sakyti, kad menas apskritai yra universalus simbolis, nes jis susijęs su absoliučia dvasine tiesa, kurią slepia nuo mūsų pozityvistinė, pragmatinė praktika.
Norėdamas įsijungti į vieną ar kitą mokslinę sistemą, žmogus turi pasitelkti loginį mąstymą, turi įgyvendinti supratimo procesą ir turėti atitinkamą išsilavinimą – šio proceso pagrindą.
Menas kalbina visus vildamasis padaryti įspūdį, vildamasis, kad jį visų pirma pajus, kad jis sukels emocinį sukrėtimą ir bus priimtas, kad pavergs žmogų ne kokiais nors neatremiamais proto argumentais, bet dvasine energija, kurią suteikė jam menininkas. Ir vietoje išsilavinimo bazės pozityvistine prasme reikalauja tam tikro dvasinio lygmens.
Menas egzistuoja ir įsišaknija ten, kur gyvuoja amžinas ir nenumaldomas dvasingumo, idealo ilgesys, sutelkiantis žmones aplink meną.
Menas egzistuoja ir įsišaknija ten, kur gyvuoja amžinas ir nenumaldomas dvasingumo, idealo ilgesys, sutelkiantis žmones aplink meną. Kelias, kuriuo patraukė šiuolaikinis menas, atsisakęs ieškoti gyvenimo tikslo, kad išaukštintų asmenybę, kaip savaiminę vertybę, yra klaidingas. Vadinamoji kūryba pradeda atrodyti lyg kažkokia keista įtartinų asmenybių, teigiančių savaiminį personifikuoto poelgio vertingumą, veikla. Tačiau kūryboje asmenybė ne išaukštinama, o tarnauja kitai, bendresnei ir aukštesnei idėjai. Menininkas – visada tarnas, besistengiantis tarsi atsilyginti už savo talentą, suteiktą jam kaip stebuklas. Tačiau šiuolaikinis žmogus nenori jokių aukų, nors tik aukojimas išreiškia tikrą išaukštinimą. Bet mes nuolatos tai pamirštame, dėsningai prarasdami savo žmogiškosios paskirties pojūtį...
Kalbėdamas apie grožio siekį, apie tai, jog idealas ir yra tikslas, į kurį veržiasi menas ir kurio ilgesys jį ugdo – aš anaiptol nenoriu pasakyti, kad jis privalo šalintis žemiškojo „purvo“. Priešingai! Meninis vaizdas – visada alegorija, tai yra vieno pakeitimas kitu. Didesnio – mažesniu. Pasakodamas apie gyvą, menininkas operuoja mirusiu; kalbėdamas apie begalinį, siūlo baigtinį. Pakeitimas! Begalybės neįmanoma materializuoti, galima sukurti jos iliuziją – atvaizdą.
Baisumas visada slypi gražume, lygiai kaip ir gražumas baisume. Gyvenimas užmaišytas šitos ligi absurdo didingos prieštaros mielėmis, prieštaros, kuri mene reiškiasi darnia ir drauge dramatiška vienove. Atvaizdas suteikia galimybę palytėti tą vienovę, kur viskas – šalia ir pereina vienas į kitą. Galima kalbėti apie atvaizdo idėją, aprašinėti jo esmę žodžiais. Tačiau šis aprašymas niekada nebus jam tolygus.
Atvaizdą galima sukurti ir pajusti. Priimti arba atmesti. Tačiau neįmanoma suprasti – mentaline šio veiksmo prasme. Begalybės idėjos neįmanoma išreikšti žodžiais, neįmanoma net aprašyti. Toliau begalybės sąvokos mes neisime. O menas šią galimybę suteikia: begalybę jis paverčia juntama. Absoliutas pasiekiamas vien Tikėjimu ir Kūryba. Vienintelė kovos už savo teisę kurti sąlyga – tikėjimas savo paskirtimi, pasirengimas tarnauti ir bekompromisiškumas. Kūryba iš tikrųjų reikalauja iš menininko „tikros žūties“ (Borisas Pasternakas), pačia tragiškiausia šių žodžių prasme.
Vienintelė kovos už savo teisę kurti sąlyga – tikėjimas savo paskirtimi, pasirengimas tarnauti ir bekompromisiškumas.
Tad jeigu menas operuoja absoliučios tiesos hieroglifais, tuomet kiekvienas jų – pasaulio atvaizdas, duotas kūrinyje kartą ir visiems laikams. Ir jeigu pozityvistinis, mokslinis ir šaltas tikrovės pažinimas yra tarsi kilimas nesibaigiančiomis pakopomis, tai meninis pažinimas primena begalinę užbaigtų ir uždarų sferų sistemą. Jos gali papildyti viena kitą ir viena kitai prieštarauti, tačiau jokiomis aplinkybėmis viena kitos nepanaikina – priešingai, praturtina viena kitą ir, besikaupdamos, sudaro ypatingą bendrą, į begalybę išsišakojančią sferą. Šie poetiniai apreiškimai – savaime vertingi ir amžini liudijimai, kad žmogus pajėgus saviškai suvokti ir išreikšti Tą, kieno paveikslas ir pavidalas jis yra.
Be to, menas neabejotinai atlieka ir grynai komunikacines funkcijas, nes žmonių tarpusavio supratimas – susivienijimas ir galų gale dvasingumas – vienas iš svarbiausių galutinio kūrybos tikslo aspektų.
Meno kūriniai, skirtingai nei mokslinės koncepcijos, nesprendžia jokių praktinių uždavinių materialiąja prasme. Menas yra metakalba, kuria žmonės mėgina susisiekti vienas su kitu: pranešti duomenis apie save ir perimti svetimą patirtį. Bet vėlgi ne dėl praktinės naudos, o kad įgyvendintų meilės idėją, kurios prasmė – prieštaraujantis pragmatizmui aukojimasis.
Aš nepajėgus patikėti, kad menininkas galėtų kurti vien dėl saviraiškos. Saviraiška be tarpusavio supratimo beprasmė. Saviraiška, kurios tikslas užmegzti dvasinį ryšį su kitais – kankinanti, nenaudinga ir, galiausiai, pasiaukojanti. Ar verta plušėti, kad išgirstum savo paties aidą? Tačiau intuicija, būdinga tiek meninei, tiek mokslinei kūrybai galbūt suartina šiuos iš pirmo žvilgsnio priešingus tikrovės įsisavinimo būdus.
Taip, intuicija ir vienur, ir kitur vaidina svarbų vaidmenį, tačiau intuicija poetinės kūrybos atveju ne tas pats, kas moksliniame tyrime.
Aš nepajėgus patikėti, kad menininkas galėtų kurti vien dėl saviraiškos. Saviraiška be tarpusavio supratimo beprasmė.
Lygiai kaip terminas nesupratimas – visiškai ne tas pats šiose dviejose sferose. Supratimas moksline prasme – susikalbėjimas mentaliniu, loginiu lygmeniu, intelektinis aktas, giminingas teoremos įrodymui.
Meninio vaizdo supratimas – grožio priėmimas estetine prasme, jutiminiu, o kartais viršjutiminiu lygmeniu.
Mokslininko intuicija, net jeigu ji gimininga nušvitimui, įkvėpimui, visada yra loginio kelio metafora. Juk loginiai variantai turimos informacijos pagrindu nėra apskaičiuojami nuo pradžios iki pabaigos, o numanomi, turimi mintyje, nelaikomi nueitu etapu. Intuicija čia – šuolis loginių samprotavimų, pagrįstų vienos ar kitos mokslinio pažinimo srities dėsnių žinojimu, grandinėje.
Kad ir kaip atrodytų, jog mokslinis atradimas padarytas pagavus įkvėpimui, mokslininko įkvėpimas neturi nieko bendra su poeto įkvėpimu.
Nes empirinis intelektinis pažinimo procesas nepajėgia paaiškinti, kaip atsiranda meninis vaizdas – vieningas, nedalomas, sukurtas ir egzistuojantis kitu (ne mentaliniu) lygmeniu. Tiesiog reikia susitarti dėl terminų. Tad intuicija moksle pakeičia logiką. O intuicija mene, kaip ir religijoje, tolygi įsitikinimui, tikėjimui. Tai dvasios būsena, o ne mąstymo būdas. Mokslas empiriškas, o vaizdinio mąstymo variklis – apreiškimo energija. Kažkokie ūmūs nušvitimai – lyg būtų atsivėrusios akys! Tačiau ne į atskirybes, o į bendrybę, į begalybę, į tai, kas netelpa sąmonėje.
Menas nemąsto logiškai, neformuluoja elgesio logikos, bet išreiškia tam tikrą savą tikėjimo postulatą. Ir todėl meniniu vaizdu galima tik patikėti. Jeigu moksle savo tiesą ir savo teisumą įmanoma pagrįsti ir logiškai įrodyti oponentams, tai mene neįmanoma nieko įtikinti savo teisumu, jeigu sukurti vaizdai jų priėmėją paliko abejingą, nepavergė atsivėrusia tiesa apie pasaulį ir žmogų, jeigu žiūrovui akistatoje su menu buvo tiesiog nuobodu.
Menas visų pirma veikia žmogaus sielą, formuoja jo dvasinę struktūrą.
Menininkas atskleidžia mums pasaulį, priversdamas arba juo patikėti, arba jį atmesti, kaip mums nereikalingą ir neįtikinamą. Kurdamas meninį vaizdą, jis visada įveikia savo paties mintį, kuri pasirodo esanti menka, palyginti su jutimiškai suvokiamu pasaulio vaizdu, kuris atsivėrė jam kaip apreiškimas. Mintis juk trumpa, o vaizdas absoliutus. Todėl galima kalbėti apie įspūdžio, kurį dvasiškai pasirengusiam žmogui sukelia meno kūrinys, giminystę su grynai religiniu potyriu.
Menas visų pirma veikia žmogaus sielą, formuoja jo dvasinę struktūrą. Poetas – žmogus, pasižymintis vaiko vaizduote ir psichologija, pasaulio sukelti jam įspūdžiai išlieka betarpiški, kad ir kokiomis giliomis idėjomis apie pasaulį jis vadovautųsi. Kitaip sakant, jis pasaulio „neaprašinėja“ – jis pasaulį atranda.
