Aštuntoji A.Cicėnaitės knyga, romanas „Anglų kalbos žodynas“ yra rašytojos mėginimas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vienu metu egzistuoja ir vidinės, ir išorinės sienos, tačiau mes sugebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.
Romaną šiais metais išleido leidykla „Alma littera“, vakar jis buvo pristatytas vasaros skaitykloje „Vilnius skaito“ Lukiškių aikštėje. Į gimtinę grįžusią rašytoją kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Nuo ko prasidėjo jūsų knyga?
– Nuo pavadinimo „Anglų kalbos žodynas“. Supratau, kad noriu rašyti apie neišverčiamumą, tai, ką taip sunku išversti, kas lieka tarp žodžių, tarp eilučių, tarp sakinių. Apie tai, kad kartais mes mėginame kalbėtis, tačiau nesusikalbame. Ypač atsidūrę tarp skirtingų kalbų, skirtingų kultūrų. Mano rašymas prasidėjo iš nuotrupų, fragmentų, mažų istorijų. Tik vėliau, po metų, sugalvojau knygos veikėjų kelionę iš Sidnėjaus. Tai buvo iššūkis – užkloti vieną struktūros sluoksnį ant kito, kad jie gražiai, organiškai susijungtų.
– Kaip išsirinkote anglų kalbos žodžius, kurie tapo skyrių pavadinimais? Buvo tokių, kuriuos girdėjau pirmą kartą...
– Kiekvienas žodis atsinešė savo istoriją. Kai kurie iš jų, jau žinojau, atsiras tekste nuo pat pradžių. Apie kai kuriuos teko ilgiau pagalvoti.
– Ar buvo žodis, kurio ir jūs buvote negirdėjusi?
– Naujas žodis man buvo kismet. Netikėtas – reality. Norėčiau, kad pastarojo nebūtų mano žodyne. Rinkau žodžius, kuriuose matau prasmę, kurie atspindi mane pačią, tampa erdviais vidiniais kambariais. Man patiko žaisti su žodžiais, jais gėrėtis, atrasti juose asmeninių prasmių ir simbolių. Tačiau labiausiai rinkausi tuos, kurie galėjo atskleisti svarbiausią mano knygos temą. Apipyniau juos pasakojimais ir istorijomis, gal kai kurių tiesiai neišverčiau, juos paaiškino įspūdis, emocija.
– Vienas knygos skyrius vadinasi Childfree. Vertimas skamba tarsi paprastai – bevaikiai, tačiau žodis slepia kur kas daugiau prasmių. Na, kad ir sąmoningą apsisprendimą neturėti vaikų...
– Būtinai norėjau įtraukti šį žodį, pabrėžiantį kultūros skirtumus. Bevaikiai mums reiškia tuos, kurie neturi vaikų, labai jų norėtų, bet neturi. Jo atspalvis net šiek tiek neigiamas... Childfree – labiau apie pasirinkimą, sąmoningą apsisprendimą.
– Jūs neturite vaikų?
– Ne. Kažkuria prasme esu privilegijuota, nes esu rašytoja, sakoma, kad rašytojų vaikai yra knygos. Žmonės tai supranta, tačiau daugybė moterų, pasirinkusių neturėti vaikų, tokio pasiteisinimo neturi.
– Rašote apie moterį ir vyrą. Jie keliauja kartu, bet jų istorijos skirtingos...
– Norėjau sugretinti dviejų išvykimų istorijas. Papasakoti, kaip gyvenimas toje pačioje šalyje gali iš esmės skirtis. Vienam šalis gali tapti laisve ir išsigelbėjimu, kitam – kalėjimu ar auksiniu narveliu. Man norėjosi pažvelgti į gilumines išvažiavimo priežastis. Kodėl vieni žmonės išvažiuoja, kiti lieka?
– Ar radote atsakymą?
– Atsakymus nešiojamės savo širdyje. Paprastai jie susideda iš daugybės sluoksnių ir atspalvių. Tačiau „Anglų kalbos žodynas“ ir nesiekia pateikti atsakymo, nebent gražiai suformuluoti klausimą.
– O sau ar esate atsakiusi, kodėl išvykote? Kodėl gyvenate ne Lietuvoje, o Australijoje?
– Žinote, jei galėčiau trumpai atsakyti...
Rinkau žodžius, kuriuose matau prasmę, kurie atspindi mane pačią, tampa erdviais vidiniais kambariais.
– Nebūtų reikėję rašyti knygos?
– Tikrai taip. Į Lietuvą grįžtu kasmet, tik per pandemiją likau uždaryta Australijoje.
– Pirmasis įspūdis, kuris aplankė perskaičius „Anglų kalbos žodyną“, – tokia... nelietuviška knyga. Jūs daug metų gyvenate Australijoje. Kaip pasaulis keičia lietuvių kalbos žodžius?
– Tikrai galvojau, kaip atsakysiu į šitą klausimą. Vis dėlto kontekstas, kuriame gyvenu daugiau nei dešimt metų, atsispindi knygoje. Šalis, jos kultūros kontekstas, knygos, kurias skaitau. Turbūt esu toliau nuo Lietuvos, nei norėčiau būti.
– Manau, svarbu išsiaiškinti, ar ši knyga pasakoja jūsų pačios gyvenimą? Koks joje yra tikrovės ir vaizduotės santykis?
– Ant knygos viršelio užrašyta – romanas. Tas užrašas skaitytoją tarsi nukreipia į grožinę literatūrą, paaiškina, kad knyga – grožinės literatūros kūrinys, ne žodynas. Bet jei jau kalbame apie žanrą, vadinčiau jį autofikciniu romanu. O tai reiškia, kad knygos kūrėjas savo biografijos faktus derino su fikcija. Man fikcija svarbesnė už autobiografiškumą. Rašydama romaną, be abejo, rėmiausi savo patirtimis, tačiau mano tikslas buvo parašyti gerą tekstą, o ne autobiografiją, ne dienoraštį. Jeigu rašyčiau dienoraštį, jis tikrai būtų labai nuobodus.
– Per Australiją keliaujantys jūsų knygos herojai neturi vardų. Iš tiesų knygos įvykiai gali vykti bet kurioje šalyje, o panašios mintys ir išgyvenimai – bet kurio žmogaus širdyje...
– Man patiko žaisti su vardais knygoje, sugalvoti juos debesims, bet pagrindiniai knygos veikėjai liko bevardžiai. Turbūt norėjau pasakyti, kad jų patirtys gali būti bendros, itin universalios.
– „Manydama mokanti angliškai, aš atsitrenkiau į uždarytas kalbos duris“, – rašote savo knygoje. Neabejoju, tai – jūsų, svetimoje šalyje atsidūrusios vertėjos ir rašytojos patirtis...
– Galvodama apie pasaulio kalbas, įsivaizduoju didžiulius rūmus, kuriuose kiekvienai kalbai yra skirtas kambarys. Išmokę naują kalbą, atidarome naujas duris, kalbos nemokėdami į jas atsitrenkiame. Yra ir kita pusė: atidariusi anglų kalbos duris, įėjusi į šitą kambarį, ilgai jame pasilikusi, aš imu pamiršti lietuvių kalbą. Mano lietuvių kalbos kambaryje nusėda dulkės, jį apraizgo voratinkliai. Svarbu viename kambaryje neužsibūti per ilgai.
– Sidnėjus, kuriame gyvenate, sakote, yra tarsi paauglys. Kokio amžiaus žmogui prilygintumėte Vilnių?
– Kai grįžtu į Vilnių ir po jį vaikštau, man atrodo, kad vaikštau muziejuje po atviru dangumi. Jaučiu kontrastą, kai lyginu jį su Sidnėjumi. Vilnius man – brandaus amžiaus žmogus, visko daug matęs, daug žinantis ir niekuo nesistebintis. Jam sunku įtikti.
– Savo knygoje daug kalbate apie ilgesį ir apie tai, kaip prisijaukinti svetimą miestą. Kiek laiko užtruko prisijaukinti Sidnėjų?
– Prisijaukinau jį tada, kai nustojau galvoti apie tai, kaip galėčiau jį prisijaukinti. Kai man pasidarė nebesvarbu, koks yra mano santykis su juo ir tai, ar jis išvis kada nors atidarys savo duris ir įsileis mane vidun. Kai tokių minčių neliko, pasidarė lengviau gyventi, o aš tapau miesto dalimi, prisijungiau prie žmonių, kuriems nerūpi, ką apie juos galvoja miestas.
Sidnėjus – didžiulis, jame lengva ištirpti, susilieti, atrasti dalykus, kuriuos galėtum pamėgti. Negali jo, tokio didžiulio, prisijaukinti viso iškart, turi pajausti pamažu – po detalę, po parką, po suoliuką, gražų vaizdą paplūdimyje. Būna, žmonės vienoje miesto dalyje nugyvena visą gyvenimą ir nežino, kaip yra kitoje. Sidnėjuje egzistuoja daug Sidnėjų, kaip ir Australijų Australijoje.
O Vilnius telpa mano delne.
– Galbūt jūsų vyras Patricas jums padėjo atrasti miestą, su juo supažindino?
– Sidnėjus mums abiem buvo naujas miestas. Mudu susipažinome Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, tačiau Patricas kilęs iš Kanados. Kai kurias vietas jis man parodė, tačiau didžiąją dalį Sidnėjaus atradome kartu. Gana daug kartu keliavome ir po Australiją.
– Vadinasi, knygos kelionė per šalį iš tiesų yra įvykusi?
– Knygoje aprašytos vietos išties realios. Įsiminė kadaise skaitytas tekstas apie tikrovės vaizdavimą literatūroje: tarkime, Gedimino prospekte gali vaikštinėti drambliai ir vienaragiai, bet autobuso, kuris iš Užupio važiuoja į Žvėryną, numeris turi atitikti tikrovę. Dėl to man buvo svarbu tekste patikrinti faktus, įsitikinti, kad niekur nesuklydau.
– Knygą galėjote parašyti ir angliškai. Ar svarstėte, kokią kalbą pasirinkti savo romanui?
– Angliškai grožinės literatūros nerašau, neturiu anglų kalbos jausmo, nejaučiu jos taip, kaip jaučiu lietuvių. Galiu rašyti angliškai, bet tik ne grožinę literatūrą. Negirdžiu žodžių, sakinių, vidinės jų muzikos.
– Koks iš žodžių – knygos skyrių jums iš tiesų yra labai svarbus? Labiausiai jus apibūdina?
– Visi jie man gražūs, bet gražiausias – eternity. Nežinau, ar jis daug kalba apie mane, turbūt – nedaug, nes juk nieko nėra amžino.
– Dar vienas man įsiminęs žodis – solastalgija. Iš kur jis atkeliavo į jūsų žodyną?
– Tai gana naujas žodis. Jį sukūrė australų aplinkosaugos filosofas Glennas Albrechtas. Tai egzistencinė melancholija, patiriama stebint pokyčius, sukeltus globalios klimato kaitos; ilgesys namų, kai esi namie, bet tie namai – negrįžtamai pasikeitę. Australija – didelių ekstremalumų šalis, bet kokie pokyčiai čia ryškesni. Išgyvename artėjančius pokyčius, kurie neišvengiamai palies visą žmoniją.
– „Kai klimato kaitai imama kurti naujus žodžius, tampa aišku, kad ateitis nebeatšaukiama“, – rašote...
– Tai supranti, kai susiduri labai asmeniškai, kai pačiam tenka išgyventi – kad ir prisiminus baisųjį 2019–2020 metų gaisrų sezoną.
– Nekilo noras bėgti į Lietuvą?
– Jei prakalbome apie bėgimą – dabar turtingi žmonės perka žemes Naujojoje Zelandijoje.
– Pacituosiu dar vieną knygos vietą: „Esame karta, kuri regi pabaigos pradžią.“ Ar daug apie tai galvojate?
– Kokia ta pabaiga gali būti? Nebūtinai ištiks kataklizmai, pabaiga gali ateiti nepastebimai. Tad labai svarbu prisiminti, kad nesame amžini. Trapūs ir baigtiniai. Gal šis suvokimas mums padės tapti švelnesniems vienas kitam?
