– Kokie jūsų laisvalaikio skaitiniai, kuriuos į ranką paimate nutolstant nuo darbo?
– Mano atveju labai sunku pasakyti, kas tai yra laisvas laikas. Vienas knygas skaitau tam, ką aš rašau – dėl žanro, dėl medžiagos, dėl geros literatūros inspiracijų. Gera literatūra, geras tekstas visą laiką padeda pasitempti, susikaupti. Kitus dalykus darau dėl mokslinių darbų. Trečius – dėl vėl kokių nors darbų.
-
Dovydas Pancerovas: „Esu nužudęs kirmėliuką, kuris sako – jei pradėjai skaityti knygą, turi ją ir perskaityti“
-
Jurga Tumasonytė: apie parašytą knygą vaikams, filmo scenarijų ir turimus vertingus kūrinius
-
Aurimas Švedas: „Kai į rankas patenka gera knyga, viduje pradedu sproginėti ir sakyti – ją parašyti turėjau aš“
-
Akvilė Kavaliauskaitė: „Save grauždavau dėl numestų nepatikusių knygų, bet dabar suprantu – gyvenimas tam per trumpas“
Tiesą sakant, labai pasiilgstu to laisvo skaitymo. Gal tik Bibliją galima pavadinti laisvu skaitymu – anksčiau labai mėgau skaityti, buvau apleidęs, o dabar grįžau ir žiūriu, kad viskas ten tebeveikia, stiprūs tekstai, kurie tikrai kažką išjudina. Tad iš laisvų skaitymų galėtų būti Biblija. Vakarais su mažąja skaitome įvairias vaikiškas knygas – tai gal irgi prie laisvalaikio skaitinių.
O šiaip – įvairūs užsienio autorių romanai, bandau kažką paskaityti vokiškai, kas išleidžiama, bet dar nėra išversta į lietuvių kalbą, nes labiau seku vokiečių, šveicarų, austrų literatūrą.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Turbūt, kad yra. Bet iš anksto skaitydamas negali žinoti. Negaliu skaityti tų, kurios parašytos prastai, kuriose nėra reikalingos informacijos, jeigu jos ieškai, nėra kalbos, o yra baisus diletantizmas. Tokios knygos krenta iš rankų ir iš karto metu jas lauk.
– O kokios skaitytojos knygos yra įsiminusios labiausiai?
– Įsiminusios knygos – man įdomus dalykas, nes aš labai retai atsimenu kažką konkrečiai ir daug iš vienos knygos. Kol nedėstau studentams, kol netyrinėju, tikrai negaliu papasakoti, kokie ten veikėjai, koks siužetas, gal tik atskirus fragmentus, bet daugiausia atmintyje lieka atmosfera, atrodo, kad tekstas tave perkošia ir lieka tik nuosėdos. Tam tikra prasme, įsimintiniausios knygos yra kaip gėrimai, kai prisimeni, kad arbata ar vynas kokio yra skonio, kokias emocijas kelia, su kuo ir kada bendravai, kartais nori prie to grįžti. Kaip ir gėrimai – gali sušildyti, numalšinti troškulį. Panašiai ir su knygomis – atrodo, kad apima, apsvaigsti, sušyli, kartais juokiesi, o kartais esi sukrėstas, gali tik papasakoti, koks tuo metu buvai, kuo gyvenai, ko tikėjaisi, kokių vilčių turėjai.
Milano Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“ įsiminė vien dėl to, kad kai tik pabaigiau ją skaityti, iš karto pradėjau antrą kartą – paskutinį puslapį baigiau ir vėl atsiverčiau pirmą. Tai buvo kažkas labai gerai ir tai, ką norėčiau dar kartą patirti ir perskaityti.
Tikrai įsiminė Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Šią knygą skaičiau turbūt penktoje klasėje ir labai juokiausi. Vis ruošiuosi atsiversti ir pažiūrėti, kas man ten toje penktoje klasėje galėjo būti juokinga.
Įsiminė ir savotiška buvo Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“ ir Orhano Pamuko „Stambulas“. Aš nemėgstu keliauti, bet po šių dviejų knygų ar užsimaniau keliauti į tas vietas, nors puikiai supratau, kad A.Stasiuko tekstas yra labai emocionalus, asmeniškas ir nuvykęs nieko nerasi, apie ką jis rašo, bet gera literatūra verčia galvoti, kaip ten keliautum. O.Pamukas rašo apie savo vaikystės Stambulą, kurio tokio jau seniai nebėra, bet vis tiek atrodo, kad nori atsidurti tose vietose, ten pabūti, nors visa tai dingę seniai.
Knygų, kurios yra įsimintinos, yra daug. Lietuvių autorių taip pat daug. Visa eseistų plejada – Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius. Jie pradėjo rašyti naujus tekstus, kuriuose susipina asmeniškas gyvenimas, literatūra ir nežinai, kur yra skirtis, bet labai įtraukia, atrodo labai autentiška. Ričardo Gavelio perskaitytas „Vilniaus pokeris“ kažkada labai padarė didelį įspūdį. Dabar atrodo, kad jau daugmaž supranti, kaip tai padaryta, bet tuo metu buvo didžiulis įspūdis didelio, tamsaus kūrinio, kuris įtraukia, sukrečia ir byloja, kaip viskas yra iš tikrųjų pasaulyje.
Būtų galima vardinti be galo.
– Turite savo receptą, kaip išsirinkti geras ir dėmesio vertas knygas iš tos didelės eilės kūrinių, kurie išleidžiami?
– Pats esu literatūroje, seku naujienas, tenka dalyvauti įvairiausiuose metų knygų rinkimuose, komisijose ir t.t., tai vienaip ar kitaip gauni įvairių sąrašus iš akcijų, apdovanojimų ar premijų organizatorių ir pagal sąrašą susipažįsti su knygomis. Bet jei pasakyti žmonėms, kaip reikėtų ieškoti knygų, reikėtų pasakyti, kad galima pagal leidyklas orientuotis.
„Alma littera“ leidžia knygas platesniam skaitytojų ratui, „Kitos knygos“ dabar specializuojasi tokiai dokumentinei arba negrožinei literatūrai – labai daug įdomių knygų leidžia, „Aukso žuvys“ leidžia istorines knygas, nauja leidykla „Rara“ pradėjo leisti įdomias užsienio autorių verstines knygas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir „Tyto alba“ turi lietuvių autorių ir įdomių verstinių knygų. Vienas kelias yra sekti leidyklas.
Kitas kelias būtų, jei tai verstinės knygos, tai sekti pagal vertėjus – ką mėgstami vertėjai verčia. Paprastai geri vertėjai ne tik ima tai, ką siūlo leidyklos, bet ir patys renkasi, ką išversti.
Aišku, dar galima susirasti literatūros apžvalgininkus ir juos sekti, jei matote, kad jūsų skoniai sutampa. Tai vienas iš patikimesnių būdų.
Yra internetiniai portalai, kultūrinė spauda, kurią galima prenumeruoti ir domėtis naujienomis.
– Apie jūsų naujausią knygą „Remyga“ jau daug kalbėta ir pasakota. Bet šio ciklo žiūrovams atsakykite į vieną klausimą. „Remyga“ yra ne tik romanas, bet ir pjesė, kurią taip pat parašėte jūs. Tad visgi, kas buvo sukurta pirmiau – knyga ar pjesė?
– Turbūt kažkoks toks tyvuliavo galvoje kūrinio sumanymas, prie kurio aš prisiliečiau tuo metu, kai gavau pasiūlymą parašyti pjesę. Galvojau, yra pasiūlymas, galima pabandyti tai įgyvendinti scenoje, juolab, kad iš karto buvo aišku, jog režisierius bus Oskaras Koršuvonas. Sumanymas buvo toks – sujungti dokumentiką, fantastiką, legendas, tikrus liudijimus ir faktus. Man atrodė, kad O.Koršunovas tai nesunkiai scenoje turėtų padaryti.
Jau rašydamas pjesę žinojau, kad bus ir romanas, nes buvo daug medžiagos, daug linijų, kurių į sceną nesudėsi. Iš pradžių buvo tokia kūrinio nuojauta, o kūrinys yra viskas, visos sudedamosios dalys. Kai rašai pjesę, esi tik teksto autorius, teatre dirba dar daug menininkų ir jie taip pat savo indėlį įneša. Romane pats esi apšvietėjas, aktorius, režisierius, scenografiją darai, muziką kuri ir t.t. Norėjosi savo platesnės autorinės kūrinio versijos.
– Sakote, kad turėjote daug medžiagos knygai. Joje išties yra komiškų ir juokingų epizodų. O kas jus, rengiant knygą ir renkant jai medžiagą, nustebino labiausiai? Kas prajuokino?
– Tai įvairiausia medžiaga. Nebūtinai visa ji panaudota, kuri mane labiausiai nustebino. Aš tyrinėjau atsikuriančios valstybės policiją, dar prieš atsikūrimą – milicijos situaciją. Vis tik labiausiai stebino, kaip sugebėjo ta struktūra išlaikyti neutralumą sudėtingose situacijose.
Buvo tokia istorija, kurią panaudojau romane. Praėjus savaitei po Kovo 11-osios vienas ginkluotas majoras susistabdė taksi ir norėjo važiuoti į Vilnių sutvarkyti reikalus, nes čia Maskva neįveda kariuomenės. Policija jį stabdė ir turbūt atsitiktinai nušovė. Tuo metu majoro nušovimas galėjo būti labai rezonansinis įvykis ir čia galėjo būti karinių veiksmų pradžia, bet kažkaip visa tai buvo užglaistyta sėkmingai ir neturėjo kažkokių pasekmių. Apskritai, tai buvo ta struktūra, kuri turėjo ginklus, o visuomenėje ginklų buvo mažai. Su tais ginklai – jie panaudos ar nepanaudos, išlaikys neutralumą ir neatsisuks prieš gyventojus – jie buvo kaip tarpinė grandis. Tos visos istorijos buvo labai įdomios.
Atradau Šiauliuose dar iki nepriklausomybės nelegaliai veikusių keistų naktinių klubų. Tuo metu jų nebuvo net Vilniuje. Keistas dalykas dar buvo teatras bažnyčioje, kurį irgi knygoje panaudoju su tuometine atmosfera ir tuometiniais spektakliais pagal mūsų tautosaką, baltų mitologiją. Ten turėjo būti keista atmosfera, bandžiau ją atkurti. Ir aktoriai, kurie tuo metu ten buvo vaidinę, sakė, kad man visai pavyko.
– Sujungti tikrovę ir fikciją neatrodo lengvas uždavinys. Kas visgi buvo sunkiausia?
– Iš tikrųjų rašymas buvo gana sunkus, bet kažkaip tuo metu man atrodė, kad radau tokį sprendimą padaryti tokį urban fantasy, truputį Neilo Gaimano skaičiau ir serialus žiūrėjau. Galvojau, kad čia galėtų būti koks nors Gaimanas, Strugackiai ir dokumentika. Paskui labai ilgai kankinausi, kad vis kažkaip nepavyksta, kaip įsivaizduoju, kol galų gale supratau, kad per aukštai išsikėliau kartelę arba tiesiog reikia pamiršti, ką aš ten galvojau, ir rašyti. Kartais gal dar nesi tokios formos, kad galėtum tą kartelę peršokti. Tad reikėjo grumtis su pačiu sumanymu, nes vaizduotėje viskas pynėsi kaip gerame seriale, o popieriuje to mažai matėsi. Reikėjo sugalvoti, kaip tekstas atitiktų galimybes.
Bet man labai įdomu jungti fantaziją. Fantazija mano kūrinyje iš tikrųjų yra iš Šiaulių aplinkos. Ten veikia meno kūriniai, ten veikia piešiniai ant sienų, įveiklinamos tam tikros Šiaulių vietos – žinoma, kasdieniame gyvenime jos taip neveikia. Bet aš galvojau, kad jei žmonės tuo metu mieste kažką kuria, kažką daro, tai turi įsilieti į miesto pasakojimą. Mes negyvename vien tik buitiniame kasdienių rūpesčių lygmenyje. Menininkai kuria, tie dalykai lieka ir turėtų menininkai kažkaip daryti įtaką. Tik, aišku, kaip. Galvoju, kad turėtų tie meno kūriniai irgi daugiau reikšmės užimti tame kitame pasaulyje. Romane tarsi yra tas kasdienis pasaulis ir yra kitas pasaulis, jis man iš karto kažkaip atsirado, nes Šiauliai turi tokią užkastą upę, Rūdę, ir galvoju, kaip čia rašydamas tokį tekstą nepanaudosiu to. Tai ten daug dalykų vyksta.
Būna sunkių momentų, bet pasiimi gerą literatūrą, skaitai ir kažkas vėl sujuda viduje.
Man buvo įdomu. Kai skaitai ir galvoji apie meno kūrinius, kai skaitai istorijas apie tikrus dalykus, net nereikia nieko sugalvoti, atsiranda tos jungtys. Nemažai knygoje veiksmo vyksta pagrindinėje Šiaulių aikštėje, tuo metu ji buvo vadinama Pergalės aikšte. Sužinojau, kad ten buvo paminklas Josifui Stalinui ir Maksimui Gorkiui. Pamačiau nuotrauką, kurioje tas Pergalės paminklas – Raudonosios armijos karys – pastatytas tuo metu, kai visas miestas dar buvo griuvėsiuose po karo, miestas dar neatstatinėjamas, o paminklas jau pastatytas. Buvau girdėjęs, bet tikslinausi paminklo statymo istoriją, kad statė jį vokiečių kareiviai – ir pozavo, ir kūrė, ir statė postamentą. Po to į postamentą įdėjo butelį su savo vardais, pavardėmis, iš kur jie kilę, kažkiek vokiškų markių. Tas butelis buvo rastas, kai paminklą griovė.
Labai keista susipynusi istorija iš tikrųjų kartais atrodo sunkiai neįtikėtina ir leidžia miestą aprašyti šiek tiek keisčiau.
– Sakote, kad teko grumtis su tekstu. O kaip save tam paruošiate? Turite tam tikrų savipagalbos kūrybinių ritualų, kaip rašyti, kai nesirašo?
– Būna sunkių momentų, bet pasiimi gerą literatūrą, skaitai ir kažkas vėl sujuda viduje. Pajauti geros knygos kalbos ritmą, pagauni gerą draivą ir tai kažkaip ataidi. Prisimeni, koks tavo kalbos, kūrinio ritmas, vėl grįžti ir važiuoji.
Visą laiką padeda judesys – dviratis, vaikščiojimas lauke. Fizinė forma irgi yra svarbi. Intensyviausi laikai būna, kai ateina laikas suvesti galus. Tokiais atvejai, jei yra galimybė, stengiuosi kur nors išvažiuoti. Ir tada, aišku, yra tokia dienotvarkė, kad dirbi, eini pasivaikščioti, truputį sportuoji, vėl dirbi – viskas aktyviai.
Jeigu su tekstu užstringu ir matau, kad tekstas neina, tai mėgtu tokias sudėtingas vietas perrašinėti ranka – tada stilius susitvarko, geresnis kalbos jausmas. Tekstas kompiuteryje kartais atrodo toks, kad mes įpratę jį matyti knygoje arba kažkokiuose dokumentuose, atrodo nepakeičiamas. Su tuo nepakeičiamo teksto vaizdu reikia daugiau pastangų grumtis nei kai sėdi prie tuščio balto lapo ir perrašinėji sceną ranką.
– Prisipažinsiu, kad Vilniaus knygų mugės, kuri perkelta į pavasarį, šiemet laukiau ir dėl jūsų asmeniškai. Pamenu, kai buvo išleistas jūsų romanas „Pietinia kronikas“, po mugės erdves vaikščiojote apsirengęs išraiškingu treningu, kuris tarsi iliustravo romano laikmečio personažą. Ar mugei rengėte kokią nors staigmeną ir pasirodžius „Remygai“?
– Minčių neturėjau, bet gal dar jų bus.
Man atrodo, kad tą treningą man kažkas padovanojo ir pagalvojau, kad reikia pabandyti. Bet tuo metu, kai juo apsivilkęs išėjau, supratau, kad yra baisiai sunku, nes visi tave mato. Ir tada jei nenori vaidinti, bet nori nueiti iš taško A į tašką B – yra neįmanoma, nes visi stabdo kiekviename žingsnyje, kaip meškiuką, kuris reklamuoja kokią nors vaikišką knygą.
Kadangi yra „Remygos“ spektaklis, gal geriau aktoriai ką nors darytų vietoje manęs.
– „Remyga“ neseniai išleistas. O kokie planai ateičiai? Ar turite kokių nors sumanymų, kaip dar nustebinti skaitytojus ir pasirodyti dar kitokiame literatūriniame amplua?
– „Remyga“ jau yra kitoks romanas nei „Pietinia kronikas“.
Minčių yra įvairų, nežinau, kuri pasirodys visų pirma imama. Visada sakydavau, kad yra sumanymas ir tęsinį rašyti, bet ir jis būtų kitoks, nei mes galvotume, koks turi būti knygos tęsinys. Yra sumanymas rašyti dokumentinę knygą apie regbio klubą „Vairas“. Manęs vis nepaleidžia mintis apie Sigitą Gedą – parašyti apie jį negrožinę knygą, o gal kažkokį grožinį kūrinį. Vis tik S.Gedos gyvenimas toks išraiškingas ir dėliojasi į scenas ir kažkokį įdomų pasakojimą. S.Geda apskritai gal buvo tas rašytojas, kuris man padarė lemtingą įtaką.
Aš knygas skaičiau, bet nesupratau, kas tai yra literatūra, kol į rankas nepateko „Žalio gintaro vėriniai“. Kai vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje į rankas pateko ta knyga, ją skaičiau ir nieko nesupratau. Man tai darė didžiulį įspūdį ne dėl to, kad skaitai tekstus, kurių nesupranti, bet kad skaitai ir jie kažkaip tave veikia, turi jėgą, energiją. Tada ir įvyko lūžis, kai supratau, kad literatūra yra labai stiprus dalykas, kad turi jėgą ir kad tai nėra tik kokios nors papasakotos istorijos, išdėstyti faktai ar tyrimai. Kad yra kažkas daugiau virš kalbos, virš teksto. Tas įspūdis iki šiol manęs neapleidžia, akademiniuose darbuose vis grįžtu prie S.Gedos ir galvoju, kad būtų gal įdomu parašyti platesniam skaitytojų ratui.
Bet gal nėra apie planus daug prasmės kalbėti, nes jų visada yra daug. Vis tiek iš tų darbų kažkaip susiklosto, kuris tave pirmas pasigrobia, o kartais idėja ateina tiesiog čia ir dabar, pradedi užsirašinėti ir žiūri, kad tai yra tavo pagrindinis darbas, kuriam matai prasmę daryti.
Viskas gali greitai keistis.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba
