– Kodėl nusprendėte rašyti knygą apie tremties kančias patyrusius žmones?
– Šį romaną sumaniau parašyti dar praeitame tūkstantmetyje. Kodėl taip ilgai atidėliojau? Nes turėjau išlaukti, daug ko išmokti, išlikti, o vėliau sukurti knygą apie okupuotos Lietuvos žmones, patyrusius sovietų represijas, jų vaikus ir tai, kas medicinoje įvardijama potrauminio streso sindromu.
Tai neiškalbėta tema, kartais abejingai nustumiama į pakraštį pareiškiant, kad dairytis atgal nereikėtų, juk minime tremčių sukaktis, skaitome tremtinių pavardes ir klojame gėles ant traukinio bėgių. Tremtiniams išduoti reabilitacijos dokumentai, bet ar visuomenėje jų socialinė reabilitacija įvyko? Ar jų buvo atsiprašyta? Tai tik keli klausimai, kurie skatino bristi į skausmingą temą.
Nebelūkuriuoti įkvėpė estų rašytojos Imbi Paju darbai, jos pasišventimas kalbėti atvirai ir garsiai apie sovietmečio okupacijos pasekmes žmonėms ir tautoms. Taip pat Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės rašytojo Antano Šileikos paskatinimas, kai vieno pokalbio metu užsiminiau apie tėtį, kuris grįžęs iš tremties visą gyvenimą laukė savo tėvo laiško iš Amerikos. „Jūs būtinai turite parašyti apie tai romaną, nedelsti, tuoj pat sėsti ir rašyti,“– įtikinančiai ir jaudinančiai nuskambėjo rašytojo žodžiai.
Stéphane Courtois knygoje „Juodoji komunizmo knyga“ rašoma, kad komunizmo aukų skaičius pasaulyje siekia 100 milijonų. Nuolat mąstau apie tai, todėl nieko keista, kad sukūriau romaną apie šiuos nusikaltimus, lietuvių tremtinių gyvenimą Sibire, sugrįžus iš jo sovietmečiu ir sulaukus Lietuvos Nepriklausomybės.
– Kokią įtaką romano temos plėtojimui turėjo asmeninė ar artimų Jums žmonių patirtis?
– Kokiu žodžiu nusakyti būseną, kai vaikystėje sužinai – tavo tėčio neturėjo būti, jis turėjo mirti Sibire, kur mirė dauguma jo aplinkos mažamečių vaikų, išvežtų gyvuliniuose vagonuose 1941-ųjų metų birželio 14 dieną. Ši jausena – žmogaus, kurio neturėjo būti – labai gerai pažįstama tremtiniams ir jų vaikams, nors apie tai kalbėti daugybę metų galėjome tik užsidarę langus ir orlaides, su pačiais artimiausiais šeimos nariais, o kai kas apie tai net ir nekalbėjo, slėpė nuo vaikų. Mano tėtis nebeperskaitys šios knygos, tūkstančiai tremtinių jos nebegalės skaityti, nes jų nebėra. Tačiau tai galės jų vaikai, anūkai.
Esu išklausiusi daugybę tėčio pasakojimų apie gyvenimą Sibire. Rašydama knygą klausiausi paskutinio įrašo, kuriame girdėjau jo balsą, jaučiau, tarsi būtų čia pat, šalia sėdėtų, o tos vietos, kuriose balsas suvirpa ir nutrūksta... Verkdavau ir vėl klausydavau, jausdavau, kad jis tarsi iš naujo išgyvena siaubą ir tragizmą, kuriam papasakoti pritrūksta žodžių, jie užstringa giliai, krūtinėje. Romane daug įvykių, paremtų autentiškais tėčio pasakojimais.
– Minėjote potrauminio streso sindromą. Pasidalinkite kiek plačiau, kaip tai susiję su jūsų kūryba?
– Romano veikėjas Liudvikas Kardelis visą gyvenimą naktimis sapnuoja degančius tremties vagonus, puola prie lango, bet jo potrauminio streso sindromas net neįrašomas į ligos istoriją. Jis myli savo žmoną ir dukras, didžiausias jo skausmas yra ne gęstanti jo gyvenimo šviesa, o nerimas, kaip gyvens jo šeima, kai jis mirs.
Mokslininkai, tyrinėjantys istorinių traumų pasekmes, pastebėjo, kad nemaža dalis nukentėjusių žmonių yra psichologiškai atsparūs, o jų palikuonys taip pat pasižymi psichologine stiprybe, optimizmu ir viltingumu dėl ateities. Kol nesusipažinau su šiais moksliniais darbais, dažnai nesuprasdavau, kodėl palyginti gerai gyvenantys bendraamžiai, kurių tėvai priklausė sovietinei nomenklatūrai, daug dažniau skundžiasi gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje, kuris su visais trūkumais ir sunkumais daugeliui istorines traumas patyrusių tėvų vaikų yra džiaugsmas, palyginti su sovietmečiu.
– Knygos veiksmo Sibire vieta yra gyvenvietė Kaznmatas. Rusų kalba žodžio pradžia reiškia bausmę (kazn). Kodėl nusprendėte naudoti būtent tokį simbolizmą?
– Viena konkreti Sibiro gyvenvietė buvo per siaura sutalpinti lietuvių tremtinių patirtoms kančioms. Todėl sugalvojau Kaznmato gyvenvietę, kurios antroji pavadinimo dalis dar gali reikšti ir rusiško keiksmažodžio dalį (mat). Ši gyvenvietė sutraukė blogį, žiaurumą, neteisybę, jame vaikas Liudvikas pirmą kartą supranta, kad čia negalima sakyti tiesos, reikia meluoti, kitaip gali sulaukti laiko, kai būsi išneštas iš barako ir užkastas pamiškės ledo duobėje.
Viena konkreti Sibiro gyvenvietė buvo per siaura sutalpinti lietuvių tremtinių patirtoms kančioms.
– Romano herojų likimai subtiliai atskleidžiami komunistinės prievartos sistemos raidos kontekste, paliečiamas ir sovietinėje Ukrainoje vykdytas Holodomoras, ir vadinamojo brandaus socializmo laikotarpis. Kuris iš romano istorinių kontekstų, Jums, kaip rašytojai, buvo sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau pastangų kurti siužetą?
– Sudėtingiausia rašant romaną buvo mintimis gyventi su tremtiniais Kaznmate. Vakarais negalėdavau užmigti, nenorėdavau valgyti, nebemokėdavau šypsotis, visa aplinkui panirdavo į tirštą tamsą. Daug metų skaitau knygas apie sovietų okupaciją, tremtis, lagerius, ši tema giliai įsiterpusi, tapusi neatskiriama mano pasaulio dalimi. Tačiau literatūrine kalba pasakoti apie konkrečius istorinius įvykius, veikėjus reikėjo ne tik istorinių, bet ir psichologinių žinių, pasitikėjimo. Kreipiausi į profesorę Danutę Gailienę, skrupulingai susirašiusi ant lapelių klausimus, atsakymai į kuriuos padrąsino ir padėjo suvokti, kad baigiant rašyti romaną laukia emociškai sudėtingesnis nei įprastas literatūrinis darbas.
Kiekvienas reiškinys turi savo pradžią. Bolševizmo ištakos turėjo kriminalinį veiklos pobūdį, romane apie tai skaitytojas sužino iš gydytojo Olego prisiminimų. Jis patyrė artimųjų egzekucijas dar bolševizmo pradžioje 1918 metais, žmona Tamara – Holodomoro siaubą. Šie žmonės Sibire nuolat gelbsti ir padeda Liudvikui ir jo mamai Elenai, tapdami mylimiausiais Kardelio šeimos draugais.
– Knygoje vienas iš raktinių žodžių yra Amerika, pabaigoje jis rašomas kursyvu. Kodėl aiškiai mums suvokiamas žemynas ar valstybė siužete tampa lyg tam tikra vizija ar svajone?
– Sovietmečiu mes dažnai svajodavome apie Ameriką. Liudvikas Kardelis nuo mažens manė, kad jo tėčiui, partizanui Simonui Kardeliui, pavyko pabėgti į šią šalį ir jie kažkada ten susitiks. Amerika – pati gražiausia jo svajonė.
Nemokėčiau gyventi pasaulyje, kuriame gyvi ir tikri vien apčiuopiami dalykai.
Todėl ir rašiau apie Ameriką – svajonę, šviečiančią už jūrų marių, kurią galime kiekvienas turėti, ir kuri nebūtinai išsipildo. Nemokėčiau gyventi pasaulyje, kuriame gyvi ir tikri vien apčiuopiami dalykai. Svarbiausi egzistuoja šalia jų.
