2002-aisiais pasirodė kitas R. Mistry romanas – „Šeimos reikalai“ (Family Matters). Neseniai knyga atsidūrė ir Lietuvos knygynuose (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė). „Šeimos reikalų“ veiksmas rutuliojasi taip pat Bombėjuje (dab. Mumbajus), bet šįkart autorius pasakoja apie šeimos saitus ir jos nariams tenkančius išbandymus, kai šeimos patriarchas, septyniasdešimt devynerių Narimanas, susilaužo kulkšnį. Senukui tenka persikelti į ankštą dukters Roksanos butą, kuriame ji gyvena su savo vyru Jazadu ir dviem vaikais. Veiksmas vyksta dešimtojo dešimtmečio viduryje, Indija dar neatsigavusi po induistų ir musulmonų neramumų, kilusių, kai 1992-aisiais indų nacionalistai sugriovė Babaro mečetę, ir kruvinų 1993-ųjų riaušių Bombėjuje.
R.Mistry prisipažįsta, kad viskas prasidėjo nuo pagyvenusio vyriškio vaizdinio.
Siužetas plėtojamas Bombėjaus parsų – Indijos religinės mažumos – bendruomenėje. R.Mistry pasakoja apie šeimos pastangas išsilaikyti viduriniojoje klasėje ir atskleidžia, kaip šeimoje gimsta ir pamažu stiprėja religinė netolerancija.
R.Mistry prisipažįsta, kad viskas prasidėjo nuo pagyvenusio vyriškio vaizdinio.
„Mintyse išvydau senuką, sergantį Parkinsono liga. Prieš dvylika ar daugiau metų parašiau novelę „Riksmas“ pirmuoju asmeniu. Jos pasakotojas buvo aštuoniasdešimtmetis, klaidingai suvokiantis tikrovę ir paranojiškai įsitikinęs, kad šeima jį apgaudinėja. Išvydęs tą vaizdinį suvokiau, kad norėčiau parašyti didesnės apimties kūrinį apie panašų veikėją.“
R.Mistry romano fonu pasirinko įvykius po 1993-ųjų riaušių ir kartu nagrinėja Indijoje tvyrančią religinę įtampą, kai neramumams įsiplieksti užtenka menkiausios kibirkšties.
„Tokį sprendimą priėmiau jau pradėjęs rašyti. Veiksmas vyksta praėjus metams po induistų ir musulmonų riaušių, kilusių po Babaro mečetės sugriovimo. Man reikėjo tik perteikti tikrovėje tvyrojusią įtampą ir atkurti su to meto aktualijas, todėl parašiau apie Šiv Seną – indų nacionalistų partiją. Tai – ultradešinės pakraipos partija, rėksminga, triukšminga ir labiau linkusi į smurtą nei iš tikrųjų valdanti indų nacionalistų partija.“
Vienas patraukliausių romano veikėjų – Jazadas, Narimano žentas. Jis – protingas žmogus, studijavęs universitete, bet yra priverstas dirbti sporto prekių parduotuvėje.
„Jazadas pasižymi sveika nuovoka, blaiviai žiūri į gyvenimą ir yra linkęs toleruoti kitų žmonių religingumą, – pasakoja R.Mistry. – Bet ilgainiui slegiančios problemos ir nuolatinės grumtynės su nepritekliumi jį pakeičia. Jazadas yra parsas. Ieškodamas tylos ir ramybės, jis eina į Ugnies šventyklą. Juk šventykla – tokia vieta, kur žmogus gali pabūti vienumoje ir viską apmąstyti.“
R.Mistry paprastai, bet įtaigiai parodo, kaip Jazadas iš nuosaikaus sekuliaristo virsta parsų religiniu reakcionieriumi. Norėdamas prasimanyti pinigų, jis pradeda apgaudinėti savo darbdavį poną Kapurą. Deja, tos smulkios apgavystės baigiasi pono Kapuro mirtimi.
„Jazado vidinę pusiausvyrą išjudina nepakeliamas kaltės jausmas, – sako rašytojas. – Nuo to laiko jis nebepajėgia blaiviai žiūrėti į kasdienius įvykius ir bėdas. Jis ima visur įžvelgti Dievo ranką. Jis nebenori nešti laisvos valios, racionalaus proto ir humanizmo naštos. Juk daug lengviau pasakyti: „Juk yra Dievas, jis viskuo ir pasirūpins – paliksiu viską jam spręsti, vis tiek aš bejėgis ką nors pakeisti.“
R.Mistry emigravo iš Indijos į Kanadą 1975 m., įsidarbino Toronto banke. Jis dirbo ten iki 1987-ųjų, kai išėjo jo apsakymų rinkinys Tales from Firozsha Baag (JAV rinkinys buvo publikuotos kitu pavadinimu – Swimming Lessons and Other Stories from Firozsha Baag). 1991 m. pasirodė jo pirmasis romanas Such a Long Journey.Nors R.Mistry Kanadoje gyvena daugiau kaip tris dešimtmečius, savo knygose jis tapo be galo spalvingą Bombėjaus ir jo gyventojų portretą.
Jei gyvenčiau tame pašėlusiame, skubančiame mieste, kasdien susidurčiau su jo problemomis ir man nebeliktų jėgų rašyti – aš tiesiog nenorėčiau apie tai rašyti...
„Nesijaučiu nutolęs nuo Bombėjaus, – sako rašytojas, paklaustas, ar nesunku gyvenant užsienyje rašyti apie Indiją. – Priešingai, Bombėjus man labai artimas. Tam tikra prasme tai, kad gyvenu ne Bombėjuje, man padeda rašyti apie Indiją. Jei gyvenčiau tame pašėlusiame, skubančiame mieste, kasdien susidurčiau su jo problemomis ir man nebeliktų jėgų rašyti – aš tiesiog nenorėčiau apie tai rašyti... Gyvenant saugiame, patogiame Toronto prieglobstyje rašyti apie Indiją daug lengviau.“
Ilgą laiką induistai, musulmonai ir kitos religinės grupės Bombėjuje sugyveno taikiai. Bet po kruvinų riaušių visoje Indijoje, kai žuvo daugybė induistų ir musulmonų, ateitis tapo daug tamsesnė.
„Bombėjus anksčiau buvo vilties simbolis Indijoje. Aš sakau „buvo“, nes pastaruosius 10 metų toks teiginys jau kelia abejonių. Jeigu žmonės gali taikiai sugyventi tokiame skruzdėlyne kaip Bombėjus, vadinasi, jie gali sugyventi visoje Indijoje.“
Bombėjus anksčiau buvo vilties simbolis Indijoje. Aš sakau „buvo“, nes pastaruosius 10 metų toks teiginys jau kelia abejonių.
Savo romanuose ir apsakymuose R.Mistry rašo apie parsų bendruomenės, išpažįstančios zoroastrizmo tikėjimą, narius, kurių protėviai emigravo iš Persijos į Indiją prieš 1300 metų.
„Pasaulyje yra apie 150 tūkstančių parsų, Bombėjuje gyvena apie 65 tūkstančius, – teigia R.Mistry. – Kartais jie vadinami Indijos žydais, bet ne dėl persekiojimų. Bombėjuje, mieste, kuriame gyvena per 14 milijonų žmonių, jie sudaro menką mažumą, bet jų indėlis pastebimas kiekviename žingsnyje –laivų statyboje, pramonėje, švietime. Aš nesu praktikuojantis parsas, bet žinau, kokios gražios parsų ceremonijos. Vaikystėje dažnai matydavau, kaip kruopščiai joms ruošiamasi, bet tuomet tos ceremonijos neturėjo man gilesnės prasmės. Zoroastrizmo esmė – prieštara tarp gėrio ir blogio. Kad nugalėtų gėris, mes turime pasirinkti, kuriuo keliu eisime. Galime uoliai dirbti ir prisidėti prie gėrio triumfo uždirbamus pinigus skirdami kitiems padėti.“
Netgi sulaukęs pasaulinės šlovės rašytojas teigia neketinantis grįžti į Mumbajų.
„Nėra prasmės. Dabar tai būtų antroji emigracija, o tam aš nebeturiu jėgų. Vienam gyvenimui vienos emigracijos – per akis. Net jei išdrįsčiau grįžti į Indiją, nesijausčiau ten kaip namie. Kartą jau nusprendžiau iš ten išvykti – ir amžiams likau pakibęs tarp dviejų kultūrų. Neturiu pasirinkimo.“
Dylan M. Foley,The Brooklyn-Based, dylanmfoley.blogspot.com
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
