Už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą knyga apdovanota „Herralde“ premija ir tarptautine Rómulo Gallegos premija, dažnai vadinama Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija.
Du Meksikos poetai avangardistai – Arturas Belanas (autoriaus „alter ego“) ir Ulisas Lima – leidžiasi į kelionę ieškoti po revoliucijos dingusios meksikietės rašytojos Sezarėjos Tinachero. Jų klajonės užtrunka net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Franciską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį bei žūtį.
Per 528 puslapius nusidriekusio gigantiško romano istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, tačiau net 52 veikėjų lūpomis. Postmodernistiniu užmoju išplaudamas ribas tarp literatūros ir biografijos, tarp kūrybos ir gyvenimo, tarp „fiction“ ir „non-fiction“, R. Bolaño sukūrė etaloninį XXI a. romaną, įkvėpsiantį dideliems žygiams dar daug skaitytojų bei rašytojų kartų.
Rašytojas, pragyvenęs vos 50 metų (1953–2003), o rimtai rašyti pradėjęs tik keturiasdešimties, yra apdovanotas daugybe literatūrinių premijų. Pomirtinė jo knyga „2666“ bent trijose šalyse buvo pripažinta geriausia metų knyga, o „The New York Times“ ir „The Millions” apklausų duomenimis ji pateko į geriausių XXI a. pirmojo dešimtmečio knygų dešimtuką.
Jaunystėje Roberto gyveno klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą. Dirbo įvairiausius atsitiktinius darbus – plovė indus, dirbo padavėju, naktiniu sargu, rinkdavo šiukšles, iškraudavo laivus, padėdavo nuimti derlių. 1984 metais, padedamas bičiulių, išspausdino savo pirmąjį romaną, „Morisono mokinio patarimai Džoiso fanatikui“, už kurį gavo „Ámbito Literario“ premiją. Tais pačiais metais pasirodė ir „Dramblių brydė“, laimėjusi Félixo Urabayeno premiją.
1993-aisiais medikai R.Bolaño diagnozavo sudėtingą hepatito formą. Nuo to laiko jį tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje, ir jis ėmė rašyti šimteriopai didesniu įkarščiu. Dar tais pačiais metais pasirodė „Šunys romantikai“, 1977–1990 metais rašytos poezijos rinktinė bei romanas „Ledo pėdsakas“. 1996-aisiais buvo išleista „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolimoji žvaigždė“, o 1997-aisiais – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“, už kurį autorius buvo apdovanotas „Municipal“ premija – garbingiausia Čilės literatūros premija.
Po dvidešimties metų susilaukęs viešo jo kūrybos pripažinimo, rašytojas apsilankė gimtojoje Čilėje. Tada gimė alegoriškas pasakojimas apie Pinocheto Čilę, kupinas kankintojų vaiduoklių ir prisiminimų šešėlių, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (2000).
Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolaño nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Romaną „2666“, turėjusį tapti ir tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat savo mirties, 2003 metų liepos 14-osios, kai mirė dėl kepenų nepakankamumo.
Roberto Bolaño. Pašėlę detektyvai. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K: Kitos knygos, 2013.
