Naujame romane „Ir tada jie išplaukė“, kaip ir anksčiau pasirodžiusiuose romanuose „Bitlas, Ana Orka ir aš“ bei „Kasios K. asmeninis gyvenimas“, rašytoja A.J.Miškinytė kalba apie tikrą, nenudailintą šiandieną, painius santykius šeimose, skausmą, ir svarbiausia – kitokio gyvenimo viltį.
„Ir tada jie išplaukė“ – atgimstančių jausmų istorija. Pagrindiniai veikėjai – Vyras ir Moteris. Jie neturi vardų, nes, pasak autorės, tai gali būti bet kuris iš mūsų. Vyro ir moters likimai, statusas visuomenėje skirtingi, bet užgesę gyvenimai vienija juos. Beviltiškoje padėtyje atsidūrusi moteris, kurios respektabilus gyvenimas (ji mero žmona) tampa nebepakeliamas, ir gyvenimo vėtytas ir mėtytas karo veiksmų dalyvis, nebesitikintis iš gyvenimo visiškai nieko. Jų praeities istorijos skleidžiasi iš lėto gimstančių, dar nepatirtų jausmų fone. Kaip ir kada jie priims esminį sprendimą? Ir kokią kainą teks mokėti už prisikėlimą?
Apie naują romaną „Ir tada jie išplaukė“, apie drąsą, savo vertės suvokimą, meilę ir kitas knygoje nagrinėjamas temas – pokalbis su rašytoja A.J.Miškinyte.
- „Ir tada jie išplaukė“ – trečias jūsų romanas, pasirodęs per gana trumpą laiką. Esate pagavusi rašymo bangą? Ar tiesiog užrašote tai, ką seniai nešiojate galvoje jau „parašytą“?
- Abu atsakymai teisingi: ir bangą pagavau, ir galvoje pilna jau beveik „parašytų“ istorijų, kurias tereikia užrašyti. Šiuo metu jų yra kokios penkios, jos jau ir pavadinimus turi: „Gyvatės pabučiavimas“, „Jachta vardu Seneka“, „Rudenį žibuoklių nebus“, „Labas rytas, Klementina“ ir dar ta, kurios pavadinime tikrai figūruos du žodžiai „mano“ ir „sovietmetis“. Paskutinis pavadinimas dar ieško savo formos, o štai kiti jau gana rimtai susigyveno su herojų istorijomis.
- Jūsų ankstesnės knygos sulaukė diametraliai priešingų vertinimų: vieniems tai tikros, jaudinančios istorijos, kitiems – neįdomu ir nesuprantama. Kokių atgarsių girdėjote jūs? Koks atsiliepimas ar vertinimas buvo netikėtas ir nudžiugino ar, priešingai, nuliūdino?
- Tiesa, mano knygos arba labai patinka, arba erzina, vidurio nėra. Nesvarstau kodėl. Kiekvienas skaito tas knygas, kurios jam įdomios. Mano istorijose daug skausmo ir netobulumo, nėra išskirtinių, sėkmingų žmonių, nes toks yra gyvenimas, visi esame išskirtiniai, ypatingi ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas svarbus.
Dabar toks laikmetis, kai madinga pasakoti sėkmės istorijas, jų pilna visur: televizijos laidose, spaudoje, internete. Toks spaudimas tapti sėkmingam, kad apie kitus dalykus kalbėti lyg ir nenatūralu. Bet juk tai tik madingos žiniasklaidos tendencijos, kuriomis nebūtina sekti. Specialiai nekuriu plano, kaip parašyti labai populiarią istoriją, kurią skaitytų visi. Rašau apie tai, apie ką noriu rašyti. Laisvė man pati didžiausia vertybė.
Man patinka preparuoti problemas. Ar pastebėjote, kad ir Bitlo, ir Kasios K istorijos susijusios? Pirmoje pasakoju apie paauglį, kuris, skiriantis tėvams, pasirenka turtingesnio tėvo pusę. Šioje istorijoje neteisūs abu: tiek tėvas, kuris manipuliuoja sūnaus jausmais, norėdamas įgyti pranašumą prieš buvusią žmoną, savotiškai jai keršydamas (Tik už ką? Už nepateisintus lūkesčius? Skyrybos neturi nei kaltų, nei laimėtojų), tiek sūnus, kuris neteisingai pasirinkęs pats tampa manipuliatoriumi. Antroje knygoje pasakoju apie tai, kokį kelią tenka nueiti moteriai, kuri po skyrybų lieka viena, nes sūnus nuo jos nusisuka. Bet juk kiekviena moteris net ir tokioje situacijoje turi teisę į asmeninį gyvenimą ir mažą, tegu ir tylią laimę. Abi istorijos nepatogios, nes paprastai patekę į panašias situacijas žmonės vengia prisipažinti ar pasakoti apie savo išgyvenimus, nenori pasirodyti neatitinkantys sėkmingo gyvenimo standartų.
Atsiliepimai apie knygas labai įdomi tema. Jie įvairūs, kai kurie labai brangūs. Parduotuvėje sutikau sesers bendraklasę, ji prisipažino, kad ką tik perskaitė Kasios K. istoriją, o kai paklausiau, ar patiko, sako: „Žinoma, juk tai knyga apie mūsų jaunystę, mūsų gyvenimą“. Yra ir kitokių atsiliepimų, pavyzdžiui, „mano buvęs vyras panašus į Robertą“ arba „tai knyga apie be meilės užaugintus vaikus“, „esu sutikusi Kasios prototipą“.
Viena skaitytoja parašė, kad romaną „Bitlas, Ana Orka ir aš“ padovanos mokyklos bibliotekai, kad kuo daugiau moksleivių ją perskaitytų. Man labai įstrigo abiem knygoms tinkantis labai graudus prisipažinimas: „Aš ir esu ta bloga mama, nes po skyrybų sūnus pasiliko su vyru“. Man širdį spaudžia nuo tokių žodžių, nes niekas neturi teisės versti mamą taip jaustis. Todėl ir pasakoju tokias istorijas. Gal kas nors pasijus geriau perskaitęs ar ims labiau suprasti kitus ir liausis smerkęs tuos, kuriems pasisekė mažiau. Jei tai padės bent vienam žmogui jaustis geriau, būsiu pasiekusi tikslą.
- „Bitlas, Ana Orka ir aš“ nebuvo pastebėta kritikų, bet skaitytojams tapo tikru atradimu: apie paauglystę čia kalbama kitaip, pagrindinis veikėjas blogiukas, kurį skaitant knygą ne kartą norisi gerokai paauklėti. Žinoma, jau vėlu. Iš kur semiatės drąsos rašyti apie nebūtinai vaikiškas išdaigas krečiančius, o tikru dvasiniu teroru užsiimančius jaunuolius?
- Nemanau, kad tai drąsa, bet suprantu, kad renkuosi labai nepatogias temas, tokias, apie kurias garsiai vengiama kalbėti. Gal dėl šios priežasties kritikai apeina Bitlą. Tiesa ta, kad paaugliai kartais tampa manipuliatoriais ir jaukia tėvų gyvenimą. Paaugliai nėra vien rožinių svajonių kupini maži suaugę, jie gali būti žiaurūs ir neteisingi. Todėl nemanau, kad romanai jaunimui turi būti vien apie nedidelius konfliktus su tėvais ar mokytojais bei romantiškas pirmosios meilės iliuzijas.
O kas yra drąsa, iliustruosiu štai tokiu pavyzdžiu iš tų laikų, kai dirbau mokykloje. Mano klasės geriausias mokinys, devintokas Miša žuvo. Jis važiavo tėvo motociklu iki parduotuvės, bet pareigūnai pamatė ir ėmė vytis. Matyt, jis tikėjosi pabėgti, kad nebūtų nemalonumų tėvams, kiek jį pažinojau, buvo ne pagal metus protingas, mandagus, išmintingas ir niekam jokių problemų nesukeldavo. Trenkėsi į sunkvežimį, žuvo vietoje. Pašarvotas buvo namuose, daugiabutyje, tais laikais taip dar buvo priimta. Vakare liko tik keli klasės draugai ir tėvai bei sesuo. Manęs paklausė, ar pasiliksiu. Paskambinau mamai, paprašiau, kad vietoj manęs paguldytų miegoti mano tris mažas dukras, pasakiau, kad man taip reikia ir pasilikau, nes kitaip negalėjau, dalijausi tėvų skausmu, kad jiems liktų mažiau. Visada gali rinktis, koks nori būti ir ką turi daryti.
Jei man reikėtų pasirinkti vytis ar bėgti, vienareikšmiškai rinkčiausi vytis, nes juk nebūtina pavyti. Bėgti yra sunkiau, nes tai dažniausiai gyvybės ar mirties klausimas ir tie, kas vejasi, visada motyvuoti pagauti, jie ne tokie, kaip aš. Man reikėjo drąsos pasilikti tą naktį budėti prie Mišos. Niekada to nepamiršiu. Ilsėkis ramybėje, vaike.
- Visų jūsų romanų medžiaga labai jutimiška, tikra, atpažįstama. Iš kur tai? Esate kempinė, gerianti aplinką ir verčianti ją romanų puslapiais? Ar fantazuojate?
- Greičiausiai pirmas variantas, bet ir antro manyje galima atrasti. Esu labai jautri, tas padidintas jautrumas leidžia pajusti šalia esantį žmogų, bet kartais nežinai, kur tą jautrumą dėti, kartais jis neleidžia naktimis užmigti ir kuria istorijų tęsinius. Antra vertus, matyt, traukiu istorijas pati: jose dalyvauju arba man nesuprantamu būdu šalia vis atsiranda žmonių, kurie atsiveria iki tokių gelmių, kad nepakaktų fantazijos tokiems siužetams. Esu istorijų pasakotoja, siužetai patys mane suranda ir tik vienas dalykas man labai svarbus – pagrindinė mintis, kodėl tą istoriją pasakoju ir ką noriu ja pasakyti. Šitai visada tiksliai žinau.
- Naujausio romano veikėjai neturi vardų. Pagrindžiate tą teigdama, kad taip gali nutikti bet kam, kiekvienam iš mūsų. Bet „pagailėjote“ vardo ir kito romano veikėjui. Tai jau tampa jūsų prekiniu ženklu?
- Oi, ne, nebūtinai. Taip susiklostė, kad veikėjai gavo geras istorijas, o vardų – ne, nes jiems jų nereikia. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių. „Ir tada jie išplaukė“ – romanas apie Vyrą ir Moterį, tad štai tokie jų vardai ir yra. Tai personažai, kurių vietoje galime atsidurti kiekvienas. Pagrindinis knygos „Bitlas, Ana Orka ir aš“ veikėjas negavo vardo, nes tai romanas daugiau apie Bitlą ir Aną Orką nei apie išlepintą maištaujantį paauglį. O ir ar reikia mums jo vardą įsidėmėti? Kai suaugs, kai suvoks savo klaidas ir pabandys jas ištaisyti, tuomet užsitarnaus ir vardą, kurį prisiminsime.
- „Ir tada jie išplaukė“ stilistiškai gerokai skiriasi nuo ankstesnių knygų. Sąmoningai siekėte kitokios raiškos? Sąmoningai sulėtinate romano tempą ir leidžiate skleistis veikėjams iš lėto?
- Ir taip, ir ne, romano tempą sulėtinau sąmoningai, jį padiktavo veikėjai. Jie jau nugyveno dalį gyvenimo ir dabar jiems pasitaikė proga per labai trumpą laiką nuspręsti, ką jie daro toliau, ko jie nori, ir priklausomai nuo tų sprendimų keistis, išmokti prisitaikyti arba atrasti tikrąjį save. Todėl tai, kas vyksta dabar, yra pokalbiai, o ne įvykiai. Tai pokalbiai apie buvusius įvykius. Kartais pasakodamas savo istoriją garsiai kitam žmogui staiga supranti, kad viskas yra paprasčiau arba ne taip beviltiška ir tu gali surasti protingą išeitį, kurios anksčiau sau neleidai net įsivaizduoti, nes buvai įklimpęs savo nelaimingame gyvenime lyg pelkėje. Tad kitokia raiška atėjo pati savaime.
- Tai himnas meilei ir jos išsipildymui. Gana nepopuliari tema.
- Labai gražiai pasakėte „himnas meilei ir jos išsipildymui“. Gaila, kad nepopuliari tema, bet juk nėra nieko svarbiau už meilę. Tik mes tai pamiršome. Ar jums neatrodo, kad meilę iškeitėme į sekso laisvę ir gyvenimo komfortą? Jei yra namas, pinigai ir seksas, tai kam dar apie meilę kalbėti? Juk viską turi, o meilė, netinkama ir ne laiku, gali sugriauti tą tobulo gyvenimo iliuziją. Ir lai griauna! Ir kuo greičiau, nes net ir vienas meilės gurkšnis žadina gyvenimo geismą ir keičia viską. Norėjau tai priminti.
- Dažnas atsiliepimas apie jūsų knygas baigiasi taip: įdomu paskaityti daugiau šios autorės knygų.
- Taip! Ir mane labai džiugina, nes jau ima formuotis savas skaitytojų ratas. Kad tik daugiau jūsų būtų, mielieji. Ačiū, kad skaitote lietuvių autorių knygas, nes kas mes esame be jūsų. Rašytojai be skaitytojų? Teatras be žiūrovų? Tai tas pats, kas gyvenimas be meilės.
