Visi miestai savyje turi Vilnių
Vilniuje gimusiam ir už Bazilijonų vartų esančios Unitų bažnyčios kieme augusiam R.Gaveliui šis miestas buvo svarbi kūrybos dalis, vaikystės žaidimų aikštelė, besitęsianti nuo Aušros vartų iki Lietuvos nacionalinės filharmonijos. Didžioji dalis jo romanų turi suinstaliuotą Vilniaus kodą, skiriasi tik tekstuose vaizduojamo miesto simbolių kiekis. Tokios skalės kairėje būtų „Vilniaus pokeris“ (1989), o dešinėje, su mažiausiai Vilniaus – „Jauno žmogaus memuarai“ (1989).
„1995 m. išleistame romane „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ vienas iš veikėjų, būdamas Stokholme, sako, kad visi miestai savyje turi Vilnių. Iš to galima įskaityti, kad R. Gavelio veikėjams Vilnius yra pamatinis miesto matavimo vienetas. Kai jie nuvažiuoja į Niujorką ar Čikagą, bando ieškoti, kiek Vilniaus tuose miestuose yra. Čia veikiausiai tas tikro vilniečio DNR. Nors pati gyvenu Vilniuje 20 metų, neturiu tokio miesto susiinstaliavimo, kokį turėjo R.Gavelis“, – teigia rašytojo tyrinėtoja J.Čerškutė.
R.Gavelio atveju visko matavimas Vilniumi („Vilnius yra visur. Kiekviename tikrame mieste gali aptikti Vilniaus namus, gatves ir žmones.“) galėjo atsirasti kaip tik iš to, kad sovietmečiu nebuvo leistina išvažiuoti į geidžiamus Vakarus, nebent į kitus Sovietų Sąjungos miestus. J. Čerškutė sako: „Dabar gyvename tokiais laikais, kai kelionės tapo prieinamesnės ir galime bet kada nuvažiuoti į kitos šalies miestą. Kai matau jaunesnę už save kartą, nežinau, ar galiu sakyti, kad jie yra vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, man jie – karta, kuri yra pasaulio piliečiai. Ir jie, man atrodo, komfortiškai jaučiasi daugelyje pasaulio miestų.“
Miesto atvaizdas kūrybos eigoje niūrėja
J.Čerškutės teigimu, svarbu atsiminti, kad toks Vilnius, kuriame gyveno ir apie kurį rašė R.Gavelis, skiriasi nuo šiandienos miesto. „Pokario metų Vilnius buvo ne toks saugus, švarus, blizgantis, koks yra dabar. Gavelio Vilnius – labirintiškas, paslaptingas, kaip nespalvotose 6–7 dešimtmečio Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, kitų Lietuvos fotografijos mokyklai priklausiusių kūrėjų nuotraukose – su griuvėsiais, tamsiomis kertėmis, apsnigtais senamiesčio kiemais.“
Ji priduria, kad tuometinis miestas turėjo daugiau tamsos, niūrumo, keistų užkaborėlių, neaiškių sandėliukų. O pats autorius, interviu su Mariumi Ivaškevičiumi pasakodamas apie savo vaikystės kiemą nuo 1950 iki 1960 m., nupiešia Vilniaus tautų katilo vaizdinį, kuris nebegalioja dabarčiai.
Miestas rašytojo kūryboje neretai personifikuojamas, metaforizuojamas ir tampa vienu svarbiausiu veikėju, suteikdamas erdvę atsirasti vienokiems ar kitokiems siužetams. A.Kaziliūnaitė atkreipia dėmesį į R.Gavelio panašumą su Henriu Milleriu, kuris, rašydamas apie kitą miestą, Paryžių, nevengia tokių provaizdžių kaip „miesto gatvės buvo pritvinkusios“, „reikėjo išspausti pūlius“ ir pan. Jos nuomone, ir R.Gavelio kūryboje yra tokio pulsuojančio sunkumo, nurodančio miesto gangrenavimą, irimą.
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
Apskritai niūri Vilniaus metaforika, J.Čerškutės teigimu, jo tekstuose tik ūmėja, mistiškėja. Romanuose autorius persikasa per visus Vilniaus sluoksnius, kol su paskutiniuoju atsiranda požemiuose: „Susidaro savotiška žiedinė struktūra. „Vilniaus pokeryje“ miesto vaizdinys labai kūniškas, truputį dekonstrukcinis. Visi žmonės vaikšto Vilniumi kaip lavono nugara, kaip negyvu miestu. Kodėl? Nes miestą valdo Jie – KGB agentai, šnipai, visa represinė Sovietų Sąjungos sistema – tai yra turbūt svarbiausia R.Gavelio kūrybos metafora. Visišką lavoninę, pilką atmosferą „Vilniaus džiaze“ (1993) išgelbėja veikėjas, ironijos meistras, kuris viską verčia aukštyn kojom ir suteikia smagumo gyventi net ir toje niūroje sovietinėje santvarkoje. Ir štai paskutinis romanas „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ (2002) man įdomus tuo aspektu, kad romane Gavelis grįžta į gimtąjį kiemą, ir pasakotojas, kurio tapatybės taip ir nesužinome, bet akivaizdu, kad jis tarsi Lietuvos valdovas, prezidentas, kasasi į Vilniaus požemius ir kuria slaptą bunkerį, antrą valstybę“, – pasakoja J.Čerškutė.
R.Gavelio žemėlapis – nuo Senamiesčio iki Karoliniškių
Viename svarbiausių savo romanų „Vilniaus pokeris“ R. Gavelis, vaizduodamas Vytauto Vargalio pasivaikščiojimą su Lolita Banyte, užrašo frazę: „<...> vaikštom ne tik po Vilnių – ir po mano vidaus gatves.“ J. Čerškutės manymu, jo knygose aprašytus maršrutus po Vilnių perkelti į realios ekskursijos formatą tikrai būtų įmanoma.
Viena vietų, kuri tokiame žemėlapyje neabejotinai pasirodytų, yra Gedimino pilis: „Gavelis aršiai priešinosi valstybingumo simboliams. Pavyzdžiui, ansamblį „Lietuva“ sovietmečiu vadino lietuviškumo protezu – tuo, kas netikra, apsimeta lietuviškumu.“ Kitas toks objektas būtų biblioteka iš „Vilniaus pokerio“. „Daugelis žmonių galvoja, kad tai yra Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Gedimino pr. pabaigoje prie Seimo. Bet iš tikrųjų šios bibliotekos prototipas – buvę Knygų rūmai prie Rašytojų sąjungos, Šv. Jurgio bažnyčioje“, – sako J.Čerškutė.
Dar kaip galimus maršruto punktus ji mini Senamiestį, „Naručio“ kvartalą Pilies gatvėje, kuris „Vilniaus pokeryje“ veikia kaip prieangis perėjime iš vienos būsenos į kitą. Taip pat Unitų bažnyčią netoli Aušros vartų: „Tie, kurie skaitė „Vilniaus pokerį“, turbūt prisimena epizodą, kai personažo Vytauto Vargalio draugas matematikas Gediminas Riauba bažnyčioje groja džiazo fantaziją, impresiją „Vilniaus pokeris“ ir ji išneša visus žmones iš tos erdvės. Toje scenoje aprašyta pastaroji bažnyčia.“
Tačiau turbūt įdomiausias punktas tokiame Vilniaus žemėlapyje pagal R.Gavelį būtų Karoliniškės, kuriose pats yra gyvenęs. „Atsivertusi paskutinį R.Gavelio romaną „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ supratau, kiek daug jis yra rašęs ir apie šį rajoną. Tas naujojo Vilniaus rajono vaizdavimas tikrai nėra romantiškas ir gražus“, – pastebi J.Čerškutė.
Pati literatūrologė keliaudama per Vilnių pastebi ne tik R.Gavelio, bet ir kitų rašytojų aprašytas vietas. Pavyzdžiui, eidama pro Olandų g. esančią parduotuvę visada prisimena Jurgį Kunčiną, būdama prie Šv. Kotrynos bažnyčios pagalvoja apie Juditą Vaičiūnaitę, o su jos analizuojamu autoriumi labiausiai siejasi Bazilijonų vartai – jo kiemo vartai. J.Čerškutė sako: „Tačiau per daug neromantizuoju. Nes būtų labai pavojinga gyventi, jei viską matytum pro Gavelio filtrą, jis vis dėlto nėra iš tų lengvų autorių, kuriuos būtų labai smagu skaityti.“
Per ironiją, žaidimą atspindėtas santykis su tikrove
Be grožinės literatūros kūrimo, R.Gavelis taip pat dirbo žiniasklaidoje, rašė komentarus „Respublikoje“, „Veide“. Nenuostabu, kad ir fikcijoje mėgo įpinti realybės. J.Čerškutės teigimu, romanuose jis įterpia detalių apie save, taip savotiškai kurdamas asmeninį mitą: „Tas autocitatų diskursas, bandymai į personažus įausti savo charakteristikas R. Gavelio kūryboje yra ryškūs. Pavyzdžiui, vienam iš veikėjų, Tomui Kelertui, jis yra „paskolinęs“ savo gimimo datą, jo gimimo diena – spalio 8-oji – panaudota ir kaip svarbiausios „Vilniaus pokerio“ versijos – Vytauto Vargalio istorijos – veiksmo data.“ Ji taip pat priduria: „R.Gavelio romanai turbūt niekada netaps istoriniais romanais, bet juos galima skaityti kaip knygas apie praėjusį laiką.“
Nepaisant tikrovės elementų, R.Gavelio kūryboje ne mažiau svarbi ironija, žaidybiškumas. Jis neatsiejimas nuo dekonstrukcinio, labirintinio pasakojimo, kuriame skaitytojas negali rasti tiesos, yra truputį vedžiojamas už nosies. „Vilniaus pokeryje“ tai yra atviros pabaigos momentas, kai ieškant atsakymo į klausimą, kas nužudė Lolitą, pateikiamos skirtingos veikėjų versijos, kurios viena kita prieštarauja. Tad kuri teisinga? Tą turi nutarti romano skaitytojas. Panaši situacija ir su kitu jo romanu „Paskutinioji Žemės žmonių karta“, kurioje pateikiamos viena kitai prieštaraujančios 7 skirtingų avatarų versijos.
„Žmonės guodžiasi, kad palūžta skaityti „Vilniaus pokerį“, kad perskaito 100 puslapių ir numeta. Tačiau taip jie nepatiria struktūros žaismės, iš kurios atsiranda R.Gavelio pasitelkiamo rašiomoniško pasakojimo fenomenas. Tam, kad pajustum žaidybiškumą, turi bent vieną versiją, patį pirmąjį romano skyrių „Jie“ kaip pamatą perskaityti“, – pastebi J. Čerškutė.
R.Gavelio kūryboje gaji ir ironija. Ji persismelkia tiek į kūrinius, tiek į jo asmenybę. J.Čerškutė pasakoja: „R.Gavelis, man atrodo, savo kūryba bandė iliustruoti kiek banaloką tezę, kad žmogus gyvenime yra išbandomas meile, valdžia ir pinigais. Vaizduodamas veikėją Karlą Fergizą pagrindinį romano „Prarastų godų kvartetas“ (1997) veikėją, rodo, kaip valdžia pakeičia žmogų, o romane „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ aptaria politikos užkulisius. R.Gaveliui rūpėjo parodyti valdžios veikimo mechanizmą, politinių realijų prototipus – stagnaciją, beviltišką totalitarizmą, vėliau pirmuosius Nepriklausomybės metus, gariūnmetį, neaiškius ir nešvarius pinigus, kai kažkas labai skursta, o kažkas jais švaistosi.“ Literatūrologė pritaria rašytojos Olgos Tokarczuk įžvalgai, kad šiuolaikinis žmogus vis rečiau geba perskaityti ironiją tekste – supranta ją labai tiesmukai kaip įžeidimą ir pasityčiojimą. Taip kyla pavojus žaidimui tekstu.
Literatūros tyrinėtoja R.Gavelį atsimena ir kaip dažną Audriaus Siaurusevičiaus spaudos klubo dalyvį, jis, kitaip nei kiti, kalbėdavo arogantiškai, kategoriškai, kritiškai. Tačiau, anot A.Kaziliūnaitės, kandaus ironizuotojo kaukė buvo pasitelkiama ne tam, kad įžeistų. Nors dalis žmonių manė būtent taip, viena iš Lietuvos rašytojų sąjungos bibliotekos darbuotojų, prisimindama šio rašytojo sarkastišką kandumą, atkreipė dėmesį, kad tai buvo labiau bendravimo stilius, žaidimas kalba. Vis dėlto noro save nuo kitų atskirti, turėti stiprią laikyseną R.Gavelis išties turėjo. J.Čerškutės teigimu, jis ne kartą yra pabrėžęs, kad objektyviai skiriasi nuo kitų rašytojų, nes į literatūrą atėjo ne iš Filologijos fakulteto. Pats yra sakęs: „Atėjau vienui vienas, piktas ir labai apsiskaitęs.“
Tiksliuko genas ir kūryba kaip išspręstinas uždavinys
Viename interviu paklaustas, ar rašydamas kūrinį visada žino, kur jis nuves, kaip viskas tekste pakryps, R.Gavelis yra paminėjęs, kad „aišku, kad žinau, bet, kai atsisėdu rašyti, viskas kardinaliai pasikeičia“. Nepaisant to, J.Čerškutės analizuojamas autorius buvo fizikas ir jo tekstuose šis faktas atsispindėjo – jie turėjo tvirtą struktūrą, kurios viduje vyko nemenkai dekonstrukcijos. R.Gavelio bičiulis, rašytojas ir filosofas Vytautas Rubavičius yra pastebėjęs, kad R.Gavelis prieš rašydamas iškeldavo sau uždavinį, kurį turi išspręsti ir į kurį turi gauti atsakymą. Planuodamas kai kuriuos apsakymus autorius netgi piešdavo jiems diagramas.
J.Čerškutė atkreipia dėmesį, kad galbūt dėl tokio požiūrio R.Gavelio kūryboje nėra lengvai plaukiančių dalykų. Nuo pat debiutinio apsakymų rinkinio „Neprasidėjusi šventė“ (1976) rašytojas sulaukdavo priekaištų, kad jo tekstams trūksta gyvybės, kad juose daug konstravimo, viskas per daug išprotauta, o rašymas labai intelektualus, kad veikėjai neįtikina, jiems trūksta istorinės dimensijos ir t.t. Dėl tokio kritikų nepripažinimo jis dažnai guosdavosi rašytojai Jurgai Ivanauskaitei. Nepaisant kritikos iš literatūros profesionalų, abu autoriai buvo labai mėgstami skaitytojų.
J.Čerškutės rekomendacija norintiems prisijaukinti R.Gavelio kūrybą:
„Pažintį su R.Gaveliu siūlyčiau pradėti nuo „Jauno žmogaus memuarų“, kurie 1989 m. dalimis buvo išspausdinti žurnale „Pergalė“ (dabartiniuose „Metuose“). Nors šiame kūrinyje nėra to tikro, struktūra demoniškai žaidžiančio Gavelio, koks jis pasirodo „Vilniaus pokeryje“, čia galima rasti kritikos okupacinei sovietinei sistemai, to meto gyvenimui, kuris gan tiksliai aprašytas ir išskleidžiamas per metaforas.
Aišku, reikia nepamiršti to, kad kitąmet Vilniui sueis 700 metų, ta proga MO muziejuje vyks paroda „Vilniaus pokeris“. Tikrai rekomenduočiau susikaupti ir, turint noro, perskaityti šį romaną. Jis – R.Gavelio magnum opus, jį skaityti nėra lengva ir neturi būti lengva. Pirmąjį skyrių reikia kiek išvargti tam, kad paskui prasidėtų rašiomono magija. Romane išskleidžiama metaforika, kuri, man atrodo, yra labai aktuali dabar – Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Galime matyti, kad Rusija nėra pakeitusi savo veikimo modelių ir represijos būdų, kuriuos R.Gavelis įrašęs į Jų metaforą. Bet tie, kurie nori lengvesnės, neužgrūzinančios, atsiprašau už žodį, gaveliškos atmosferos, „Jauno žmogaus memuarai“ yra pats tas.
Kitas pasiūlymas susijęs su R. Gavelio kūrybos žaidybiškumu ir vidinių gyventojų teorija, kad žmogų sudaro daugybė skirtingų vidinių gyventojų. Norintiems daugiau apie tai sužinoti rekomenduoju susirasti R.Gavelio apysaką „Galbūt“ 1982 m. išleistoje knygoje „Įsibrovėliai“. Tai savotiškas kūrybinis manifestas, apysakos personažai Obuolių Petriukas bei Rimas Vizbara veikia ir kituose Gavelio romanuose.“
Šaltinis: www.rasytojai.lt
