Pats M.Sauka teigia kūrinyje nesiekęs nei reklamuoti, nei kritikuoti pažinčių programėlių, o tiesiog atspindintis jaunų žmonių santykius, kurie neišvengiamai susiję su naujosiomis technologijomis. Anot jo, romaną parašyti iš dalies įkvėpė ir jo paties asmeninė patirtis – skulptorius pripažįsta kurį laiką naudojęsis įvairiomis pažinčių programėlėmis, todėl ir kūrinio personažas Mykolas turi nemažai paties autoriaus bruožų.
Skaitytojai šiame romane patenka į keistą, absurdišką, komišką ir net, vietomis, siurrealų pasaulį, kuriame veikėjai kalba savita kalba, iš niekur staiga išnyrančius personažus keičia kiti fragmentiški personažai, o dialogus apie nieką – narciziški monologai apie save. Pasimatymų inercija – tai Mykolo siekis užpildyti vidinę tuštumą, tačiau besikartojančios situacijos romane galiausiai ima kelti nuobodulį, o pastanga užmegzti santykį vis labiau panašėja į atsainų ir lengvabūdišką skrolinimą per savo paties gyvenimą.
-
Dienoraščių knygą išleidęs D.Kajokas: „Damoklo kardas virš manęs ir nežinia, kuo viskas baigsis“
-
Rašytoja Ieva Dumbrytė: „Mano santykis su maistu toks paklaikęs – iš pasąmonės jis eina lauk kaip kokia bjaurastis“
-
Rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė: „Mane labai stebina žmonės, kurie žino, kuo nori būti“
– Mykolai, prieš beveik dešimtmetį išleidai pirmąją savo apsakymų knygą „Grubiai“, o štai dabar pasirodė ir romanas „Kambarys“. Ar niekada nedvejojai dėl to, kad pasirinkai skulptoriaus, o ne literato profesiją?
– Atvirai sakant, dvejonių buvo visokių, bet ne dėl to, kad skulptūra man netiktų. Tiesiog jos man niekada nebuvo gana. Visada norėjau ir rašyti. Abi veiklos reikalauja viso mano laiko, koncentracijos ir visiško atsidavimo – todėl kai rašau, tuomet nedarau skulptūrų ir atvirkščiai. Jos verčia visiškai skirtingai žiūrėti į pasaulį, ieškoti ir pastebėti skirtingus dalykus. Nėra lengva persijungti.
– O tarp rašymo ir skulptūrų darymo yra daugiau panašumų ar skirtumų? Ir kas lengviau – kalti medį, lieti betoną ar dėlioti žodžius į sakinius?
– Sunkiau rašyti. Tai man yra kančia. Kalboje nepasislėpsi už abstraktybių, už daugiareikšmių vaizdų. Ji konkreti, ji reikalauja tikslumo. Tikslumas veda į perfekcionizmą. Iššūkis yra išgryninti sakinius, bet palikti kalbą tokią, kokia mes kalbame, gyvą. Nenulaižyti, nenumuilinti paviršiaus. Lygiai tas pats ir skulptūroje. Turiu leisti pasireikšti atsitiktinumui, palikti neišbaigtą, laiku sustoti.
Sunkiau rašyti. Tai man yra kančia. Kalboje nepasislėpsi už abstraktybių, už daugiareikšmių vaizdų.
Abiem atvejais, savo darbuose stengiuosi palikti matomą pačią žaliavą: medžio skulptūroje tai nenulupta žievė, įskilimai, betono skulptūrose – įtrūkimai, nutrupėjimai, siūlės. O prozoje – autentiški sakiniai ir pati kalba, tokia, kokia kalbame iš tikrųjų.
– Prieš kelis metus pristatėte įspūdingą savo darbų parodą „Vaikų kambarys“, o dabar – romaną „Kambarys“, kur pagrindiniai personažai yra ne vaikai, o merginos iš pažinčių programėlių. Ar šie kambariai tarpusavyje kažkaip susijungia?
– „Vaikų kambariu“ pavadinau ne tik parodą, taip vadinu ir skulptoriaus dirbtuvę. Iš esmės skulptūros yra skulptoriaus žaislai, su kuriais žaisti jam negalima, bet galima eksponuoti parodose. Jo žaidimas – eksponavimas, taip pat ir pats skulptūrų gaminimas. Tokiu būdu „Vaikų kambariu“ gali virsti ir galerija, muziejus, kitos erdvės, kuriose darbai yra rodomi. Parodos tekste medį siejau su naivumu, turėdamas galvoje „naivią“ mūsų liaudies drožybos tradiciją ir medinių dalykų asociavimą su nebrandumu – mūsų frazeologijoje.
Kiekvienas naujas santykis – tai kitas kambarys. O tie santykiai trūkinėjantys, juose daug vengimo, žaidimų, mažai brandumo.
O romano „kambarys“ – tai jau visos kitos erdvės už dirbtuvės ir galerijos ribų. Čia ir keliauja personažas Mykolas per pažinčių programėles ieškodamas ryšio su kitu žmogumi. Kambariai yra pažinčių programėlės – kaip virtualios erdvės, kuriose mezgasi pažintys. Kiekvienas naujas santykis – tai kitas kambarys. O tie santykiai trūkinėjantys, juose daug vengimo, žaidimų, mažai brandumo.
– Romaną įvardiji autofikcija. Kodėl pačiam buvo svarbu personažui suteikti ir savo vardą, ir savo profesiją, ir savo butą, ir net savo automobilį? Ar nebijai, kad dabar ir pats būsi tapatinamas su keistu personažo Mykolo gyvenimu?
– Man atrodo, kad taip rašyti yra sąžininga, štai kodėl tekste save naudoju kaip karkasą personažui – skulptoriui Mykolui. Bent jau čia man nereikia per daug slapstytis ir mėtyti pėdų: pažįstu skulptoriaus gyvenimą bei jo aplinką iš labai arti.
Jei būčiau kada dirbęs brokeriu, galėčiau rašyti apie brokerio gyvenimą. Labai gaila, kad tokios patirties neturiu, o jai ją išmąstyčiau, skaitydami jūs pastebėtumėte. Todėl personažas Mykolas ir yra skulptorius – ši tikrovė man yra pažįstama ir visada po ranka.
– Kodėl tuomet skulptūrų darymas romane liko už viso pasakojimo ribų? Juk tai galėjo būti paraleliai einantys du pasakojimai: viena linija – tai skulptoriaus gyvenimas dirbtuvėje ir iš medžio gabalo ryškėjančios figūros, o lygiagrečiai – besimezgantys ar nesimezgantys santykiai su merginomis.
– Taip, čia nebloga mintis. Tiek filmuose, tiek romanuose tokia dramaturgija naudojama gan dažnai: fone žlungant pagrindinio veikėjo didžiajam gyvenimo projektui, griūna ir pagrindiniame plane rodomi santykiai.
Bet abejoju, ar daug kam būtų įdomu skaityti apie tai, kaip savo dienas dirbtuvėje leidžia skulptorius kaldamas medį ar liedamas formas iš betono. Man atrodo, kad santykiai, ypač nesklandūs, nesiklostantys, yra kur kas įdomiau. Juk čia žymiai daugiau dramos ir veiksmo. Skulptoriaus dirbtuvėje viešpatauja nuobodulys.
Kažkur skaičiau, kad labiausiai žmonės mėgsta skaityti apie seksą, maistą ir darbą. Maistas manęs nedomina, o „seksą“ pakeisčiau į „santykius“. Apie tai ir norėjau parašyti – pasakojimą viena, santykių tema, susidedantį iš nedidelių istorijų, iš pokalbių. Tai, ką knygos personažas vadina „meniniu tyrimu“.
– Romano pasakotojas yra trisdešimtmetis Mykolas, kuris vaikšto į pasimatymus su merginomis ir tai, kaip jis sako, yra jo būdas „patirti gyvenimą“. Kodėl pačiam buvo įdomi pažinčių programėlių tema ir tas raizgus, klampus gyvenimas į kurį per tas programėles personažas įsivelia?
– Po pirmos knygos ilgai ieškojau naujos temos ir galiausiai ją radau savo paties patirtyje. Pažinčių programėlės – tai šio laikmečio jaunų žmonių, ieškančių santykių, ženklas. Tai atskiras pasaulis su savo kalba, madomis, ženklais, įpročiais ir tendencijomis. Personažas Mykolas – simptominis šios bendravimo kultūros produktas.
Vienu iš motyvų jam leistis į nesibaigiančius pasimatymus yra baimė kažką svarbaus praleisti, vadinamoji FOMO. Iš tos baimės žmonės nenustodami skrolina, galiausiai skrolinimas pereina ir į santykius.
Pažinčių programėlėse darai tą patį, tik ne iš apačios į viršų, o į kairę ir į dešinę stumdai kitų žmonių korteles – vienus atmeti, kaip tavęs nedominančius, kitus – pasidedi į savo kolekciją kaip potencialius santykių variantus. Visa tai daroma atsainiai ir lengva ranka tiesiog spontaniškai mečinant.
Tačiau tas pats atsainumas persikelia ir į gyvą santykį su kitu žmogumi. Nors personažai lyg ir yra išsiilgę ryšio, tačiau tuo pačiu yra absoliučiai abejingi: jie eina į pasimatymus ir kartu visiškai nenori bendrauti, tad pasitaikius progai tiesiog bėga ir slepiasi.
Tai neurotiško, išsiblaškiusio, pavargusio, nebrandaus ir kažką praleisti bijančio šio laikmečio jauno žmogaus bruožai.
Tai neurotiško, išsiblaškiusio, pavargusio, nebrandaus ir kažką praleisti bijančio šio laikmečio jauno žmogaus bruožai. Šiame romane tai labiausiai gal atspindi Mykolo personažas, kuris turi romantišką, sakykime, XIX a. santykių modelį ir gan savotiškais būdais bando rasti ryšį su merginomis: į užrašų knygelę užsirašinėja, kokį kremą jos naudoja, o kai išeina kalba apie vaiko auginimą – išsigąsta ir nebenori nieko apie tai žinoti.
Infantilumas yra persmelkęs ne tik pagrindinį personažą, bet ir mūsų aplinką. Čia jaunatviški senukai maivosi tiktokuose ir vyksta kiti keisti dalykai.
Rašant romaną man norėjosi pagauti šio laiko dvasią ir ją užfiksuoti kaip tam tikrą dokumentinį-fikcinį liudijimą. Nes su laiku technologijos dar labiau blaškys mūsų dėmesį ir viskas, be abejo, eis tik blogyn. Po kelių dešimtmečių dabartinė jaunimo bendravimo kultūra mums atrodys labai romantiška.
– Ši laiko dvasia, man rodos, labai aiškiai išreikšta per kalbą, kurioje yra gausybė anglicizmų ir net trisdešimtmečiui Mykolui daug kas yra nebesuprantama, todėl net ir jam, bandant suprasti, apie ką su mergina kalba, tenka nemažai gūglinti.
– Aš labai nuoširdžiai nekenčiu visų tų anglicizmų, nors tai, tenka pripažinti, yra neatsiejama šios kultūros dalis. Dabar yra atsiradę daugybė naujų žodžių, kurie apibūdina tam tikrą santykių raidą. Tarkime, paghostinti – bendrauti ir staiga, be jokio paaiškinimo, pradingti. Submarininti – po paghostinimo netikėtai iškilti kaip povandeniniam laivui ir vėl bandyti užmegzti santykius. Simpinti – padlaidžiauti po merginos nuotraukomis taip tikintis jos dėmesio. Tokių terminų yra gausybė: jie mane žavi, stebina ir glumina vienu metu.
Anglicizmai, ypač šiandien, labai ryškiai atspindi dinamiškas ir margas jaunosios kartos santykių patirtis.
Tačiau turbūt labiausiai šis žodynas atskleidžia ir parodo bendravimo kultūros kaitą ir santykių, kuriuos iš esmės nulemia naujosios technologijos, įvairovę bei gyvybingumą. Jaunajai Z kartai užtenka pasakyti vieną žodį – santykių terminą – ir jiems jau viskas aišku, apie ką eina kalba.
Tuo tarpu vyresnės kartos žmonės tuos paghostinimus ar simpinimus taip pat savaip patyrė, bet papasakotų apie tai ilga istorija, o ne vienu žodžiu. Tad anglicizmai, ypač šiandien, labai ryškiai atspindi dinamiškas ir margas jaunosios kartos santykių patirtis.
– Bet turbūt esama ir tokių „bendravimo“ formų, kurių atsiradimą kaip tik ir nulėmė naujosios technologijos?
– Žinoma. Tarkime, pažinčių programėlėse žmonės mečina kitų korteles ir kuo daugiau tokių turi, tuo didesnė potencialių simpatijų, kurioms ar kuriems gali parašyti, kolekcija. Yra net savotiška mada jas kolekcionuoti – kaip pašto ženklus. Tiesiog turi tas korteles sau, kaip galimybę, bet antro žingsnio – jam ar jai parašyti ir susitikti – nežengi. Kol ta galimybė neišnaudota, ji, matyt, kelia didesnį pasitikėjimą, kad viskas tau dar prieš akis. Tai teikia viltį ateičiai.
Taip jau padarytos tos programėlės, kad turi kurti iš savęs produktą.
Bet tai tėra iliuzija, mat, įvairūs tyrimai rodo, kad naudojimasis pažinčių programėlėmis labai kerta per žmogaus savivertę. Išties ji ima trauktis iškart, kai tik prisiregistruoji tokiose programėlėse, iki pat tos akimirkos, kai randi jėgų iš jų išsitrinti. Paskui prireikia dar pusės metų ramybės, kol prarasta savivertė sugrįžta. Tai, galima sakyti, vienas iš šalutinių pažinčių programėlių poveikių.
– Skaitant romaną – tai, beje, pastebi ir pats Mykolas – į akis krinta didžiuliai skirtumai tarp to, kaip pažinčių programėlėse žmonės save pristato ir kaip jie atrodo realybėje. Susidaro įspūdis, kad jie nuolatos apsimeta kažkuo kitu. Ar sutiktum, kad romano pasaulis – tai savotiškas gyvenimas iškreiptų veidrodžių karalystėje.
– Taip jau padarytos tos programėlės, kad turi kurti iš savęs produktą. Jos skatina vartoti, stumdyti tas korteles. Jei dalyvauji šiame pažinčių žaidime, iškart tampi kortele. Gali būti įdomi, šmaikšti, netikėta kortelė, bet vis tiek – kortelė. Na, o jei bandai kažką išsidirbinėti, gudrauti, tave tiesiog užbanins. Pavyzdžiui, mirties tema, apie kurią taip mėgsta kalbėti mano knygos personažas, čia yra tabu.
Mirties tema, apie kurią taip mėgsta kalbėti mano knygos personažas, čia yra tabu.
Taip pat ir nuogybės. Pamenu, kai pats bandžiau įkelti savo padarytos betoninės skulptūros nuotrauką, kurioje vaizduojama nuoga moteris, algoritmai ją atmetė kaip nederamą. Netiko betoninės krūtys.
Tiesa, noriu pažymėti, kad rašydamas romaną nesiekiau nei kritikuoti, nei reklamuoti pažinčių programėlių – nesu nei jų ambasadorius, nei didelis priešininkas. Aš tiesiog rodau jaunų žmonių bendravimo aplinką, kurioje jie mezga santykius ir kuria tarpusavio ryšius. Ši tema domino rašytojus visais laikais. Ir aš darau tą patį, tik jau savo laike.
– O ar neparadoksalu, kad naujosios technologijos, kurios lyg ir skirtos palengvinti žmonių gyvenimus, kartu tampa ir kliūtimi kurti ilgalaikius santykius – bent jau toks įspūdis susidaro iš tų nuolatinių nesusikalbėjimų ir nesusipratimų, kuriuose atsiduria Mykolas ir jo simpatijos. Kas, tavo manymu, tai lemia?
– Manau, kad tai skirtingi žmonių lūkesčiai. Vieni – jaunesni – čia ateina norėdami išbandyti kažką nauja, įgauti patirties, prasiblaškyti, gauti dėmesio, arba, kaip jau kalbėjome, bijodami kažką svarbaus praleisti. O kiti – vyresni – jau visko išbandę, nebenori laiko švaistyti tuščiai, tačiau turi itin aukštus standartus, tad nesėkmingai ieško idealaus partnerio. Gal nieko nuostabaus, kad jiems susitikus dažniau įvyksta disonansas, o ne santykių užgimimas.
Rašydamas romaną nesiekiau nei kritikuoti, nei reklamuoti pažinčių programėlių – nesu nei jų ambasadorius, nei didelis priešininkas.
Bet kas prastai atrodo gyvenime – romanui, priešingai, labai tinka. Juk tai yra drama. Ir apie ką gi daugiau rašyti, jei ne apie nesusišnekėjimus. Juk jei susitikę žmonės ramiai pasikalba, išklauso vienas kitą ir galiausiai randa sprendimą – apie tokius susitikimus retai rašomos knygos.
– Tavo romane tie nesusišnekėjimai dažnai atrodo gan juokingi, kartais skamba beviltiškai liūdnai. Kaip pats nusakytum – ar šis santykių pasaulius yra labiau komedija ar, vis dėlto, tragedija?
– Tai yra tragikomedija. Ir čia, matyt, nieko naujo po saule. Technologijos, žinoma, turi įtakos mūsų gyvenimams, tačiau iš esmės santykių jos nekeičia. Žmonių gyvenimuose ir toliau netrūksta nei komiškų, nei tragiškų situacijų. Daugiausia, žinoma, juose kančios.
