Iš pirmo žvilgsnio nedidelės apimties kūrinys – viena iš nedaugelio knygų, kurios veikia kaip vidinis veidrodis, o jos skaitymas – tarsi hipnozė. „Abelio“ neturėtų praleisti tie, kurie ieško stipraus literatūrinio žodžio. O tai, kad kūrinys meistriškai suskambėjo ir lietuviškai, nuopelnai tenka vertėjai Ingai Tuliševskaitei, į lietuvių kalbą išvertusiai ne vieną italų literatūros šedevrą.
Metafizinis vesternas – kas tai?
„Jis tikėjo, kad tyra ir galinga žmogaus vaizduotė sutraukia klaidą iki dvelksmo, užuominos. Stipri širdis kuria pasaulį, įspausdama jame ketinimą, sakydavo. Net ir ten, kur neįmanomas tikslumas, teisingas žmogus visada gali atlikti tyrą, teisingą veiksmą.“
Tikriausiai A.Baricco turi tiek pat daug gerbėjų, kiek ir kritikų, bet, kaip sako italai, Baricco visada bus Baricco. Net kai vedžios skaitytoją už nosies, bus smagu ir keista, lauks nuotykis. Italų literatūros fenomenu tituluojamas rašytojas kviečia į dar vieną nuotykį, kuris verčia nustebti jau perskaičius žodžius ant knygos viršelio. Abelis labai aiškiai nukreipia žvilgsnį į biblinį siužetą – tai pirmųjų žmonių Ievos ir Adomo sūnus, tačiau metafizinis vesternas sumaišo kortas. Jeigu jūsų ir nežavi vesternai, nepasuokite nepradėję, nes Laukiniai Vakarai tik pradžia. Greta vesterno esantis žodis metafizinis byloja, kad A.Baricco ir vėl kviečia patirti šį tą neįprasto.
Istorijos centre – Laukiniuose Vakaruose gyvenantis jaunas šerifas, miesto legenda Abelis Krou. Anksti pasisėmęs išminties ir įgūdžių iš neregio Mokytojo, Abelis meistriškai valdo ginklą, tačiau vienas šūvis priverčia į gyvenimą pažvelgti visai kitaip. Proskynų karštis, atšiaurūs vėjai, pustomas smėlis, žirgai, ginklai ir laisvės skonis... Ten, kur mirtis tyko ne tik už kampo, bet ir žiūri tiesiai į tave, kur senovės čiabuvių išmintis meta ne tik mistiškus šešėlius, bet ir atspindi gyvenimo prasmę, kur laiku atliktas šūvis paverčia legenda arba panardina į užmarštį. Atšiauriose prerijose gyvenimo tiesos skleidžiasi itin stipriai. „Abelis“ – kelionė žmogaus likimo vingiais.
Tiesa, italams vesternas tikrai nėra egzotiškas žanras. Labiausiai pažįstamas iš kino, egzistuoja net specialus terminas spagečių vesternas – tai Europoje, dažniausiai italų, kurti filmai apie Laukinius Vakarus. Šio žanro pirmeivis – italų režisierius Sergio Leone. Būtent šią italų kino žvaigždę mini A.Baricco – jo kūryba turėjo įtakos romanui „Abelis“. Kaip ir Holivudo žvaigždžių Quentino Tarantino ir brolių Coenų kino kalba.
Knyga – veidrodis
„Dar nežinai, tačiau tai, ką jauti savo delne, yra labirintas, pasakė. Jaunystėje jo piešinį vos nujaučiam, bet visiems ateina toks amžius, kai delne labai aiškiai pajuntame labirinto linijas ir jaučiame jas taip tiksliai, kad jei mus įkalintų jo širdyje, mokėtume iš ten ištrūkti turėdami tik tas žinias, kurias laikom suspaudę kumštyje. Tada suprasi, kad tai yra tavo aukso amžius.“
Nepriklausomai nuo siužeto, kiekviena A.Baricco knyga panardina skaitytoją į giliausią vidinę kelionę. Ir šįkart paprasti, bet aštrūs ir tikslūs žodžiai, net fizinius pojūčius sukeliantys poetiniai vaizdiniai veda į rašytojo dvasinių vaizdinių pasaulį. A.Baricco vienu metu geba būti ne tik dvasingas ir sąmojingas, bet ir ironiškas bei kiek lengvabūdiškas. Iš esmės „Abelis“ – tai knyga veidrodis, nes atliepia tai, kas kirba kiekvieno skaitytojo viduje. Ypač šiandien, lengvabūdiškų pabėgimo istorijų laikais, tokių knygų nėra daug.
Nors siužetas nukelia į neapibrėžtus laikus, A.Baricco lipdo Abelį galvodamas apie kančias, kurios šoka šiuolaikinio žmogaus viduje: tai pasaulis, kuriame gėris ir blogis čia pat, kur jų pavidalai susipina ir apsunkina mūsų pasirinkimus, o šių pasekmės lydi ilgai. Kas yra toji gyvenimo tiesa? Ar galime ja vadovautis ir kurti gyvenimą, o gal mus veda iš anksto nubrėžtas likimas?
„Gyvenime, kurį jau nugyvenom ir kurį dar nugyvensim – jei moki laukti ir prieš viskam išsisklaidant, – ypatingomis akimirkomis savo kelyje sutinkame pasakojimą. Klaidinga laukti ko nors nuoseklaus, kaip instinktyviai tikėtumės. Dažniausiai pasakojimas apie tai, kas buvai ir kas dar būsi, ateina tau priešais tarsi oda, nutaškyta blyksniais – balutėmis, kurias paliko pabėgęs uraganas. Jose atsispindi dangus.“
A.Baricco fenomenas
„Kai gyveni taip ilgai, kad suprastum, galiausiai supranti, jog esam didesnių pavidalų dalys. Nepajėgiam jų aprėpti ir matom atsitiktinius įvykius ten, kur, priešingai, puikuojasi formos su užrašytais pasaulio vardais – milžiniškos piktogramos. Tą žmogui įgimtą raštą daugelis ne visai tiksliai vadina žodžiu likimas.“
A.Baricco likimas nužymėtas ryškių kūrybinių viršukalnių ir nelengvų asmeninių išgyvenimų. Pasaulinę šlovę rašytojui atnešė romanas „Šilkas“. Į 27 kalbas išverstas romanas prikaustė dėmesį originalia literatūrine maniera – už pasakojimo žodžių tarsi įvyniota į šilką glūdi poetiška ir savitai regima tikrovė. Tiesa, pastaraisiais metais rašytojas daugiau koncentravosi į eseistiką, o praėjusiais metais pagal jo knygą „Be kraujo“ pasirodė filmas, kurį sukūrė Angelina Jolie. A.Baricco itin mėgiamas ir Lietuvos skaitytojų – lietuviškai išleista 11 jo knygų, o prieš 20 metų rašytojas viešėjo ir Vilniaus knygų mugėje.
Romanas „Abelis“ – stiprus sugrįžimas į grožinę literatūrą, nors A.Baricco pripažįsta, kad knygų pasaulis pasikeitė labai stipriai. Pasak rašytojo, prieš beveik 30 metų, kai pasirodė „Šilkas“, literatūros pasaulis buvo kur kas mažesnis. Tiesa, nors gausi ir įvairi, šiandien literatūra nebevaidina tokio vaidmens kaip anksčiau, o dabarties pasaulį šiuolaikiniam žmogui geriausiai suprasti padeda televizijos serialai. Jie atitinka tai, ką didieji rašytojai, tokie kaip Gustave Flaubert ar Honoré de Balzac, kūrė XIX amžiuje. Tad tokiame tirštame ir margame pasaulyje „Abelis“ – puikus pasirinkimas ieškantiems aukščiausios prabos literatūros.
