- Rita Makselytė
azartinis
(lošiame ,,durnių” 1)
Iliuzionisto judesiu tarp pirštų verti kortas,
poruoji iki pustuzinio. Koziris kryžium krenta
po neišdalinta kalade. Nuo kėdės tiesiasi rankos,
mikliai leidžiasi ant krūvelės, prisitraukia artyn
prie stalo krašto, kelia iš lėto, čiuopia kampučius,
akimis įdėmiai perskaičiuoja. Nenusakomo abejingumo
veidas, ligi vienu raumenėliu liudijantis Madam Tussaud
muziejaus ekspoziciją, neišduoda, kiek kryžių tavo rankose.
Nujauti, - sunkiausias ant pečių - nenumaldomai lenkia,
kausto judesius, neleisdamas lengvai nusimti širdžių damą,
kad, atsimušęs kirtį, saujoje vėl gniaužtum šešetą.
azartinis
(lošiame ,,durnių” 2)
Išpakuoji naujutėlaites penkiasdešimt dvi
iš prancūziškos kaladės. Lošime lietuvišką ,,durnių”.
Trisdešimt šešias palieki ant stalo - nuo tūzų iki šešiukių.
Taip knieti išpilti vyną ant muštų kortų praskleistos krūvelės,
gal sušlapusiose nugarėlėse išryškėtų slaptų žemėlapių kontūrai,
parodysiantys išeitis iš beviltiškų situacijų, būsenų ir aplinkybių.
Būgnų karalius Julijaus Cezario veidu pridengia Atėnę – karalienę pikų,
Ežerro Lancelotą negailestingai nukerta Aleksandras Didysis – abu kryžiai.
Kaladėje persimaišo amžiai, valdovai, jų galios, intrigos ir nesėkmių pažadas,
kad ir kaip besistengtum, niekaip nepaneigsi:
- Kam kortose sekasi, meilėje – ne kaži ką.
azartinis
(lošiame ,,durnių” 3)
Tingus vakarinės saulės zuikis žaidžia ant vyno
taurės briaunos. Karališkos žuvienės puodas skleidžia
ežero dvãką. Virtuvė dabar - tinkamiausia vieta lošti.
Kortos persimaišo su kvapais, kalbomis ir užkandžiais.
Du prieš du. Susirodome sutartiniais ženklais ir pradedam.
Ne visada turiu, ką primesti, bet visada galiu pasiimti namo.
Lošimas virsta mistiniu telepatijos seansu. Mintis atkoduojam
žvilgsniu, ateitį spėjam iš menkiausio blakstienos krustelėjimo.
Mušamės iki paskutinės kortos – paskutinės galios užversti su visam
viską: kortas, santykius, atmintį, nuoskaudas, simpatijas ir antipatijas.
Auga užverstųjų krūvelė. Žinai, kad ,,durniaus” niekada neišloši.
urbanistinis 2
(,,per vilniaus miestą, per Vilniaus...“)
Automobilis pajuda. Iš po ratų išslydusi
katė neria už kampo ir kelionė iš pasiolko,
pro Lazdynų Universitetinę Greitąją Pagalbą
be greitųjų švyturėlių, Šiltnamių gatve, kur amžiams
į žemę įstrigo šiltų namų išdaužyti stiklai, prasideda.
Suka žemyn Oslu (ne Norvegijos), pro Vytarą (ne Radzevičių).
Ant tilto per Nėrį laikosi dešinės iki pat Savanorių žiedo.
Jis veržia skubančiais automobiliais iš abiejų pusių,
kol išcentrinė jėga vilkeliu išsuka į Geležinį Vilką.
Ties Vingio parku pristabdo, inkilas nufotografuoja.
Nuotraukos neatiduoda. Ne Fotoateljė, mat. Ko gero, atsiųs
paštu kartu su administracinių nusižengimų protokolu.
Neabejotinai puikus momentinis kadras šalia vairuotojo,
viršijusio greitį mieste daugiau kaip trisdešimčia kilometrų.
Bet ką reiškia trisdešimt kilometrų viršaus Vilniuje,
kai į tunelį po Gedimino prospektu neri visu šimtu
ir tuo pačiu šimtu išneri jau pro Vilniaus vartus.
Iš karto už pedagoginio tilto prasideda kamščiai.
Nenuostabu – būsimi mokytojai į bokalą nespjauna.
Kita puse Geležinio Vilko slysti, kaip per sviestą,
nestabdydamas iki pat Mokslininkų sankryžos,
o ten jau iki Santa – ranka paduoti.
________________________________
Automobilis sustoja aikštelėje.
Pažeme, po pačiais ratais,
praskrenda kregždė.
Bus lietaus.
socialinis
(šimtametės motulės lankymas)
Tūpteli ant lovos krašto, slenkiesi artyn pasikalbėti.
Juodas dryželis blyksteli tarp blakstienų veide ant sniego
baltumo mereškuotos pagalvės raštų ažūro. Du rausvo violeto
brūkšneliai smakro trikampyje kilsteli į viršų, skiriasi vienas nuo kito.
Iš prasiveriančios juodosios skylės suskamba garsas, atsimuša į suolo
kampą, subumbsi palubėje, slysta pasieniu žemyn ir susigeria
į ausų kriaukleles, paslėptas po devyniais skarelės gėlių mazgais.
Užkiša jas taip stipriai, kad negirdi nei vieno savo ištarto žodžio,
tik akys gaudo už lango vėjo plakamų įšalusių skalbinių šešėlius
ir troboje skleidžiasi girgždančio sniego kvapas.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
- Čia tu? Labai laukiau.
agrokultūriniai
(etiudai)
***
Virš galvos tiktai aukštas dangus,
atrajojanti pievoje karvė.
Šitaip buvo, yra ir bus -
Virš galvos tiktai aukštas dangus.
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
