„Į pirmą versiją sudėjau visas istorijas, kurias buvau girdėjusi susitikimuose su tremtiniais, ir kai mano agentas ją perskaitė, jis pasakė, kad mes jokiu būdu negalime siųsti tokios knygos leidėjams, nes joje yra per daug siaubingų dalykų. Aš sakiau, kad tie dalykai yra tikri. Tačiau jis vis dėlto privertė mane peržiūrėti knygą. Man teko aštuonis kartus perrašyti knygą, kol ją sutikta išsiųsti leidėjui“, – prisiminė autorė.
Dauguma jų prieidavo tą vietą, kur žmonės talpinami į traukinius, tada užversdavo ir sakydavo – tai per liūdna, negaliu šito leisti, be to, per daug laiko praėjo
Vilniuje savo knygą „Tarp pilkų debesų“ šią savaitę pristačiusi R.Šepetys, turinti ekonomistės ir vadybininkės išsilavinimą, pasakojo neprieštaravusi vis naujiems raginimams koreguoti knygą ir ieškoti balanso tarp vilties ir siaubo, tačiau teigė norinti surinktą medžiagą išleisti ir kaip negrožinę knygą. Autorė pasakojo, kad prieš išleidžiant jos romaną jo atsakė 13 leidėjų.
„Dauguma jų prieidavo tą vietą, kur žmonės talpinami į traukinius, tada užversdavo ir sakydavo – tai per liūdna, negaliu šito leisti, be to, per daug laiko praėjo“, – pristatydama knygą Užsienio reikalų ministerijoje sakė R.Šepetys.
Kai knyga pagaliau praėjusį pavasarį buvo išleista vienoje Niujorko leidyklų, JAV ji sulaukė puikių atsiliepimų ir jau yra išversta į 24 kalbas. Autorė savo romaną, kurios pagrindinės herojės prototipas – paauglystėje į Sibirą ištremta lietuvė, pristato įvairiose šalyse, dažnai apie savo kūrinį kalba mokyklose.
R.Šepetys pasakojo, kad mintis imtis šitos knygos jai kilo prieš šešerius metus pirmą kartą atvykus į Lietuvą ir supratus, kiek mažai ji pati žino apie tremtį, nors ją teko išgyventi jos giminaičiams.
„2005 metais pirmą kartą aš atvykau į Lietuvą aplankyti savo giminaičių ir nuvykau į Panevėžį, kur gyveno mano tėčio pusseserė. Ir aš naiviai jos paklausiau, kad ji turi mano tėvo nuotraukų. Ji stebėjosi, negi aš nežinau, kad jie turėjo jas sudeginti. Ji paaiškino – kadangi mano senelis buvo lietuvių karininkas, visa mano šeima buvo pavojuje. Ji taip pat sakė, kad mano tėčiui ir mano seneliams pabėgus, atvykę sovietų kariai išsivežė kitus šeimos narius vietoj jų ir išsiuntė juos į Sibirą“, – pasakojo JAV gyvenanti moteris.
Tada ji sakė supratusi, kad apie sovietų nusikaltimus yra per mažai kalbana ir rašoma.
„Tai mano šeimos istorija ir net aš jos nežinojau. Tai man parodė, kad apie stalinizmo ir sovietų okupacijos istoriją nėra pakankamai diskutuojama, ir dėl to žmonės, kurie buvo paveikti, lieka beveidžiai. Yra tiek žmonių, kurių mes neturėjome šanso sutikti ir tikriausiai labai daug žmonių, kurie kentėjo, bet neturėjo šanso apie tai pasisakyti. Supratau, kad istorijoje yra daugybė paslapčių ir kad tos paslaptys gali būti skausmingos, destruktyvios, todėl ir nusprendžiau suteikti žodį tiems žmonėms, parašiau grožinės literatūros knygą, kuri yra paremta tikromis istorijomis“, – dėstė ji.
R.Šepetys tvirtino, kad knygoje tremties patirtis atskleisti per paauglės išgyvenimus ją įkvėpė Rumšiškėse sutikta moteris, kuri buvo išvežta į Sibirą būdama keturiolikos.
„Tada supratau, kad noriu pasakoti šią istoriją iš paauglio pozicijų, nes paauglystė ir taip yra sunkus laikotarpis, o įsivaizduokite, kaip jis atrodo, jei jis praleidžiamas nelaisvėje. Aš klausiau tos moters, kaip toje loterijoje tarp gyvenimo ir mirties reikėjo išgyventi. Ir ji man sakė, kad kai pakeli nepakeliamus dalykus, kažkas viduje miršta ir kai kuriuose žmonėse atsivėrusi tuštuma didėja, kol praryja žmogų, o kiti žmonės, kai kažkas viduje miršta, sugeba užauginti kažką naujo. Ir ji aiškino, kad kai kuriems kilo didžiulis patriotizmo jausmas, jie tiesiog nebegalvojo apie save, ėmė galvoti iš “mūsų„ požiūrio taško ir kovoti kartu. Visa tai, ką man papasakojo ta moteris, yra įtraukta į šią knygą, ir mane iš tikrųjų nepaprastai nustebino, kaip lietuviai sugebėjo tai, kas bloga, paversti geru, įkvepiančiu dalyku“, – kalbėjo Vilniuje viešėjusi knygos autorė.
„Nors Lietuva yra maža šalis, ji gali daug ko išmokyti visą pasaulį: galima kalbėti apie Baltijos kelią, apie tai, kaip lietuviai naudojasi tyla, o ne smurtu norėdami pasiekti savo tikslų“, – įsitikinusi ji.
Moteris pasakojo, kad rašydama knygą ji sudalyvavo kalėjimo simuliacijoje, kurioje tikėjosi geriau supranti, ką patiria nelaisvėje esantis žmogus, ir sutriko supratusi, kaip greitai pati palūžtų tokiomis sąlygomis.
„Turėjau galvoje, kad kaliniai tikrose koncentracijos stovyklose badavo, negalėdavo išsimiegoti, o aš planavau kalėjime praleisti tik 24 valandas, ir už tai pati sumokėjau. Simuliacijos tikslas buvo priversti mus pasijusti tikrais kaliniais, bet kadangi ten turėjome praleisti tik 24 valandas, jie negalėjo mums neleisti miegoti“, – prisiminė ji.
Kita vertus, R.Šepetys sakė nesitikėjusi, kad čia teks patirti smurtą.
„Ir aš palūžau mažiau nei per tris minutes. Po trijų minučių viskas, dėl ko rūpinausi, buvo mano pačios išlikimas. Šalia manęs gulėjo kenčiantis berniukas, jis kreipėsi į mane, bet aš apsimečiau, kad jo negirdžiu ir pabėgau. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau palikti ką nors taip gulėti ant žemės. Labai sunku supranti, kad esi bailys. O iš tikrųjų aš girdėjau daugybę istorijų – žmonės pasakojo, kad jie išgyveno, nes jiems kažkas padėjo“, – pasakojo R.Šepetys.
Šiemet išleistoje knygoje R.Šepečio „Tarp pilkų debesų“ pasakojama 1941 metais į Sibirą ištremtos penkiolikametės Linos ir jos šeimos istorija. Kūrinys skaitytojus supažindina su Sovietų Sąjungos vykdytais nusikaltimais Baltijos šalyse.
Romanas sulaukė didelio populiarumo – jis jau išverstas į 24 kalbas ir išleistas 27 šalyse.
