Trumpai prisimenant siužetą, naujausioje jos knygoje „Remontas“ iš jaunos moters perspektyvos pasakojama daugiabučio gyventojų drama. Pagrindinė veikėja, kurios vardo skaitytojas nežino, dirba traumatologe, jai sudėtinga megzti santykius su tėvais ir savo vaikinu Adomu. Romane ypač ryški draugystės tema – vieną dieną kaimynystėje gyvenusios draugės sugrįžta ir santykiai mezgasi iš naujo. Čia rutuliojasi dvi siužetinės linijos. Vienoje atskleidžiama dabartyje besipinanti detektyvinė istorija, o kitoje prisimenama paauglystė, jos skauduliai.
Skamba kaip dar viena melodrama, prisodrinta nostalgijos ir madingo posovietizmo, tačiau kodėl ji sukelia skaitymo malonumą?
Ar romanas – autofikcija?
Tiesa, 2019 metais išėjusios „Undinės“ nepaliko tokio įspūdžio, nes turėjusios būti trumpų istorijų knyga atrodė kaip romano skiautės. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl „Remontui“ pakliuvus į nagus buvau nusiteikusi skeptiškai. Laukiau kažko nebaigto, nesutempto. Vėliau perskaičiau pavadinimą „Remontas“ ir išsigandau, kad atsivertus knygą iš jos iššoks Britney Spears veidas, t.y. bus kažkas apie kartos realijas, manipuliuojama atsiminimais. O iš knygų kalno išsiskiriantis viršelis sufleravo – ir vėl skaitysime autofikciją.
O nuo šių dalykų kultūra šiuo metu sprogsta – visi kūlversčiais bėgome į MO muziejų žiūrėti parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, neskaitantiems giminaičiams pirkome Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, nes kokia gera knyga, bandėme aiškintis, ar romano „kai aš buvau malalietka“ autorė Virginija Kulvinskaitė tokia pat išdykusi kaip pagrindinė veikėja. Per šį neilgą laiką apie šiandien gyvenančių žmonių vaikystę bei jos įtaką dabartyje prikurta tiek, kad man pačiai nuo to jau darosi bloga.
Vis dėlto, ar „Remontas“ yra autofikcija? Interviu metu rašytoja pasakojo, kad ši knyga nuo kitų panašia tema rašytųjų skiriasi būtent autofiktyvumo nebuvimu, tačiau jos pačios „biografija tėra statybinė medžiaga“. Štai čia dalykai ir nebesueina.
Paneigti, kad autofikcijos bruožų čia nėra, sudėtinga.
Paneigti, kad autofikcijos bruožų čia nėra, sudėtinga. Juk ant „Remonto“ viršelio pačios autorės portretas, pasakojama pirmuoju asmeniu, o laikas atitinka J.Tumasonytės gyvenamąjį laikotarpį. Galiausiai, autofikcija ir yra tada, kai riba tarp pasakotojo ir autoriaus – blanki. Akivaizdu viena, jog tai nėra nei dienoraštis, nei memuarai ir apskritai jokiais būdais nesistengiama atspindėti biografinės tiesos, ką ir įrodo kai kurie nespoilinami siužeto vingiai. Tokiu atveju belieka sena gera autofikcijos sąvoka.
Panašu, kad vis didėjantis tokių romanų skaičius rodo tam tikrą žmonių poreikį, o ir pati esu tikslinė šių knygų auditorija – nostalgiškų, mano kartos žmonių gyvenimą reflektuojančių siužetų noriu kaip kokių „Balenciaga“ batų. Ir visai nebesvarbus tampa faktas, jog autofikcinių knygų prirašyta tiek, jog nebeužsidaro knygų spintos durys.
Suvaldyta romano forma
Suvaldyta pasakojimo forma maloniai nustebino, bet apie svarbiausius siužeto lūžius geriau nutylėsiu, nes taip netyčia išaiškės įdomiausi romano dalykai.
„Remonte“ už akies neužkliuvo siužeto skylės, o keisčiausia, kad istorija papasakota tarsi vienu įkvėpimu: „Remontas“ nėra abstrakčių fragmentų kratinys, nors istorija vystoma iš dviejų – dabarties ir praeities – linijų. Čia viskas parašyta taip, jog galėjau neatitraukdama akių skaityti romaną, kuriame nėra skyrių numeracijos.
Traumos be emocijų
J.Tumasonytės romane nėra nejaukių momentų, akių nebadė ištrūkusios sagos ir besiplaikstančios siūlės. Neerzino sudėtingi intertekstai, nuo kurių nebesupranti, ar čia pats esi kosminio bukumo, ar čia autorius išprotėjęs profesorius.
Galbūt ir buvo vienas kitas nejuokingas sąmojis, bet tai neužgožė bendro saviironiško ir sveikaprotiško tono. Pavyzdžiui, geras sprendimas buvo vietoje vardų rinktis pravardes – kaimynė buvo vardu Nienė, epizodinė draugė – Chirurgų dukra, kolegė slaugė – Gailestingoji. Manau, kad tai tekstui suteikia konceptualumo. Kitaip nei paprastas vardas, kurdamos tipažą pravardės veikėją priartina prie skaitytojo. Tai viena iš priežasčių, kodėl „Remontas“ netapo „Moterys meluoja geriau“.
Kita priežastis yra J.Tumasonytės stilius. Galima išskirti jos negailestingą ir bepatosį rašymą, objektyviau demonstruojantį traumas. Tai gerai atsiskleidė vienoje sekso scenoje:
Prasidėjus titrams, Adomas pakišo ranką man po naktiniais – tarsi įmerkęs delną į tvenkinį, sugriebė slidžią krūtį. Išsitiesėme ant lovos. Užsimerkiau ir skaičiavau vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt, vienuolika, dvylika… – ties tryliktu įstūmimu jis sušvokštė, tarsi nebenulaikydamas sporto salėje štangos. Nuėjau apsiprausti <…>. (31)
Su karčia ironija pasakojama ir apie santykius su motina. Čia vystomas kontroliuojantis, neurotiškas, gyvenimo nualintų mamų tipas. Jos kabinasi į gyvenimą, bet viskas vis tiek krenta iš rankų. Šį personažą atskleidžiančių epizodų daug, tarkime, viename pagrindinė herojė su drauge Egle nuėjo į modelių agentūros atranką. Tai sužinojusi motina paskambino fotostudijai. O vėliau su dukterimi bendrauja taip:
– Kurva, – pasakė ji ir trenkė man antausį. Tuo metu mano karjera ir baigėsi (177).
„Remonte“ ryškėjantį istorinį sluoksnį taip pat galima suprasti kaip trauminės linijos interpretaciją. Šią dalį J.Tumasonytė perteikė revizionistiškai – permąstydama mūsų tėvų ir senelių naratyvą, pastebėdama kaip stipriai skiriasi trijų kartų politinės pažiūros. Pavyzdžiui, epizode iš sausio 13-osios rašoma:
Jeigu tuo metu būčiau suaugusi, tikriausiai irgi norėčiau eiti ginti savo valstybės. Trauktis nebuvo kur – daugelis tiesiog alsavo laisve, dėl kurios ketino daug ką paaukoti. Tik ne mano tėvai, likę murksoti namie ir stebėti naujienas per televizorių. (28)
Romano pabaigoje pagrindinė veikėja trumpam laikui išvažiuoja pagyventi pas senelius. Į svečius atvyksta giminės ir pokalbio metu jie prisimena XX a. įvykius – tremtį ir represijas. Patys veikėjai nupasakojami tragikomiškai, čia vėl išryškėja kartų pasaulio suvokimo skirtumai:
– Kad kas iš dabartinės kartos būtų patyręs tiek, kiek mes tada, oi, pamatytum, kaip greitai baigtųsi visokios cackos pacackos, – tęsė Bronė. (215)
J.Tumasonytės įvaldytas stilius padėjo jai sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Panašia intonacija, tarsi bandydami racionalizuoti traumines patirtis kalbasi, ir populiaraus „Netflix“ serialo „The End of the F***ing World“ (rež. Jonathan Entwistle) veikėjai Alyssa ir Jamesas. Seriale jų dialogai prisodrinti nejaukumo, cringe humoro ir už tvarkingo piliečio suvokimo ribų nuvedančių patirčių.
Manau, kad šių ir panašių epizodų tikslas J.Tumsanotės romane yra ne papirkti knygų skaitytojus pigia erotika, bandyti juos „šokiruoti“ grubiais santykiais, o padėti kelti klausimą, kodėl dviejų jaunų žmonių santykiai tokie atšiaurūs. Kodėl pagrindinė veikėja yra nelaiminga jauna moteris? Kas lėmė šį iki apatijos nuvedusį vidinį skausmą? Ką daryti, kai skirtingas istorinis kontekstas lemia tai, jog nebesusikalbame su savo artimaisiais?
Traumų remontas
Vis dėlto, svarbiausias visą knygą jungiantis dalykas – daugiabutis ir remontas.
Daugiabutis čia tas tradicinis su pirmo aukšto kaimynų prižiūrimais gėlynėliais. Šiame pastate, jei ne gyveno, tai tikrai koją padėjo kiekvienas posovietinėje valstybėje gyvenantis asmuo. Daugiabutis – tai nuotaika, vertybės ir socialinė struktūra.
Tais laikais kaimynai draugavo, vienijami daugiabučio tinkle, – eidavo vieni pas kitus žiūrėti serialų, keisdavosi daiktais, gerdavo kartu kavą, sodindavo prie namo augalus ir pamaitindavo vienas kito kieme nusižaidusius vaikus. (25)
O remontas yra esminė romano egzistencinė alegorija, žyminti pokytį. Herojės tėvams išsiskyrus, motina pasiūlo pasidaryti remontą. Sugrįžus vaikystės draugėms, veikėja pamato, kad jų senas butas pasikeitė:
Koridoriuje, vietoj pablukusių ir vis nuo drėgmės atsiklijuojančių tapetų su kriaušėmis atsirado lygios baltos sienos. (92)
Analogiškai ir jų santykis nebe toks – sunkiai rišasi kalba, nesinori pasakoti savo gyvenimo istorijos. Ir vėl prasideda „remontas“.
