Prieš beveik 90 metų pasirodęs jos romanas „Iš Afrikos“ minimas tarp šimto geriausių visų laikų knygų ir iki šiol perleidžiamas įvairiose pasaulio šalyse. Režisierius Sidneyʼis Pollackas pagal jį pastatė kultinį filmą „Mano Afrika“, pelniusį net septynis „Oskaro“ apdovanojimus.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Rašytoja yra prisipažinusi, kad būtent Afrikoje išmoko pasakoti istorijas, tad autobiografinis romanas „Iš Afrikos“ – įspūdingas pasakojimas apie septyniolika Kenijoje praleistų metų: gaivališką gamtos pasaulį, vietos gyventojų tradicijas, bendrystę su vietiniais, keičiančias patirtis ir dramatišką meilę. Pasiilgusiems sodrios ir geros literatūros – šis klasika tapęs kūrinys sugrįžta.
Kavos plantacijos, sifilis ir klajoklis aristokratas
1914 metų sausio mėnesį K.Blixen atvyksta į Mombasą ir tą pačią dieną išteka už barono Broro von Blixeno-Fineckeʼo. Tiesa, ši santuoka dramatiška, nes moteris iš tiesų myli vyro brolį. Šeima ketina auginti galvijus, bet, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į neregėtas aukštumas iškyla kavos pupelių kaina, jie tampa kavos pupelių plantatoriais.
28-erių moteriai tenka baronienės, žemės ir plantacijų savininkės vaidmuo – K.Blixen tampa atsakinga už personalą, derlių, finansus, buitį ir kasdienybę. Moters charakteris puikiai tinka tokiam darbui: ji savarankiška ir gabi, mėgsta žemę ir savo darbininkus, tačiau ne viskas jos rankose – klimatas ir dirvožemis ne itin palankūs kavos pupelių auginimui.
Intensyvus ne tik gyvenimas ūkyje, bet ir Karen asmeninis gyvenimas. Nors iš pradžių santuoka ir jaunavedžių kelionės į medžioklės safarius moteriai primena rojų, greitai paaiškėja, kad vyras, talentingas medžiotojas ir daugelio mylimas draugas, yra neištikimas ir užkrečia žmoną sifiliu. Karen tenka iškęsti sudėtingą gydymą. Vėliau baronas įsivelia į skolas ir iššvaisto daug pinigų, kurių taip reikia ūkiui. Tad 1925 metais santuoka griūva, Karen perima ūkio valdymą ir sutinka naują meilę – žavų ir šmaikštų britų aristokratą klajoklį Denysą Finchą Hattoną. Nuo 1918 iki pat jo mirties 1931–aisiais besitęsiantis romanas – ilgų nebuvimų ir audringų susitikimų ratas, tapęs net septyniais Oskarais apdovanoto Sidneyʼis Pollacko filmo „Mano Afrika“ ašimi.
„Iš Afrikos“ pralenkė laiką
Afrikoje K.Blixen ima intensyviai rašyti, nes būtent istorijos jaunai moteriai padeda susidoroti su naujo gyvenimo pakilimais ir slenksčiais. „Vakarais kuriu istorijas, pasakas ir romansus, kurie nuveda mano mintis toli į kitas šalis ir kitus laikus“ – yra prisipažinusi K.Blixen. Būtent Afrikoje rašyti dienoraščiai, fiksuotos istorijos ir detalės tapo autobiografinės knygos „Iš Afrikos“ pagrindu.
Gaivališkas, laukinis gyvūnų pasaulis, vietinių kasdienybė ir alinančių jėgų reikalaujanti kavos plantacija – K.Blixen stengėsi sukurti savo Afrikos, kurioje praleido 17 metų, viziją. 1914–1931 metai žymi gana agresyvų baltųjų laiką Afrikoje, kai medžiokliniai safariai itin populiarūs, o žemės ūkis ypač agresyvus, tad K.Blixen labai taikliai fiksuoja, ką išgyvena ši kažkada rojų priminusi vieta. Moters santykis su šia žeme ir jos žmonėmis kur kas jautresnis nei kolonizatorių, ji įsileidžia vietinius į savo gyvenimą ir kuria jį drauge: „mes buvome geri draugai, susitaikiau su tuo, kad jų niekada nepažinsiu iki galo, bet jie mane – kiaurai“.
Šiandien K.Blixen palikimo tyrinėtojai sutinka, kad ji pralenkė laiką vertindama Rytų Afrikos kultūrą. „Tuo metu, kai europiečiai manė, kad afrikiečiai yra baisūs, Karen atrodė, kad jie žaviai gražūs ir išmintingi, o Afrika – neribota žemė“, – taikliai apibūdina rašytojos biografė Judith Thurman. K.Blixen knygoje pasakoja apie kasdienį ir dažnai dramatišką gyvenimą ūkyje, su sarkazmu žvelgia į aplink gyvenančių baltųjų kasdienybę.
Knygoje – ir daug juoko, tačiau autorė meistriškai keičia pasakojimo tonaciją ir šios anekdotinės situacijos tampa netikėtais apmąstymais apie skirtingų kultūrų susitikimą. Romanas „Iš Afrikos“ kupinas ryškių ir giliai įstringančių kontrastų – kaip ir K.Blixen gyvenimas šioje žemėje: miestas ir kaimas, sausasis sezonas ir ilgi lietaus mėnesiai, gaivališka gamta ir pastangos ją sukultūrinti, krikščionys ir politeistai, Afrika ir Europa.
Net 7 Oskarais įvertintas filmas
Tikriausiai, dalis skaitytojų K.Blixen pirmiausiai prisimena iš kultinio 1985 metais Sidneyʼio Pollacko sukurto filmo „Mano Afrika“, kuriame įspūdingą grafienės ir rašytojos vaidmenį sukūrė Meryl Streep, o jos mylimąjį – žavųjį klajoklį britų aristokratą Denysą Finchą Hattoną – vaidina Robertas Redfordas. Filmas įvertintas net septyniais Oskarais, tarp jų ir pagrindiniu – pelnė statulėlę kaip geriausias metų filmas, tačiau šiandien kyla nemažai diskusijų, ar režisierius per daug neromantizavo europiečių buvimo Afrikoje. Vis dėlto pagrindiniu filmo akcentu tapo dramatiška meilės istorija ir stiprios, savarankiškos, bet kartu artumo ieškančios moters lemtis.
Tokį įvairiapusišką moters paveikslą sukūrusi viena tituluočiausių aktorių M.Streep prisimena, kad gauti baronienės vaidmenį nebuvo paprasta, nes aktorė režisieriui pasirodė... nepakankamai seksuali, o baronienė Sidneyʼio Pollacko įsivaizdavimu turėjo būti būtent tokia. Praėjusiais metais Kanų kino festivalyje vykusiame susitikime legendinė aktorė prisiminė, kokių gudrybių ėmėsi eidama į atranką – apsivilko itin aptemptą mažą suknelę, o liemenėlę prisikimšo popieriaus.
M.Streep iki šiol prisimena ir ikonine tapusią sceną, kai iškylaujant mylimasis Denysas pasisiūlo išplauti galvą baronienei. „Tam tikra prasme tai sekso scena, nes ji tokia intymiai pavojinga. Nors fiziškai nieko daugiau ir neįvyksta, bet tai aukščiausia artumo akimirka. Kine tiek daug meilės scenų, kuriose žmonės blaškosi, bet nematome tos meilės, prisilietimo, to rūpesčio. Nenorėjau, kad ta scena baigtųsi“, – M.Streep prisimena prieš keturiasdešimt metų kurtą filmą „Mano Afrika“.
Karen – Nairobio priemiestis
Knyga „Iš Afrikos“ prasideda sakiniu: „aš turėjau fermą Afrikoje, Ngongo kalnų papėdėje“. Taigi grafienė rašo apie tai, ką per tuos 17 Afrikoje praleistų metų prarado. O prarado viską – santuoką, viltį turėti vaikų, meilę, žemę, darbą, pinigus, savais tapusius ūkio darbininkus, tad 1931 metais, sulaukusi 46-erių, moteris parduoda ūkį, išvyksta iš Kenijos ir apsigyvena pas našlę motiną Danijoje. Tai ypač sunkus laikas, bet būtent tie didžiuliai išgyvenimai ir tapo dramatiška knyga.
Tiesa, rašydama K.Blixen nuolat grumiasi su finansiniais ir sveikatos sunkumais. Manoma, kad moters sveikatą negrįžtamai subjaurojo netinkamas sifilio gydymas jaunystėje. Mat, tuo metu ši liga gydoma siaubingomis priemonėmis – gyvsidabriu ir arsenu. 1962 metais K.Blixen miršta po nesėkmingos skrandžio opos operacijos.
Kenija nepamiršo šios išskirtinės moters – jos vardu net pavadintas sostinės Nairobio priemiestis. 1964 metais Danijos vyriausybė nupirko K.Blixen namus Kenijoje ir padovanojo šios šalies vyriausybei kaip nepriklausomybės dovaną. 1985 metais šiuose namuose atidarytas K.Blixen muziejus. Rašytojos muziejus veikia ir gimtojoje Danijoje, šeimos namuose netoli Kopenhagos. Jos portretas buvo pavaizduotas ant svarbiausių šalies simbolių – Danijos 50 kronų banknoto ir pašto ženklų.
