– Į kino kūrėjo kelią atėjote ne iš karto. Baigėte fizikos studijas Varšuvos universitete, po jų – filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje. Ir tik vėliau pasirinkote studijas Aukštojoje kino, televizijos ir teatro mokykloje Lodzėje. Kaip įvyko šis pasirinkimas?
– O, tai sena ir juokinga istorija. Visuomet sakau, kad ir kaip būtų gaila, aš vis dar įsimylėjęs fiziką, bet fizika niekada nemylėjo manęs. Taigi teko apsispręsti ir pasukti kitu keliu. Taip pradėjau studijuoti filosofiją. Studijų metu turėjau daug veiklos, pavyzdžiui, studentų teatre. Tuo metu pradėjau kurti mėgėjiškus filmus, kurie susilaukė pasisekimo, laimėjo keletą prizų. Taigi, pagalvojau – tai mano proga.
Pabandžiau įstoti į Kino institutą, buvau priimtas. Tuomet buvau išmestas. Tačiau prieš taip nutinkant, aš jau buvau apsisprendęs, kad filmų kūryba yra tai, ką norėčiau veikti visą gyvenimą. Manau, kad renkantis kelią labai svarbu atsakyti sau į klausimą: „Ką tu nori daryti?“. Tačiau dar svarbiau yra objektyviai įvertinti, kokias turi galimybes tai daryti. Ir tada, jei reikia, pakeisti šią veiklą, nes galimybės keičiasi ne taip lengvai.
– Esate daugelio savo filmų scenarijaus autorius ir režisierius. Kaip pasirenkate temas ir siužetus savo kūrybai? Kas jus domina kaip kūrėją?
– Pasirinkimas įvyksta instinktyviai, remiantis nuojauta. To neįmanoma apskaičiuoti. Aplink mus sukasi šimtai istorijų. Aš pats esu labai daug jų užrašęs. Kurdamas susimąstai: tai yra tai, apie ką galvoji šiuo gyvenimo, istorijos momentu. Ir tada svarstai – galbūt būtent ši akimirka, ši istorija turi šansą? Tačiau prieš kuriant reikia ir objektyviai pasverti galimybes gauti finansavimą šios istorijos ekranizavimui ir filmo kūrimui. Kartais tokios galimybės nebūna, kartais ji atsiranda.
– Nebe pirmą kartą lankotės Lietuvoje. Šį kartą atvykote LMTA Kino ir televizijos katedrai minint jubiliejų. Kas jus patraukia sugrįžti? Kaip vertinate jaunus Lietuvos kino kūrėjus?
– Pirmiausia, būtų labai nemandagu atsisakyti kolegų iš kaimyninės šalies kvietimo. Gana gerai pažinojau Vytautą Žalakevičių, Almantą Grikevičių – prieš daug metų kartu dirbome. Nuo tada palaikau ryšį su Lietuva. Praeitais metais režisavau spektaklį Panevėžyje. Taigi mano ryšys su Lietuva gana stiprus. Žinau, kad jūsų kino industrija gana aktyvi. Kartu su lietuvių kūrėjais neseniai prodiusavome filmą. Taigi, manau, visuomet galime suvienyti savo jėgas ir kartu siekti didesnio finansavimo bei šansų parodyti savo kūrybą užsienio šalyse.
– Didelę jūsų veiklos dalį užima dėstymas, darbas su studentais. Kuo pasižymi dėstytojo darbo specifika? Kuo ypatingas kino kūrėjų mokymas?
– Aš daugiausia dirbu ne su kino kūrėjais. Taip, dėstau ir menininkams, tačiau tai nėra mano pagrindinė sritis. Dėstau universitete sociologijos, diplomatijos, humanitarinių mokslų studentams. Į Vilnių atvykau skaityti paskaitų kino kūrėjams, ir tai labai malonu. Tačiau kartais daug didesnis išmėginimas diskutuoti su būsimais psichologais, sociologais ar diplomatais tam tikru nuomonės ar diplomatinės patirties klausimu. Manau, kultūrinė diplomatija yra tai, ko žmonės turėtų išmokti. Ir tikriausiai esu pakankamai kompetentingas jiems kažką perduoti. Keliauju po visą pasaulį, kai tik turiu galimybių ir laiko. Keliaudamas stengiuosi susipažinti su jaunais žmonėmis ir su jais kalbėti. Kai kurie iš jų taps menininkais, tačiau nebūtinai visi.
– Kuo įdomus darbas su studentais?
– Na, tai ne visada būna labai džiugi veikla, tai sunkus darbas, kartais net varginantis (juokiasi). Matot, tai įsipareigojimas, arba mano atveju – interesas išvengti kartų atotrūkio, siekti tęstinumo. Mūsų istorija buvo daug kartų skaldyta, todėl, manau, ypač svarbu tai, kad jaunos kartos galėtų pasidalinti savo patirtimi, savo pažiūromis su vyresnėmis kartomis. Tikriausiai tai vienintelė mano motyvacija dirbti su studentais. Nes kitu atveju aš daug mieliau sėdėčiau namuose ir skaityčiau knygas.
– Kino pasaulyje esate jau ne vienerius metus. Kaip keičiasi kino publikos poreikiai? Ką patartumėte jauniems kino ar teatro kūrėjams, norintiems kurti šiandienos pasaulyje?
– O, tai jie turėtų man patarti, nes esu vyresnės kartos (juokiasi), o jie yra arčiau jaunos publikos. Tačiau manau, kad kai kurie elementai yra universalūs. Žinoma, įvyko didžiulis pasikeitimas, kadangi publika didžiuliu mastu emancipavosi, ir, mano supratimu, tapo nepasiekiamesnė. Mes netekome to romaus požiūrio į meną ir į gyvenimą. Turėtume būti nuolankesni, žinoti savo kompetencijos ribas, suvokti, ką žinome ir ko nežinome.
Demokratija ragina žmones turėti pozicijas visais probleminiais klausimais, tačiau mes neturime tam metodikos ir tampame klaidingų naujienų bei žinių šaltinių aukomis. Tai, mano manymu, ir yra pokytis. Kai buvau jaunas, kinas buvo labiau išskirtinis dalykas. Tuomet dar nebuvo tokios didelės audiovizualinių programų produkcijos. Pažiūrėti filmą buvo reikšmingesnis įvykis. Dabar įvairių programų sklaida internete yra milžiniška. Kita vertus, nemanau, kad kas nors labai pasikeitė. Kai kurie dalykai visada išliks tie patys.
– Mane, kaip jauną muzikologę, domina muzikos panaudojimas kine. Ne paslaptis, kad jūs nuo pat pirmųjų ilgametražių filmų gimimo bendradarbiavote su kino muzikos kompozitoriumi Wojciechu Kilaru. Kuo jums artimas šis kūrėjas? Kas nulėmė, kad tokiai gausybei jūsų filmų būtent šis kompozitorius kūrė garso takelius?
– Aš tikriausiai esu ypatingas atvejis. Visą savo gyvenimą dirbau su vienu kompozitoriumi. Jis buvo pasaulinio garso kūrėjas. Wojciechas Kilaras dažniausiai rašė koncertinę muziką (nenoriu sakyti „rimtąją muziką“, nes tai klaidinanti sąvoka). Taip pat rašė muziką Holivudo filmams, bendradarbiavo su garsiais režisieriais, tokiais kaip Francis Fordas Coppola, Romanas Polanskis ir kt.
Mūsų bendradarbiavimas buvo labai artimas. Niekada kino istorijoje nepasitaikė tokio atvejo, kad du kūrėjai būtų dirbę kartu tiek daug kartų. Jis sukūrė muziką visiems mano filmams. Tik dabar, po jo mirties, sukūriau filmą, kuriame naudojau kitą, jau egzistuojančią muziką. Nenorėčiau, kad mano filmams kurtų kitas kompozitorius, tai man būtų per daug skausminga. Taigi, tai buvo labai artima draugystė.
– Kokią vietą jūsų filmuose užima muzika? Koks yra kompozitoriaus indėlis kūrybiniame procese?
– Kompozitorius yra žmogus, kuris turi paskutinę progą įsikišti. Kai montavimas yra baigtas ir viskas paruošta, kompozitorius į filmą gali įnešti gryno oro gūsį, tarsi pridėti komentarą. Komentarą emocine prasme, nes muzika dažniausiai suteikia tam tikrą emociją. Taigi, jis yra paskutinis žmogus, kuriam suteikta proga padaryti filmą geresniu. Taip ir dirbome su Wojciechu Kilaru.
Tačiau mes niekada nediskutavome apie muziką. Aš buvau tikras, kad jis žino, ką rašyti.
Muzika kine nėra „pridedama“, ji turi būti integrali. Tai nėra tarsi glajus ant pyrago. Egzistuoja kiti poreikiai.
Dažnai teoretikus domina semantinė muzikos prasmė. Taip, kartais muzika turi ir tokią reikšmę. Yra tam tikros muzikinės temos, kurios kelia universalias asociacijas. Pavyzdžiui, Ludwigo van Beethoveno IX simfonija – tai daugiau nei muzika, tai kultūrinė nuoroda. Žinoma, muzika gali atskleisti veikėjų jausmus, kurie galbūt paslėpti, tačiau be muzikos to nesuprasi. Dėka muzikos mes juos žinome. Muzika tai gali. Tačiau taip pat labai svarbu, kad muzika padeda atskleisti ir suteikia tam tikrą vertę tam, kas vyksta ekrane. Dažniausiai žiūrėdamas filmą į tai neatkreipi dėmesio, tačiau tai yra ypatingai svarbu.
– Koks jūsų paties santykis su muzika?
– Iš tiesų, esu dažnas koncertų lankytojas. Taip pat ne vienoje šalyje režisavau operas, taigi turiu ir tokios patirties. Be to, darau kai ką galbūt netikėto – pristatinėju simfoninius koncertus. Ir tai darau noriai. Teko bendradarbiauti su įvairiais orkestrais įvairiose vietose – tiek Lenkijoje, tiek užsienio šalyse. Kažkada pristatinėjau koncertą vokiečių ir lenkų publikai Berlyne, „Funkhalle“ erdvėje. Tai nėra įprasta – nesitikėtum, kad tai galėtų daryti režisierius. Tačiau daro.
Mano manymu, muzika labai greitai keičiasi ir labai įdomu, kas nutiks vėliau ir ko klausysime ateityje. Ar pastebėjote, kad muziką girdime daug dažniau nei kada nors praeityje? Tai neįtikėtina. Kiek minučių per dieną muziką girdime šiandien, ir kiek klausydavome, tarkim, prieš Pirmąjį pasaulinį karą?
– Iš tiesų muziką girdime nuolatos. Kaip manote, ar tai gerai? Kaip tai veikia pačią muzikinę kūrybą ir žmonių santykį su ja?
– Kadangi jūs – muzikologė, papasakosiu istoriją, kurią man pasakojo mano senelis. Jis tiesiog turėjo klausą, dirbo fabrike. Kiekvieną dieną jis arklių traukiamu vežimu važiuodavo namo papietauti. Ir kiekvieną kartą išgirdęs muzikos garsus (tai galėjo būti tiesiog repetuojanti mergaitė), prašydavo vežiką sustoti, kad galėtų paklausyti. Šiais laikais jis niekada taip ir nepapietautų (juokiasi).
Dabar muziką mes girdime nuo ryto iki vakaro. Norisi šiek tiek tylos. Žinot, ankščiau restoranuose būdavo muzikinės dėžės, kur įmetus monetą galėjai pasirinkti kokią dainą nori girdėti. Tarp visų kitų būdavo specialus mygtukas, kurį paspaudus stodavo tyla. Taigi, galėjai nusipirkti tylą. Kitaip visą laiką skambės muzika. Ir tai bus ne tavo paties pasirinkta muzika, o kažkieno kito.
Panašiai yra ir dabar. Mūsų jautrumas, mūsų alkis beveik išnyko. Tai naikina muziką. Galima sukurti beveik bet ką, dėl to daugelis dainų šiais laikais dažniausiai nieko vertos, tačiau kai jos kartojamos šimtus kartų, žmonės pradeda su tuo susitaikyti ir nesipriešinti. Muzikos šiais laikais tiek daug, jog jos funkcija tampa nesvarbi; ji tiesiog užgožia tylą.
Nuostabu, kad net nežinant ko klausai, labai lengvai gali atpažinti filmų muziką. Muzikos raiškos priemonės, jei kalbame apie simfoninę muziką, yra labai pažengusios. Rodos daugiau kūrinyje nieko nėra, tik nuotaika. Kūrėjai žino kaip sukelti toki efektą. Tačiau jie nebeturi ką pasakyti per muziką. Daugeliu atvejų – nieko.
