Jeigu kito kartografo žemėlapyje atsiranda ta pati vietovė, akivaizdu, kad jis žemėlapį nukopijavo iš kolegų darbų. Apie tokią lemtingą žemėlapio klaidą ir pasakoja ką tik lietuviškai išleistas Peng Shepherd romanas „Kartografai“.
Su Dano Browno kūryba lyginami „Kartografai“ – tikrų įvykių įkvėptas, įtraukiantis ir meistriškai parašytas trileris, kupinas netikėtų siužeto vingių, mokslo paslapčių bei magijos. Kai vienas žymiausių pasaulio kartografų daktaras Danielis Jongas randamas negyvas savo kabinete Niujorko viešojoje bibliotekoje, slaptame stalčiuje jo dukra Nelė Jong aptinka paslėptą seną pigų kelių žemėlapį. Šis žemėlapis prieš daugelį metų sugriovė Nelei gyvenimą – ji buvo atleista iš darbo viešosios bibliotekos Kartografijos skyriuje, be to, jos tėvas pasistengė, kad Nelės karjera ir kartografės reputacija būtų sužlugdyta amžiams. Tik ji niekada nesulaukė paaiškinimo kodėl. Pasirodo, Nelės rastas žemėlapis – nepaprastai vertingas ir retas, galbūt net vienintelis išlikęs visame pasaulyje. Plačiau apie romaną „Kartografai“ pasakoja autorė Peng Shepherd.
– „Kartografų“ pasakojimo variklis – popieriniai žemėlapiai. Koks jausmas ir iššūkis pasakoti apie tai, ką šiandien pakeitė mobilieji telefonai ir kitos navigacijos priemonės?
– Mane domina, kodėl šiandien labiau pasitikime elektroniniais žemėlapiais. Išties, jie gali būti naujesni ir tikslesni, tačiau nesinaudodami popieriniais žemėlapiais prarandame ryšį su aplinka. Kai naudojamės popieriniu žemėlapiu, jame esančius objektus lyginame su realiu pasauliu, nuolat dairomės pirmyn ir atgal. Tuo tarpu naudodami telefoną, žmonės eina nuleidę akis į ekraną tol, kol pasiekia tikslą. Pakeliui jie nepastebi daug įdomių dalykų. Knygoje nesirenku nė vieno iš šių žemėlapių, o pasitelkiu juos abu.
– Kodėl jūsų istorijos varomuoju varikliu tapo kartografija ir kartografai? Papasakokite apie pagrindinę „Kartografų“ veikėją Nelę. Kaip ir jos tėtis, ši jauna moteris tyrinėja žemėlapius, tačiau jos profesinis kelias neapsiėjo be nesėkmių.
– Kartografija buvo visas šios jaunos moters gyvenimas, jos didžiausia aistra. Kartografija ji gyveno ir kvėpavo nuo pat mažens. Abu jos tėvai buvo patyrę šios srities profesionalai, tačiau Nelės mama mirė, kai ji dar buvo visai maža. Visą gyvenimą Nelė bandė gyventi įprasmindama mamos prisiminimą. Ji tikėjosi, kad taip padarys įspūdį tėvui ir su juo suartės. Tačiau vieną dieną tarp jų kilo didelis ginčas dėl tėčio stalčiuje atrasto žemėlapio. Barnis taip išsirutuliojo, kad tėvas ją ne tik atleido iš darbo, bet ir suteršė dukros gerą vardą. Taigi Nelė buvo atskirta nuo vienintelės veiklos, kurią mėgsta, ir vienintelio kelio, kuris, jos nuomone, galėjo suartinti su tėvu.
– Papasakokite daugiau apie žemėlapį, kurį ji randa rašomojo stalo stalčiuje ir kuris tampa visos knygos varomuoju varikliu. Kuo jis toks ypatingas?
– Tai popierinis sulankstomas žemėlapis, iš degalinės šalia greitkelio. Tai, ką apkalbėjome kaip baigiančią išnykti retenybę. Buvo laikas, kai tokius žemėlapius Amerikos degalinėse prie prekystalio dalindavo kone nemokamai. Tiesiog paimdavote žemėlapį su nuorodomis iki tam tikros vietos, o ją pasiekę – naują žemėlapį, nurodantį, kur važiuoti toliau. Būtent tokį žemėlapį knygos veikėja Nelė ir randa. Nors iš pažiūros jis atrodo kaip bevertis daiktas, bet, pasirodo, jis saugo mirtiną paslaptį.
– Knygoje „Kartografai“ kalbate apie labai įdomų reiškinį – išgalvotas vietoves, dar vadinamas popieriniais miestais. Ką tai reiškia ir kodėl kartografai žemėlapyje vaizduoja tokias vietas?
– Išgalvotos gyvenvietės arba popieriniai miestai kiek paini kartografinė sąvoka, kuri iš esmės reiškia klaidą žemėlapyje. Tačiau ta klaida tyčinė. Tai gali būti mažas akligatvis, kuris iš tiesų neegzistuoja, ar nedidelis kalnas vietoje, kur išties plyti lygumos. Šios fantominės vietos veikia tarsi autorinių teisių spąstai.
– Knygoje pasakojate apie tokią išgalvotą gyvenvietę. Ta istorija paremta tikrais faktais?
– Ši istorija yra pati didžiausia mano kada nors girdėta kartografinė paslaptis. 20 amžiaus pradžioje gyveno du kartografai, kūrę smulkaus mastelio žemėlapius. Braižydami žemėlapius jie nusprendė įpinti tyčinių klaidų. Jiedu išgalvojo nedidelį miestelį kaimiškoje Niujorko valstijos dalyje ir jo pavadinimui panaudojo savo inicialus, taip tarsi pasirašė.
Maždaug po metų šių kartografų konkurentas Rand McNally išleido tos pačios geografinės vietovės žemėlapį. Kartografų nuostabai, R. McNally žemėlapyje jie pastebėjo mažytį jų išgalvotą miestelį. Kartografai kreipėsi į teismą teigdami, kad R. McNally pažeidė autorines teises, nes vienintelis paaiškinimas, kodėl jo žemėlapyje atsirado išgalvotas miestas, rodė, kad naujojo žemėlapio sudarytojas rėmėsi ne savo paties atliktais matavimais ir skaičiavimais, o pavogė jų duomenis. Jei R. McNally nebūtų pasisavinęs anksčiau už jį tos pačios vietovės žemėlapį nubraižiusių kartografų darbo, jo žemėlapyje netikras miestas tiesiog nebūtų pažymėtas.
Tačiau R. McNally teigė, kad miestas yra tikras. Pasimetę kartografai sėdo į automobilį su savo advokatu ir nuvažiavo į tolimą Niujorko valstijos vietovę, kur tikėjosi rasti įrodymų: vietoj miesto vaizdų fotoaparatu užfiksuoti laukymę ir taip iškovoti pergalę teisme. Jie buvo priblokšti, kai nuvykę į vietą pamatė ten stovinčią degalinę, parduotuvę, namus ir jų gyventojus. Pasirodo, kad miestelis kartografų išgalvotu pavadinimu iš tiesų buvo įrašytas į Delavero apygardos administracinius žurnalus.
– Kaip taip galėjo nutikti?
– Dauguma žmonių manė, kad norėdamas išnešti sveiką kailį iš teismo dėl jam pareikšto kaltinimo, R. McNally minėtoje teritorijoje suskubo pastatyti netikrą miestelį. Tačiau iš tiesų tada, kai buvo išleistas dviejų kartografų nubraižytas žemėlapis, netoliese tikrai egzistuojančiuose miestuose gyvenę žmonės pagalvojo, kad naujasis miestelis sukurtas būtent jiems. Tuomet jie ir pradėjo kraustytis į šią gyvenvietę. Įprasta, kad žemėlapis kuriamas pagal realų pasaulį, tačiau tąkart žemėlapis paskatino pokyčius realybėje.
Manau, kad, jeigu nori tapti rašytoju, turi būti truputį apsėstas. Esu šiek tiek pamišusi dėl žemėlapių. Tačiau kartu neabejoju, kad šioje knygoje egzistuoja ir kai kas universalesnio. Nenoriu išduoti smulkmenų, tačiau vieniems veikėjams pagrindinis dėmesio objektas yra žemėlapis, o kiti tiki, kad žemėlapis atspindi tai, ko jie iš tiesų negali turėti. Čia kaip su žmogumi, kuris tau labai rūpi, tačiau niekaip negali jo pasiekti. Ir kartais tą žmogų primena kiti dalykai – tuomet žūtbūt norisi turėti tą prisiminimus apie žmogų sukeliantį daiktą. Ši emocija gali būti ne ką mažiau galinga nei jausti tą žmogų šalia savęs.
– Jūsų knygoje gausu tikrų Niujorko vietų ir tikrų žemėlapių. Kodėl realų pasaulį supynėte su išgalvotu?
– Rašau apie realų, tačiau keletu laipsnių į kairę pakrypusį pasaulį, nes, kai atpažįstame tam tikras konkrečias detales, net ir keisti dalykai tampa labiau tikėtini. Knygoje pasakoju apie iš tiesų JAV egzistavusį miestelį Agloe, nes noriu, kad magiški nutikimai pasirodytų įmanomi.
– Kas jus pačią paskatino domėtis žemėlapiais?
– Tiesą sakant, nepažįstu žmonių, kurie nemėgtų žemėlapių. Juk jie tokie gražūs ir žavūs. Abejoju, kad praeidamas pro žemėlapį kas nors gali atsispirti nepažvelgęs į jį, nesvarbu, ar tai būtų pažįstama vieta, ar dar niekada nelankyta vietovė. Manau, kad iš dalies visi tikimės, jog, jei pakankamai ilgai ir atidžiai įsižiūrėsime į žemėlapį, pastebėsime iki tol neįmintą mįslę, kuris tarsi kviečia atrasti šį tą naujo.
