Daugiau nei trisdešimt metų praėjo po Nathalie Sarraute „Įtarumo eros“ pasirodymo, bet ir šiandien toji era nesibaigė. Tebespėliojama, koks turėtų būti nūdienis romanas – tas keistas, daugsyk laidotas ir vėl keltas iš mirusiųjų tvarinys. Tolydžio blyksteli ir vėl gęsta teorijos, pranašaujančios romano ar apskritai literatūros pražūtį. Drastiško progreso apologetai užkimę skelbia, kad mūsų ateičiai romanas nereikalingas. Flegmatiški mąstytojai visai teisėtai atkerta, kad tol, kol žmogų domins jo paties mąstymas, nedings ir menas, kurio medžiaga yra kalba, – kitaip tariant, literatūra. Taigi nedings ir romanas.
Jis niekur ir nedingsta. Romanas gajus kaip katė ir kaip katė turi devynias gyvybes.
Tačiau koks jis bus ar turėtų būti?
Po garsiosios Nathalie Sarraute esė spėjo užgimti ir mirti „naujasis romanas“ ir „naujasis naujasis romanas“, dar gausybė romano atmainų atmainėlių. Romanas mutavo tarsi drozofila; taip įvardytoje knygoje šiandien gali rasti visko – klasikinių personažų, antipersonažų ir nepersonažų, skrupulingo natūralistinio detalizavimo ir visiškų kliedesių, platoniškai gryno stiliaus, pasąmoninės painiavos ir neįskaitomo kelių kalbų mišinio.
Esminis klausimas lieka vis toks pat: kuo turėtų virsti tasai drozofiliškai mutuojantis romanas, ar yra kokių pozityvių kriterijų jam apibūdinti, ar yra kokia reali siekiamybė? Kiekvienas atsako į šiuos klausimus savaip, vyrauja žavi anarchija. Net griežtų manierų Nobelio premijų komitetas tapo itin tolerantiškas: skiria savo premiją čia už kuo realistiškiausius Solženicyno opusus, čia už kuo poetiškiausius Marquezo regėjimu.
Kiekvienas rašytojas nejučia trokšta pabūti demiurgu, sukurti jei ne savą pasaulį, tai bent pasaulio modelį. Tačiau senoviškas demiurgas, visažinis romano pasakotojas mirė. Skaitytojas irgi turi savą pasaulio modelį ir ne itin linkęs pasikliauti neprašytais pamokslininkais. Demiurgas mirė – su tuo sutinka daugmaž visi. Demiurgas mirė, tegyvuoja...
Kas turėtų gyvuoti?
Bene devyniasdešimt procentų romanų teberašoma senovišku, universaliu devyniolikto amžiaus stiliumi, tačiau šitai jau derėtų vadinti archaika. Vargšai pasakotojai, teberezgantys nuoseklų siužetą, tiksliai žinantys personažų garderobo detales, galintys bemat nurodyti, kurie personažų dantys kaip užplombuoti, neišvengiamai grimzta į prapultį. Tokias istorijas kur kas įdomiau pasakoja televizijos serialai. O konceptualūs vyrai atkakliai išradinėja dviratį, tai yra kuria naujus romano modelius. Tasai išradinėjamas dviratis privalo skraidyti oru ir plaukioti po vandeniu, atlikti kosminio laivo ir greitaeigio kompiuterio funkcijas, tačiau tebevadinamas dviračiu – kitaip tariant, romanu.
Tokie rašiniai seniausiai numarino demiurgą, visažinį pasakotoją, galintį apie visus porinti trečiuoju asmeniu ir paslaugiai aiškinti menkiausius personažų dvasios vingius. Naujieji romanistai apskritai ištirpdo, išbarsto personažų asmenybę arba gvildena galybę įmanomų personažų likimo variantų. „Save suvokiantys“ tekstai atsisako pasakoti konkrečią istoriją, tedrįsta nagrinėti tos istorijos kūrimo procesą. Visagalis „aš“ supina realybę, fantazijas ir sapnus, įžūliai atsisakydamas paaiškinti, kas yra tasai „aš“. Romanas išvis nebesugaudo, kas yra jis pats, ir, regis, nelabai suka dėl to galvą, stengiasi pabūti visa kuo.
Pražudę visažinį pasakotoją, užgniaužę savy visagalio demiurgo užmojus, rašytojai griebėsi gelbstinčiojo „aš“. Neliko absoliučių tiesų, neliko vieno požiūrio, kiekvienas iš keleto rašytojo siūlomų „aš“ matė pasaulį savaip, tuos pačius įvykius dėliojo vis kitoniškai, regėjo vis kitokius jų ryšius, priežastis bei pasekmes. Vietoj neapeliacinio „taip yra“, kuriuo niekas nebenorėjo tikėti, įsigalėjo „aš taip manau“ – tokio teiginio nuginčyti neįmanoma. Gyvename pasaulyje, kur kiekvienas mano vis kitaip, tad galiausiai imta rašyti ir tokią literatūrą. Rašytojas, sušukęs „taip yra“, rizikuoja būti nušvilptas. „Taip yra“ reiškia „taip mano pasaulis“, bet niekuo nebetikintis skaitytojas iškart atkerta: o kas tu toks, kad kalbi pasaulio (ar Dievo) vardu? Lieka sakyti „aš taip manau“. Aš manau taip, o tu manyk kitaip. Aš leidžiu tau manyti kitaip. Netgi noriu, kad manytum kitaip, kad pasuktum galvą, kad pamąstytum. Rodės, braška patys įtarumo eros pamatai. Jie išties braškėjo, bet atsilaikė. Visoje „aš“ apoteozėje kažko stigo. Vidinių monologų įvairovė vis dėlto nedrįso peržengti labai aiškios ribos.
Demiurgas iš paskutiniųjų kovėsi už valdžią, priveikdamas net didžiuosius. Faulkneris triuškinančios jėgos romane „Triukšmas ir įniršis“, rodės, nepaliko akmens ant akmens iš demiurgo rūmų. Tie patys įvykiai personažų „aš“ gelmėje susipynė ir sušvito svaigia įvairove. Kiekvienas vidinis monologas, rodės, artino atsakymą į esminį klausimą, rengė mus naujoviškam pažinimui. Buvo prieita prie pat ribos, Faulkneris stabtelėjo prie slaptingųjų vartų, regis, pasiryžęs žengti ligi galo.
Tačiau demiurgas dar sykį nugalėjo. Lemiamą mirksnį Faulkneris pristigo ryžto ir pasuko į šalį nuo slaptingųjų vartų. Paskutinėje, ketvirtojoje, „Triukšmo ir įniršio“ dalyje, kreivai šypsodamasis, vėl įsigalėjo demiurgas. Faulkneris prirašė demiurgo padiktuotą ketvirtąją dalį, atidavė duoklę keistam įsitikinimui, jog kažkas žino, kaip viskas yra ,,iš tikrųjų“. „Taip yra“ arba „taip mano pasaulis“. Deja (ar ačiū Dievui), joks rašytojas nežino, kaip mano pasaulis. Jis težino, ką jis pats mano apie tą pasaulio manymą.
Net Faulkneriui kažko pristigo. Jusdami šitai, plunksnos kankiniai toliau kantriai ir beviltiškai išradinėjo dviratį. Maxas Frischas ir jo bendraminčiai ėmė narplioti visus įmanomus ir neįmanomus personažų likimo variantus. Jie dėstė nuobodoką pasjansą:
tarkime, kad buvo šitaip. O gal anaip. O galbūt dar kitaip. Tarkime, Gantenbeinas, o gal visiškai ne. Tarkime...
Tačiau variantų gausybė negelbėjo. Demiurgas ir čia sėdėjo savo soste, viską tvarkė ir reguliavo. Tiesa, iš jo buvo atimta teisė skelbti vieną neklystamą nuosprendį, tačiau palikta galimybė svaidyti lošimo kauliukus. Arba taip, arba anaip, arba dar kitaip. Arba – arba. Rodės, lyg ir rasta laisvė, peržengta klastingoji riba. Deja, laisvė tebuvo tariama. Pasirinkus vieną variantą (arba – arba!), lig tol snūduriavęs demiurgas vėl įgydavo visas savo teises. Vietoj vieno didelio pasaulio gavo daug mažyčių pasauliukų, tačiau juose ir toliau karaliavo.
O prie slaptingųjų vartų grūdosi ištisos minios rimtų vyrų, vedamų Robbe’o-Grillet ir Butoro, ligi užkimimo kartojančių: „Ne taip! Ne, ne taip! Ir vėl ne taip!“ Jie įnirtingai draskė demiurgo kūną, kovėsi su juo kuo įmantriausiais būdais, tolydžio triumfališkai iškeldami rankas ir sušukdami: „Demiurgas mirė!“ Tačiau kiekvienas toks triumfas pasirodydavo buvęs apgaulingas. Apraizgytas gramatiniais ir semantiniais pančiais, rodos, jau visai uždusintas, demiurgas vėl išsinarpliodavo, pašaipokai žvelgdamas į triukšmingą minią, mitinguojančią prie slaptingųjų vartų.
Rodės, niekas neperžengs slaptingosios ribos. Demiurgas, ujamas ir kamuojamas, apspjaudytas ir suniokotas, vis vien karaliavo. Su juo niekas nesiskaitė, visi iš jo šaipėsi, o jis karaliavo. Jo valdymą skelbė negaliojančiu, įrodinėjo, kad jis anoks monarchas, o jis toliau karaliavo.
Ir tik vienas žmogus tylutėliai įžengė pro slaptinguosius vartus, ramiai apsidairė ir paskelbė visiems, kas už jų yra. Deja, jis nepanoro eiti toliau. Jis net nepanoro daugiau rašyti. Jis išvis nepanoro ilgiau gyventi. Parašė trumputį raportą, ką radęs už slaptingųjų vartų, ir atsisveikino su mumis amžiams. Tasai žmogus vadinosi Ryūnosuke Akutagawa.
Jis žengė nuošaly nuo kitų, neplyšojo literatūrinėje biržoje, skelbdamas savo akcijų kursą. Jis tiesiog parašė trumputį raportą ir pasitraukė. Turbūt elgėsi neteisingai. Šiais rėksmingais laikais, norint būti išgirstam, reikia klykti garsiau už kitus. Akutagawa pribaigė demiurgą vienu taikliu smūgiu – apsakymu „Tankmėje“. Jis perprato vieną labai paprastą dalyką: jei negali sakyti „taip yra“, jei literatūroje tegali egzistuoti „aš taip manau“, vienintelis natūralus kelias – leisti pasisakyti visiems įvykių dalyviams, parodyti kiekvieno „aš taip manau“.
Dėmesio: parodyti kiekvieno „aš taip manau“ ir suvis nebekviesti į sceną demiurgo, nes jo nėra ir negali būti. Tai iš esmės paprasta: tereikia suvokti, kad pasaulyje įvykiai nevyksta ARBA taip, ARBA anaip, ARBA dar kitaip. Pasaulyje viskas vyksta IR taip, IR anaip, IR dar kitaip – visaip vienu metu. Ir negali būti jokio demiurgo, kuris tartų paskutinį neginčijamą žodį, padėtų paskutinį lemiamą tašką. „Tankmėje“ parašytas nuosekliai ir tobulai. To apsakymo tankmėje nutikusius įvykius keletas personažų atpasakoja vis kitoniškai. Jie neinterpretuoja tų pačių faktų – kiekvienas pasakoja apie visiškai skirtingus įvykius, bendras tik rezultatas. Bet svarbiausia – Akutagawa nė nesirengia rašyti „objektyviosios“ dalies, įsileisti į apsakymą visažinio demiurgo. Jo nėra ir negali būti. Niekas nežino ir negali žinoti, kaip buvo „iš tikrųjų“.
Taigi demiurgas vis dėlto mirė?
Nuoroda, kaip jį pribaigti, buvo begal aiški. Akutagawa, gal nė pats to nenorėdamas, garsiai paklausė: kas jums sakė, kad, ieškant naujojo romano, reikia išradinėti dviratį? Romanas turi būti ne dviratis, ne lėktuvas, ne kompiuteris. Turi būti kintamas kaip pats pasaulis. Dykumoje jis turi virsti driežu, po vandeniu – žuvim, o padebesiuose – paukščiu. Deja, pats Akutagawa romanų nerašė, o jo nuorodos niekas nepaklausė. Neklausyti jos vertė labai paprasti argumentai, maždaug tokie:
„Menas vienaip ar kitaip atspindi pasaulį, o pasaulyje galioja aristoteliška logika. Jame negali būti ir taip, ir anaip, ir dar kitaip vienu metu. Garbė ir šlovė Akutagawai, kad pakylėjo visišką alogizmą ligi meninių aukštumų. Tačiau tai unikalus atvejis. Tatai negali būti metodas. Negalima grįsti literatūros loginiu nonsensu. Pasaulio įvykiai yra stabilūs. Jeigu jie įvyko – kisti nebegali. Galime vien interpretuoti faktus, o patys faktai yra neginčijami.“
Palūkėkit, palūkėkit, tik neskubėkit!
Trumpam pamirškit literatūros teorijas, romano koncepcijas bei kitokią išmoktą išmintį. Pagalvokit patys: ar galime sakyti, kad gyvenime ką nors „žinome“? Ką mūsų pasaulyje reiškia pasakymas: aš šitai žinau? Tarkim, jūs viską „žinote“ apie savo draugą. Iš kur visos tos žinios? Matėt jo konkrečius poelgius pats, tad šitai tiksliai žinote? Bet juk tai netiesa. Žinote tik tai, ką iš tų poelgių suvokėte. Dar tiksliau – žinote tik tai, ką iš to suvokimo prisimenate. Jūs žinote ne to savo draugo poelgius, o tik savo suvokimų prisiminimus. Ir net šis miglotas žinojimas teaprėpia tuos įvykius, kuriuose dalyvavote pats.
O tokių mažuma.
Daugumos įvykių dalyvis nebuvote. Apie juos pasakojo kiti. Pats jūsų draugas, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Taip jau yra: pasaulį daugiausia suvokiame iš kitų žmonių pasakojimų maišaties. Nesunku tikėti faktais, jei visi pasakoja tą patį. O jei kiekvienas pasakoja vis kitaip? Prieštarauja vienas kitam? Kuo turite tikėti? Savo draugu, nes jis jūsų draugas? Bet ar jis tikrai sako tiesą? Kuris iš prieštaraujančių vienas kitam pasakotojų teisus? Norom nenorom pradedate svarstyti ir vertinti. Pasitikite arba nepasitikite pasakotoju.
Tačiau nė vienu negalite pasikliauti absoliučiai. Jei nesate demiurgas, negalite nei be išlygų atmesti, nei absoliučiai patvirtinti nė vienos versijos. Jos egzistuoja vienu kartu, viena greta: IR ta, IR ana, IR dar kitokia.
Tik taip ir gali būti, nes žmogaus pasaulio logika nėra aristoteliška.
Jame nėra nei gryno „taip“, nei gryno „ne“. Gyvename kaip tik tokiame pasaulyje, bet, vos paėmę romaną, kažkodėl ieškome demiurgo, skelbiančio „buvo tikrai taip“.
Dėl Dievo meilės – pamirškite demiurgą. Jo nėra, jis mirė.
Jokie faktai nėra neginčijami.
Tarkim, jūsų draugas mirė vėžiu. Kas tai patvirtina? Du onkologai ir vienas patologas anatomas. Tačiau jie nėra dievai, jie galėjo suklysti. Visiškai įmanoma, kad jūsų draugą nunuodijo jo isterikė žmona. Seniai šitai įtarėte, galite rasti nemažai patvirtinimų. Dar viską pergalvojate, randate vis naujų ir naujų argumentų. Tad kaip vis dėlto buvo? Kokie yra tie „neginčijami“ faktai? Jie nėra neginčijami, jie daugialypiai. Užsispyręs logikas vis vien tvirtins, kad buvo ARBA taip, ARBA kitaip. Tačiau šitai gali tiksliai žinoti tiktai Viešpats Dievas – žinoma, jeigu jis egzistuoja. O jūs (aš, tu, ana žaliaakė, tie triukšmingi vaikinai už lango) negalite tikėti jokiu ARBA – ARBA. Pasaulyje tėra IR – IR. Jūsų draugas IR mirė vėžiu, IR buvo nunuodytas. Negalite, neturite teisės atmesti nė vienos galimybės. Tegalite tikėti viena daugiau, kita mažiau. Bet abi jos egzistuoja lygia greta, vienu metu. Pasirinkę kurią vieną, tapsite mirksnį visažiniu demiurgu, o iš tiesų tik apgausite save.
Nevalia žudyti skirtingų variantų! Tokiame pasaulyje gyvename, tokius dera rašyti ir romanus.
Demiurgas mirė. Nė vienas romano pasakotojas nėra visažinis. Kiekvienas pasakoja tą pačią istoriją skirtingai, prieštaringai, visiškai nesuderinamai. Ne, jie negina ir nedailina savęs, sąmoningai nemeluoja. Toks romanas tebūtų tarsi teismo procesas, kuriame visi liudytojai išsisukinėja, o teisėjas privalo vis dėlto rasti teisybę.
Galbūt kiekvienas romanas yra realybės teismas, tačiau šiame teisme liudytojai nemeluoja. Tiesiog kiekvienas turi savo teisybę. O tų prieštaringų, nesuderinamų teisybių visuma ir yra romanas.
Tai nėra teorinė ar teoriškai sumanyta išvada. Ją padiktavo realių realiausias gyvenimas. Galbūt kituose miestuose, kitose šalyse pasaulį galima pavaizduoti paprasčiau ir darniau.
Tačiau Vilniaus romaną galima parašyti tik taip.
Kad šitai suvoktum, reikia būt gimus Vilniuje. Reikia bent trisdešimt metų pagyventi Visatos Subinėje.
Visatos Subinėje viešpatauja nyki mongoloidiška mistika, čia negalioja ne tik aristoteliška, bet nė daugiareikšmė reichenbachiška logika. Čia niekas nėra tikslu, niekas nėra realu. Čia kinta viskas – žmonių biografijos, tautų istorijos, netgi kasdieniai įvykiai. Tai, kas nutinka Vilniuje, niekad nenutinka aiškiai ir vienprasmiškai. Vilniuje lūžta pontoninis tiltas per Nerį, į ledinį vandenį sukrinta dešimtys ar šimtai žmonių, jie nebegrįžta namo, jų nebelieka, tačiau, po savaitės pervertę klinikų mirtingumo ataskaitas, nerasite jose nė vieno skenduolio. Niekas nenuskendo, tik nelauktai pagausėjo mirusiųjų plaučių uždegimu. Praeis dar metai kiti, ir viskas liks galutinai neaišku: buvo skenduoliai ar nebuvo, lūžo tiltas ar nelūžo. Liks neaišku, ar išvis kada nors buvo tasai pontoninis tiltas.
Vilniuje gali būti sudeginta dešimt tūkstančių saugumo bylų, ir liks neaišku, ar išvis buvo trijulės tribunolo nuosprendžiai, ar tie dešimtys tūkstančių žmonių išties buvo vežami į Sibirą, ar tie žmonės išvis egzistavo. Jų lyg nė nebuvo. Tačiau jie juk buvo. Tai buvo ar nebuvo? Nebuvo, žinoma, nebuvo, teigia kuo oficialiausios įstaigos, grėsmingai mojuodamos herbiniais antspaudais. Buvo, visais šventaisiais prisiekiam, kad buvo, šnabžda tūkstančiai bevardžių šešėlių, kvepiančių drėgna žeme.
Kokią išvadą galite padaryti? Vieną vienintelę: IR buvo, IR nebuvo – viskas lygia greta, vienu metu.
Apie Vilnių neįmanoma parašyti pasitelkus visažinį demiurgą, nes apie Vilnių niekas visko ligi galo nežino. Vilniaus romanas tegali būti painus ir nevienaprasmis pokeris. Prie pokerio stalo tegali spėlioti, rizikuoti ir apgaudinėti kitus žaidėjus. Bet neįmanoma žinoti, kokios yra kitų kortos.
Jei žinosi kitų kortas, neliks paties pokerio – kai visos kortos žinomos, tegali dėstyti pasjansą. O joks pasjansas neatspindės realybės.
Matyt, toks pasaulis egzistuoja ne tik Vilniuje. Tą pat užčiuopė ir Marquezas savojoje realybėje. „Šimte metų vienatvės“ yra toks epizodas: vieną klaikią naktį Makonde sušaudė kelis šimtus žmonių, o jau kitą rytą niekas to neatmena. Niekas apie tai nekalba, niekas nenori to pripažinti. Pranyko net lavonai, tie šimtai žmonių dingo be žymės, gali suabejoti, ar jie išvis kada nors buvo. Tai buvo jie ar nebuvo? Sušaudė juos ar nesušaudė? Sušaudė, bet nesušaudė. IR sušaudė, IR nesušaudė.
Marquezo pramanytame Makonde irgi žaidžiamas Vilniaus pokeris.
Vilniaus pokeris žaidžiamas daug kur. Galima net manyti, kad mūsų beprotiškame pasaulyje Vilniaus pokeris – labiausiai paplitęs, galbūt net vienintelis tikras žaidimas.
Romanas turi stengtis aprašyti Vilniaus pokerį. Nėra nė vieno įvykio, kuris būtų tikras visu šimtu procentų. Toks turi būti ir romanas. Jis negali aprėpti visos realybės, tačiau gali bent pabrėžti esminę jos savybę – prieštaringą daugialypumą. Romanas neturi sakyt „buvo taip“, neturi sakyti „buvo taip arba anaip, arba dar kitaip“. Romanas turi sakyti trumpai ir aiškiai, taip, kaip yra žmogaus gyvenime: „Buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip – visaip vienu metu, lygia greta.“
Literatūra ir menas, 1990 balandžio 21
