„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Romanas „Juodvilkio dvaras“: mamos miego sąskaita gimusi meilės istorija su detektyvo elementais

Dieną – visus keturis namų kampus laikanti dviejų vaikų mama, vakare – rašytoja – taip savo dabartinį gyvenimą galėtų apibūdinti Indrė Večerskienė. Prieš mėnesį knygynuose pasirodė pirmoji jos knyga – meilės romanas su detektyvo elementais „Juodvilkio dvaras“.
Romano „Juodvilkio dvaras“ autorė Indrė Vakarė
Romano „Juodvilkio dvaras“ autorė Indrė Vakarė. / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Knygos rašymas buvo naujiena ne tik Indrės draugams ir artimiesiems, bet ir jai pačiai.

„Netikėtai atradau tai, kas man teikia didžiulį malonumą, ką noriu tęsti“, – neslėpė pašnekovė. Ir tai nėra tušti žodžiai: moteris jau parašė antrąją knygą. Tiesa, kol kas jis dar laukia savo laiko. Nes šiuo metu svarbiausias – debiutinis Indrės romanas „Juodvilkio dvaras“, kurį išleido leidykla „Obuolys“.

Nebėgo nuo stereotipų

Jauna mergina vardu Eleonora atvyksta į mažą Vilkijos miestelį dirbti istorijos mokytoja. Paaiškėja, jog miestelio gyvenimas nėra toks ramus, kaip ji tikėjosi. Neseniai buvo užpultas vienas mokytojų, o jo padėjėja paslaptingai dingo. Niekas nežino, kas yra nusikaltėliai ir ko jie siekia.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Romano „Juodvilkio dvaras“ autorė Indrė Večerskienė
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Romano „Juodvilkio dvaras“ autorė Indrė Večerskienė

Atvykėlę šiltai sutinka charizmatiškas mokyklos direktorius Baltazaras Juodvilkis, kuriam priklauso įspūdingas dvaras.

Jis žavi Eleonorą, tačiau pasitikėti vyru trukdo gandai apie po dvaru esantį slaptą tunelį ir brolį dvynį, kuris slapstosi nuo teisėsaugos.

Paties Baltazaro nuotaikos tokios permainingos, tarsi tai būtų ne vienas žmogus. Kaip vėliau paaiškėja, nuojauta buvo teisinga. Nepaisant to, į merginos širdį vis smarkiau beldžiasi meilė.

Tai trumpa knygos santrauka, kurią rasite ant „Juodvilkio dvaro“ viršelio. Perskaitę ją spręsite – verta pirkti knygą, ar ne. 

Užbėgsiu už akių ir pasakysiu: jei esate populiariosios literatūros gerbėjai, neieškantys gilių prasmių ar autentiškų istorinių detalių, ši knyga jums patiks: pradėję sekti pasakojimą nuo jo atsitrauksite tik užvertę paskutinį puslapį. Ir tai netruks ilgai – romano tekstas vaizdingas, tačiau neapkrautas detalėmis, tad skaityti knygą lengva, net ir fone žaidžiant vaikams. 

Apie vaikus užsiminiau neatsitiktinai – „Juodvilkio dvaro“ autorė – jauna mama, kurios dienos ritmą daugiausia diktuoja dviejų vaikų – dukros ir sūnaus – poreikiai ir norai. Ieškodama būdo, leidžiančio daryti kažką, kur esi tik tu, Indrė pasinėrė į kūrybą. 

Knygos aprašyme – daug stereotipinių populiaraus romano elementų: jauna mergina, mažas miestelis, vyresnis, paslaptingas ir dėl to tik dar patrauklesnis vyras bei neaiški jo praeitis. Tačiau Indrė sako, jog nuo to nebėgo. Priešingai jai pačiai skaitant knygas patinka atrasti atpažįstamus siužetus. Žinoma, visuomet norisi, jog jie būtų apipinti netikėtumais.

„Tokį romaną ir norėjau sukurti – ir paprastą, ir kartu netikėtą, intriguojantį, verčiantį skaitytoją nerimauti, ar viskas baigsis gerai. Ar pavyko, turi atsakyti skaitytojai. Kol kas pirmieji komentarai puikūs – skaitytojai laukia tęsinio“, – sakė autorė.

Romanas „Juodvilio dvaras“ skirtas moteriai, kuri per atostogas ar namuose, po darbų, randa laiko sau ir jį leidžia su knyga
Romanas „Juodvilio dvaras“ skirtas moteriai, kuri per atostogas ar namuose, po darbų, randa laiko sau ir jį leidžia su knyga

Padėti istorijos į stalčių nesinorėjo

Indrė neslėpė, jog geri atsiliepimai jai svarbūs, tačiau pagrindiniu stimulu rašyti toliau ji laiko ne juos, bet savo pačios norą. 

„Rašymas man buvo atradimas, pati stebėjausi, kaip anksčiau apie tai nepagalvojau. Sakoma, jei gali nerašyti, tai – nerašyk, bet dabar aiškiai suvokiu, kad nerašyti nebegaliu.

Tai tapo mano neatsiejama dalimi. Kai rašau, niekada negalvoju, kad tuo metu galėčiau daryti ką nors kita. O jei kelis vakarus nerašau – pradeda graužti kažkoks nerimas, kažko ima trūkti“, – sakė pašnekovė.

Sakoma, jei gali nerašyti, tai – nerašyk, bet dabar aiškiai suvokiu, kad nerašyti nebegaliu.

Pasak jos, meluoja tie, kurie sako, jog rašo sau. Nieko panašaus.

„Pradžioje apie „Juodvilkio dvarą“ žinojo tik vyras. Tačiau pabaigusi istoriją iš karto pradėjau domėtis leidyklomis.

Nusiunčiau tai, kuri buvo nurodžiusi savo puslapyje skiltį autoriams – pasirodė paprasčiausia. Sulaukusi teigiamo atsakymo labai apsidžiaugiau, o dabar, kai pradėjau girdėti pirmuosius atsiliepimus, jaučiuosi dar geriau – man norėtųsi, kad atsirastų gerbėjų, kuriems galėčiau rašyti“, – kalbėjo knygos autorė.

Išgalvotas pasaulis

Knygos siužetas vystomas netoli Kauno esančioje Vilkijoje. Tačiau besitikintys, jog miestelyje iš tiesų yra romane minimas Juodvilkių dvaras, turės nusivilti. „Vilkijos“ pavadinimas – vienintelis sutapimas, visa kita Indrė išgalvojo.

Vilkija
15min.lt nuotr./ Vilkija

„Vilkijos pavadinimas labai tiko prie pagrindinio herojaus pavardės, – juokėsi pašnekovė. – Atvirai pasakius, šiame miestelyje pati apsilankiau tik parašiusi knygą.

Pavaikščiojusi ten buvau maloniai nustebinta ypatingos miestelio auros, paslaptingumo, atsargiai klaidžiojančio vingiuotomis gatvelėmis, senų medinių namų, iš kurių viename tikrai galėtų gyventi svetingoji Morta.

Kad jame nėra dvaro, manau, tik privalumas: nesiekiu pateikti tikslių istorijos faktų, mano knyga ne apie tai. Norėjau įtraukti skaitytoją į istoriją, tačiau neapkrauti nereikalingomis detalėmis“, – pasakojo Indrė.

Didžioji dalis knygos skirta pagrindinės herojės Eleonoros ir dvaro savininko Baltazaro Juodvilkio meilės linijai. Tiesa, ji nėra paprasta. Beveik iki knygos pabaigos neaišku, ar šis žmogus yra tas, kuriuo prisistato, ar vis dėlto kitas asmuo?

Intrigos įneša ir praeityje įvykusi kriminalinė istorija, kurios atgarsiai nepalieka jos dalyvių iki šiol. Todėl „Juodvilkio dvare“ veikia ir privatus detektyvas, puslapis po puslapio į dienos šviesą ištraukiami į užmarštį turėję nuskęsti faktai.

Pasak Indrės, pajutusi, jog nori ir gali rašyti, ji negalvojo, kokio žanro kūrinį parašys. Tai susidėliojo tarsi savaime.

Detektyvo elementai atsirado intuityviai – stengiantis, kad tekstas pats kviestų skaityti toliau, kad siužeto detalės ir netikėti posūkiai sutrukdytų knygą padėti į šalį. 

„Rašiau vakarais, dažnai pavargusi, todėl mano tekstas turėjo būti pakankamai įdomus ir įtraukiantis, kad pati neužmigčiau.

Detektyvo elementai atsirado intuityviai – stengiantis, kad tekstas pats kviestų skaityti toliau, kad siužeto detalės ir netikėti posūkiai sutrukdytų knygą padėti į šalį.

„Juodvilkio dvaras“ – nei grynas detektyvas, nei tikras meilės romanas. Tai – mišinys, skirtas tiems, kas mėgsta ir viena, ir kita“, – pasakojo autorė.

Romanas „Juodvilio dvaras“ skirtas moteriai, kuri per atostogas ar namuose, po darbų, randa laiko sau ir jį leidžia su knyga

Romanas „Juodvilio dvaras“ skirtas moteriai, kuri per atostogas ar namuose, po darbų, randa laiko sau ir jį leidžia su knyga

Eleonora – ne Indrė

Gana dažnai debiutinėse knygose autoriai įpina autobiografinių detalių. Tačiau „Juodvilkio dvare“ to nėra. Veikėjų išvaizda, elgesys, aplinka – viskas išgalvota.

„Gal tik jausmingumas, romantiškumas, būdingas Eleonorai, šiek tiek primena mane“, – prasitaria autorė.

Dar vienas panašumas, kurį įžvelgiu aš, o ne pati Indrė – jos ir Eleonoros intravertiškumas. Tiek viena, tiek kita nemėgsta būti dėmesio centre.

Tačiau dėl svarbaus tikslo (knygos viešinimo – Indrės ir disertacijos pristatymo – pagrindinės knygos veikėjos atveju) jos sutinka nesislėpti po slapyvardžiais ir nevengia auditorijos.

Tiesa, ant knygos viršelio nėra nurodyta jos tikroji pavardė. Ten ji – Indrė Vakarė. Kodėl Vakarė? Atsakymą taip pat galima rasti romane.

Viena ryškiausių vietų, kurioje vyksta nemaža dalis siužeto vingių, yra Juodvilkių dvaras. Jis – taip pat Indrės vaizduotės vaisius, nors skaitant detalų tunelio, jungiančio dvarą, mokyklą, kurioje dirba B.Juodvilkis, bei slaptavietę, kur greičiausiai gyvena jo brolis (o gal pats Baltazaras?), atrodo, jog autorė ten lankėsi ir net jautė tą patį, ką Eleonora, serganti klaustrofobija (uždarų patalpų baime).

Kaip parašyti bestselerį?

„Visada daug skaičiau – tiek paauglystėje, tiek dabar, augindama vaikus. Būdavo, supu vežimėlyje sūnų, o telefone skaitau elektroninę knygą. Man visada buvo įdomu, kaip autoriai sugeba sukurti tokį tekstą, kurį skaitai ir norisi dar – taip įtraukia. Vieną dieną supratau, kad noriu tai išbandyti pati – pažiūrėti, ar pavyks parašyti įtraukiantį tekstą“, – apie knygos rašymo pradžią pasakojo pašnekovė.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Raimonda Mikalčiūtė ir Indrė Večerskienė
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Raimonda Mikalčiūtė ir Indrė Večerskienė

Iki to laiko ji nebuvo niekada rašiusi jokių grožinės literatūros kūrinių – net eilėraščių, kurie paprastai lydi paauglystę.

„Sunkiausia atsirinkti gerą idėją – jų turiu daug. Būna, pradedu rašyti vieną tekstą, paskui, pirmojo dar nebaigusi, antrą... Gal kada iš jų atsiras naujos knygos“, – sakė Indrė.

Pasak jos, „Juodvilkio dvaro“ istorija gimė spontaniškai: „Atrodo, atsibudau ryte, ėmiau ir sugalvojau. Žinojau pradžią, veikėjų vardus, o toliau viskas vyko rašant, tarsi savaime. Rašymas mane užburia tuo, kad dažnai pati nežinau, kaip viskas bus toliau, pavyzdžiui, kas nutiks, veikėjui nuspaudus savo namų durų rankeną ir lėtai pravėrus duris. Viskas įvyksta natūraliai“, – sakė Indrė.

Žinau, jog iš šios veiklos daug pinigų neuždirbsiu, tai yra – tik laisvalaikis, man pačiai buvo ir yra svarbiausia laisvė, kurią jaučiu rašydama. Tų vakarų, kai rašau, laukiu visą dieną – tai mano laikas sau.

Ar dabar, parašiusi jau dvi knygas, kurių viena išleista, ji jau įminė bestselerio paslaptį?

„Negalvojau apie tai. Žinau, jog iš šios veiklos daug pinigų neuždirbsiu, tai yra – tik laisvalaikis, man pačiai buvo ir yra svarbiausia laisvė, kurią jaučiu rašydama. Tų vakarų, kai rašau, laukiu visą dieną – tai mano laikas sau.

Su sunkumais dar nesusidūriau – dar nebuvo, kad nežinočiau, ką rašyti – dažniau nutinka, kad neišsirenku tarp dviejų ar trijų siužeto vingių galimybių. Rašymą pavadinčiau absoliučiai įtraukiančia pramoga, smagiu žaidimu ir vienu didžiausių gyvenimo malonumų“, – tikino pašnekovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs