„Šis romanas taps literatūros klasika“ – tikino įtakingas amerikiečių kultūros leidinys „Bookreporter“ 2013-aisiais, romano išleidimo metais. Jis sulaukė didžiulio skaitytojų ir kritikų dėmesio, tarp kita ko, pavadintas ir „tylia, širdį apvalančia meditacija“. Knygos veiksmo vieta – Naujasis Brėmenas, laikas – 1961-ųjų vasara, naujų vilčių ir svajonių metas. Bet Frenkui Dramui, pagrindiniam romano veikėjui ir pasakotojui, smagių nuotykių žadėjusi vasara negailestinga – berniukas susiduria su mirtimi. Mirtis tą vasarą palyti visą Frenko šeimą – tėvą pastorių, aistringą, meniškos sielos motiną, į Niujorką studijuoti susirengusią seserį Arielę ir sumanų jaunėlį brolį Džeiką. Frenkas netikėtai atsiduria suaugusiųjų pasaulyje, pilname paslapčių, melo ir išdavysčių.
Pasakodamas „Kasdienės malonės“ sukūrimo istoriją, autorius pamini gyvenęs daugybėje mažų miestelių ir rašė stengdamasis „atskleisti tokių vietų dvasią tiek dėl skaitytojų, tiek dėl savęs paties – išsivaduoti iš nostalgijos“, tad romane jo įpinta daug asmeninių prisiminimų ir emocijų.
W.K.Kruegeris (g. 1950), rašytojo karjerą pradėjęs 1998 m., labiausiai išgarsėjo Korko O'Konoro serijos detektyviniais romanais. Gausiai įvairiomis literatūros premijomis apdovanoto autoriaus ir devynioliktasis romanas neliko nepastebėtas. Serijai nepriklausanti „Kasdienė malonė“ gavo Edgaro Allano Poe premiją ir buvo paskelbta geriausia 2013-ųjų knyga. Romanas tapo „New York Times“ bestseleriu ir susirinko šūsnį prestižinių premijų: Dilys, Barry, Anthony ir Macavity, A School Library jį taip pat paskelbė geriausia 2013-ųjų knyga.
Rašytojas ne viename interviu, klausiamas apie mėgstamiausias knygas, sakė, kad jo mėgstamiausia nuo pat jaunumės – legendinis amerikiečių rašytojos Harper Lee romanas „Nežudykit strazdo giesmininko“. Jis augo skaitydamas didžiausią įtaką jam padariusį Ernestą Hemingway‘ų, Johną Steinbecką, F.Scottą Fitzgeraldą ir Jamesą T.Farrellą.
„Kasdienė malonė“ – tai didžiulis rašytojo kūrybinis šuolis, jame kūrėjas pasiekė ypatingą gilumą“ – rašoma tinklaraštyje auntagathas.com, kuriam W.K. Kruegeris atsakė į keletą klausimų.
– Vienas iš įdomiausių šios knygos aspektų – pasakotojo balsas. Nors knygos veiksmas rutuliojasi 1961-aisiais, ji nepanaši į tos epochos portretą ar tiesiog istorinį romaną. Ar prisiminimai iš 1961-ųjų vasaros Minesotos miestelyje yra Jūsų asmeniniai?
– Vienas iš pagrindinių akstinų parašyti „Kasdienę malonę“ buvo išanalizuoti savo prisiminimus, emocijas ir savo paties gyvenimo patirtis iš tų laikų, kai buvau tokio pat amžiaus kaip ir knygos pasakotojas – trylikametis Frenkas Dramas. Berniukams – galbūt ir mergaitėms, nežinau, – tas amžius yra labai reikšmingas gyvenimo slenkstis. Paauglys tampa vyru, ir šis virsmas sudėtingas ir kupinas gilių emocijų. Iš pradžių jis rodosi gana paprastas, bet netrukus viskas tampa baisiai sudėtinga. Vėliau, suaugęs, gyvenau daugybėje mažų miestelių, pažįstu jų gyvenimą, ir visad labai norėjau atskleisti tokių vietų dvasią, pagauti esmę, pasitelkdamas savo prisiminimus.
Esu seniai sau pažadėjęs: vos pajutęs nuovargį baigsiu seriją, nes negaliu piršti skaitytojams knygos, į kurią neįdėjau širdies.
– Pasakojimas panašus į sakmę ar nepamirštą sapną. Kaip Jums tai pavyko?
– Pajutau, kad rezultatas priklausys nuo to, kaip konstruojamas romanas. Frenkas, praėjus keturiems dešimtmečiams, papasakoja apie tai, kas vyko 1961-ųjų vasarą. Bet įvykių suvokimas, būdas, kaip tie įvykiai, žmonės, vietos ir emocijos aprašomi, dažniausiai rodomi esamuoju laiku – trylikamečio vaiko akimis. Tad balsas yra kartu ir dabarties, ir praeities. Tai tarsi prisiminimas, plevenantis tarp sapno ir tikrovės.
– Man regis, rimti rašytojai turi temų, kurias gvildena beveik visose savo knygose. Jūsų garsiojoje serijoje apie detektyvą Korką O‘Konorą tai – giminystės ryšiai ir lojalumas. Ką pats apie tai manote?
– Turiu keletą nuolatinių temų. Rašau apie sau svarbius dalykus. Romanuose apie Korką dauguma jo veiklų ir apmąstymų yra iš mano paties gyvenimo. Korkas tiki teisingumu. Nuoširdžiu mano įsitikinimu, teisingumas pasaulyje yra nepaprastai svarbus. Jis tiki, kad įsipareigojęs privalai, po galais, vykdyti įsipareigojimus. Aš irgi tokios pat nuomonės. Korkui gyvenime svarbiausias yra giminystės ryšys. Su tuo irgi visiškai sutinku. Mano pasakojimuose atsispindi kova už šių idealų išsaugojimą tokiame pasaulyje, kur susiduriame su prievarta arba pagundomis.
– Kadangi „Kasdienė malonė“ buvo parašyta po daugybės romanų apie Korką O‘Konorą, įdomu, kas paskatino jos atsiradimą? Nusprendėte anksčiau vos paliestas temas pagvildenti išsamiau?
– Prieš „Kasdienę malonę“ reikėjo labai daug sužinoti apie rašymą. Romanas atrodo paprastas, bet jo paprastume slypi giluma, sudėtingumas ir prasmė. Bent tikiuosi, kad taip yra. Ir tas mano jau minėtas požiūrio taškas – balsas, kuris kalba esamuoju ir praeities laiku – sunkiai įgyvendinamas dalykas. Rašydamas apie Korką, sužinojau daug dalykų apie istorijos pasakojimą ir apie save kaip pasakotoją, bet man vis knietėjo parašyti kitokią knygą. „Kasdienė malonė“ man suteikė galimybę kalbėti atviriau apie problemas ir tokiomis temomis, kurios detektyvų cikle sudarė tik dalį pasakojimo ir retai atsidurdavo dėmesio centre, – tarkim, tikėjimas ir dvasinis kelias.
– Šios knygos centre – pastorius. Daugumoje Jūsų knygų kalbama apie dvasingumą, ir tai svarbus jų elementas, svarbi pasakojimo audinio dalis. Net jeigu dažnai aprašote baisius arba liūdnus įvykius, Jūsų romanų pabaigos – viltingos ir optimistinės. Jūsų skaitytojams tai, man regis, labai patinka. Šiaip ar taip, kodėl svarbiu romano veikėjų pasirinkote pastorių?
Pirmiausia tai istorija apie šeimą iš mažo miestelio, kuri išgyvena kraupią tragediją.
– Pirma mintis, mąstant apie istoriją, kuri tapo „Kasdiene malone“, buvo paversti Nataną Dramą anglų kalbos mokytoju mažo miestelio mokykloje, nes tokį darbą dirbo mano tėvas, ir toji aplinka ir patirtys buvo gerai man pažįstamos. Norėjau parašyti apie šeimą, kuri mažoje miestelio bendruomenėje yra stebima iš labai arti, kaip ir visos tokios šeimos. Bet aš visada norėjau pakalbėti apie tikėjimą ir Dievą, tad pastorius – geriausia profesija vienam iš svarbiausių personažų. Gyvenime pažinojau daug pamokslininkų vaikų, girdėjau apie jiems daromą spaudimą, jų maištavimus. Pamaniau, kad toks vaikas bus įtikinamas pasakotojas, kad tragedija taps jo tėvui pastoriui didžiuliu tikėjimo išbandymu, o kiekvieno šeimos nario reakcija, jo elgesio analizė bus įdomus procesas man kaip rašytojui. Taip ir atsitiko!
– Skaitydamas knygą antrą kartą, susimąsčiau apie jos struktūrą. Skaitant nuojauta vis stiprėja, bet tragiška mirtis ištinka tik romano viduryje, padalydama pasakojimą į „prieš“ ir „po“. Ši struktūra buvo sugalvota ar atsirado organiškai, rašant?
– Nors mirtis yra paslaptingas šios istorijos elementas (mane juk vadina detektyvų autoriumi), rašiau ne detektyvą. Pirmiausia tai istorija apie šeimą iš mažo miestelio, kuri išgyvena kraupią tragediją. Iš pradžių kalba eina apie meilę ir įtampas, apie tikėjimą ir viltį. Žinojau, kas galiausiai ištiks, ir kad tas įvykis taps pastoriaus šeimos ir visos miestelio bendruomenės vertybių išbandymu. Todėl pirmoji romano pusė skiriama pažinčiai su pastoriaus Dramo šeima ir Naujojo Brėmeno miestelio gyvenimu, o įvykusi tragedija – jeigu man pavyko tinkamai pavaizduoti, tampa emociniu šoku net tik romano veikėjams, bet ir skaitytojams. Rašiau kitaip nei romanus apie detektyvą O‘Konorą, kurdamas visą laiką jaučiausi realių įvykių sūkuryje. Žodžiu, viskas įvyko organiškai.
– Ar po kitokio romano pajutote norą vėl pasinerti į detektyvą?
– Tomis dienomis, kai rašiau „Kasdienę malonę“, man visai nereikėjo ieškoti jokio kito įkvėpimo. Man patinka Korkas ir Tamarako departamentas ir aš nesijaučiu pavargęs nuo detektyvų. Esu seniai sau pažadėjęs: vos pajutęs nuovargį baigsiu seriją, nes negaliu piršti skaitytojams knygos, į kurią neįdėjau širdies. Gal kada ir ateis toks laikas, bet dar negreit.
– Kokie tolimesni Jūsų planai?
– Šiemet rudenį pasirodys dar vienas neserijinis mano romanas – „This Tender Land“, tinkamas „Kasdienei malonei“ į kompaniją. Veiksmo vieta – taip pat Pietų Minesota, laikas – ankstėlesnis, šeštojo dešimtmečio pabaiga. Pasakoju istoriją apie turtingą fermerį, kuris buvo rastas negyvas upėje, o tiriant žmogžudystę ima aiškėti paslaptys, ilgus metus glūdėjusios apylinkių juodžemyje. Tematiškai – tiriu kraštutinumus, į kuriuos mes linkę pulti, kai iškyla pavojus brangiems žmonės, žemėms, idealams.
Parengė L.S.
