Penki tostai – penkios istorijos apie laimę, kuri taip ir liko neišsakyta, apie netektis, apie kerštą ir neapykantą, visą gyvenimą rusenusią po pelenais, apie meilę, apie ištikimybę. Apie godumą, turtą ir atleidimą. Moriso Henigeno gyvenimas buvo ilgas ir turiningas. Tai gyvenimas stipraus vyro, mokėjusio mylėti ir neapkęsti, gailėtis ir valdyti, iškęsti vargą ir nepriteklius. Nemokėjo jis tik vieno – kalbėti apie tai, ką jaučia, bet šiandien jo žodžiai liete liejasi.
„Kai viskas pasakyta“ – tai airiška dvasia persmelktas pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą, kupiną meilės, neapykantos, išdavystės ir atleidimo. Pagrindinis knygos veikėjas Morisas Henigenas, kaip ir daugelis airių, melancholiškas ir šelmiškas pasakotojas, sugriebiantis skaitytojo širdį pačiais pirmais žodžiais ir nepaleidžiantis iki pat pabaigos. Sukrečiančios pabaigos.
Airių literatūros kritikai sako, kad debiutinis A. Griffin romanas „Kai viskas pasakyta“ sudrebino Airijos literatūros pasaulį. Romanas jau išverstas į devynias kalbas ir jo populiarumas tik didėja. Dubline gyvenanti A. Griffin ilgus metus dirbo knygyne ir tikrai negalvojo rašyti romano, kol neįvyko lemtingas susitikimas bare.
– Pagrindinis romano veikėjas – ilgą ir įdomų gyvenimą nugyvenęs M. Henigenas, prie baro pasakojantis savo istoriją. Kaip atsirado toks personažas?
– Dirbant knygyne, kažkas kirbėjo viduje, tad sulaukiau patarimo pabandyti rašyti. Bandžiau tą daryti, tačiau tikrasis įkvėpimas atėjo labai atsitiktinai ir mistiškai. Iš tos netikėtos pažinties ir gimė romano „Kai viskas pasakyta“ pagrindinis veikėjas ir pasakojimo struktūra.
Tai nutiko prieš penkerius metus. Prie baro sėdėjo vienišas, įspūdingos išvaizdos, senyvas, aukštas vyras su vešlia baltų plaukų kupeta. Tačiau didžiausią įspūdį paliko ne jo išvaizda, o tai, ką jis pasakė po trumpo mūsų pokalbio atsisveikindamas. Jo žodžiai ilgam užkabino mano širdies stygą: „Ryto aš nebeišvysiu.“ Tai pasakęs jis staiga dingo, tad taip ir nepaklausiau, ką turėjo galvoje.
Tas susitikimas manęs nepaleido, tad kitą dieną ėmiau rašyti istoriją apie turtingą 84-erių metų ūkininką, kuris vieną ypatingą naktį prisėda prie baro pasakyti penkių tostų penkiems svarbiausiems savo gyvenimo žmonėms ir taip žingsnis po žingsnio atskleidžia paslaptį, koks žmogus jis iš tiesų yra.
– Savo gyvenimą išpažįstantis ūkininkas Morisas Henigenas – ūmaus charakterio, tačiau prikaustantis personažas. Kaip pasirinkote tokią įdomią pasakojimo formą – įvairialypias patirtis papasakoti per penkis tostus?
– Norėjau, kad nuo pat pirmojo iki paskutinio Moriso tosto skaitytojas įsitrauktų į jo gyvenimą, pajustų tą atsivėrimo prie baro atmosferą. Norėjau įvairialypį gyvenimą atskleisti aistringu ir smarkiu pasakojimu, sukurti tam tikrą ritmą, pasakojimo manierą, perteikti spalvas. Tikiuos, kad Moriso gyvenimo įvykiai ir ta atmosfera nepaleis skaitytojų, leis jiems keliauti ir per savo gyvenimą.
Norėjau įvairialypį gyvenimą atskleisti aistringu ir smarkiu pasakojimu, sukurti tam tikrą ritmą, pasakojimo manierą, perteikti spalvas.
– Jeigu atsidurtumėte pagrindinio veikėjo situacijoje: žinotumėt, kad tai paskutinis jūsų vakaras, už ką keltumėt tostus?
– Pirmąjį tostą kelčiau už savo sesę Bríd Ní Ghríofa, kuri išmokė mane nepasiduoti, ieškoti ir siekti, ko noriu. Keturis kartus labai stipriai keičiau karjerą ir būtent ji padrąsindavo mane ieškoti atvirų durų. Antrąjį tostą kelčiau už Abeo – vaikiną iš Nigerijos, kuris siekė leidimo gyventi mūsų šalyje, su juo teko dirbti prieš 17 metų vienoje visuomeninėje organizacijoje. Jis taip stengėsi ir įdėdavo tiek pastangų, kad žmonės jaustųsi laimingi bei patenkinti savo gyvenimu, bet vieną dieną tas vaikinas tiesiog dingo, nes jo paraiška buvo atmesta. Jis tiesiog dingo per naktį... Taigi kelčiau tostą už leidimo gyventi kitoje šalyje prašančius žmones, kurie taip stengiasi susikurti geresnius gyvenimus. Dar kelčiau tostą už aistringus knygų skaitytojus, visus mano sprendimus palaikantį vyrą ir, žinoma, už mistiškąjį džentelmeną, kuris pasiuntė mane į šią įdomią literatūrinę kelionę.
– „Kai viskas pasakyta“ – debiutinis jūsų romanas, nors tik pasirodęs Airijoje sulaukė didžiulio dėmesio. Anksčiau rašėte apsakymus. Ar sunku rašyti romaną?
– Rašydama vadovavausi metodika užrašyk dabar, pataisyk vėliau. Dažniausiai rašau skubėdama. Galbūt tai kyla iš baimės, kad iš tiesų visai nemoku rašyti. Spaudimas atsiranda norint įrodyti pačiai sau, kad klystu – kad galiu sudėti žodžius į sakinius, o sakinius į pastraipas, kurios būtų susijusios tarpusavyje. Ir tai turiu padaryti kaip įmanoma greičiau, kol neišgaravo pasitikėjimas savimi.
Artėdama prie 70 tūkstančių žodžių sprinto finišo žinojau, kad laukia ir redagavimo etapas. Niekaip negalėjau atsikratyti minties, o kas, jei tai, ką parašiau, buvo viskas, ką galėjau parašyti? Kas, jei šulinys nebuvo toks gilus? Bijojau net priliesti savo kūrinį, kad šis nenuvirstų kaip palaikis medinių kaladėlių bokštas.
2015 metais mane priėmė į kūrybinio rašymo magistro programą Dublino universiteto koledže. Pro duris įžengiau po ranka prispaudus „Kai viskas pasakyta“ juodraštį ir pasirengusi pažvelgti savo demonams į akis. Su nuostabių mokytojų pagalba ir kartu su dar dvylika pradedančiųjų rašytojų supratau, kad visa tai, ką parašiau, iš esmės buvo tik pastoliai. Supratau, kad kuo labiau įsigilinsiu į kiekvieną aprašytą sceną, kuo daugiau struktūros, balsų pridėsiu į istoriją, tuo greičiau bus galima nuimti tuos pastolius. Pasirodo, tai galioja viso pasaulio rašytojams. Kai supratau, kad net mano dievinami rašytojai išgyvena panašias patirtis, prasilaužiau.
Kai redagavau tekstą, svarbiausias klausimas buvo, koks šios scenos, veikėjo, skyriaus tikslas? Kur noriu nuvesti istoriją? Vienu metu, rašant „Kai viskas pasakyta“, mano laisvo kambario sienos buvo nukabinėtos blonknotų lapais, kuriuose buvo nupasakotas kiekvieno skyriaus turinys. Apibraukdavau arba išbraukdavau žodžius, margindavau paraštes vis labiau neperskaitomomis keverzonėmis, kol galiausiai rasdavau atsakymą. Tik tada galėdavau grįžti ir toliau kalti ir šlifuoti marmurą, kol šis taps kūriniu, turinčiu apibrėžtą formą ir tikslą. Tai padėjo kūriniui tapti vientisu. Po metų tokio darbo žinojau, kad knyga nugludinta iki kaulo.
– Esate aistringa skaitytoja. Kokia knyga jus labiausiai įkvėpė?
– Naujienų korespondento Fergalo Keaneʼo esė rinkinys „Letter To Daniel“. Gimus sūnui Danieliui, jis parašė laiškų ciklą apie tėvystę. Juose autorius pasakoja apie tai, ką matė ir patyrė dirbdamas korespondentu užsienyje. Ši knyga be galo jaudinanti, ir ne tik dėl to, kad tai tėvo meilės sūnui išraiška, bet dar ir todėl, kad joje daug išsamių pasakojimų apie baisiausius ir gražiausius XX a. įvykius pasaulyje.
– Kokias knygas rekomenduotumėt perskaityti pradedančiam rašytojui? Kodėl?
– Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“, nes Ch. Dickensas rašo puikius trilerius! Janeʼės Austen „Emą“ – dėl puikiai sukonstruotų veikėjų. Ypač tas pasakytina apie pačią Emą – ji nėra labai simpatiška veikėja, bet J. Austen įtikina skaitytoją būti jos pusėje. Dar kiekvienam rekomenduočiau perskaityti Richardo Russo „Nobody’s Fool“ – dėl aštrių, sąmojingų dialogų.
Anne Griffin. Kai viskas pasakyta. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Tyto alba, 2019. Meninė redaktorė Ilona Kukenytė.
Parengta pagal https://www.thereadinglists.com ir https://thegloss.ie tekstus.
