Kopenhaga, Bruklinas, Tokijas, Paryžius, Praha – banalų posakį „keliauti knygos puslapiais“ britų rašytoja paverčia realybe. Ilgus metus dirbusi viešųjų ryšių specialiste, aplankiusi daugybę šalių ir pažinusi įvairiausias kultūras bei virtuves, rašytoja visada nuodugniai ištyrinėja miestą ir tik tuomet ten nukelia savo herojus, kuriems naujos vietos padeda įveikti vidines dramas. Tuo galėsite įsitikinti perskaitę romaną „Kavinė Kopenhagoje“ ir netrukus lietuviškai pasirodysiančias kitas šios serijos knygas, o dabar jūsų dėmesiui – specialus pokalbis su autore J.Caplin.
– Romantiškų pabėgimų serija, kurios pirmoji knyga „Kavinė Kopenhagoje“ pasirodė lietuviškai, kviečia leistis į keliones po skirtingas pasaulio vietas. Kaip gimė šios knygų serijos idėja?
– Anksčiau buvau viešųjų ryšių specialistė ir daugiausiai dirbau su maistu bei gėrimais, viena iš mano užduočių buvo organizuoti spaudos atstovų keliones į įvairias šalis. Nors skamba labai viliojančiai, tekdavo gana sunkiai dirbti, nes nuolat nutikdavo visokių nesklandumų. Pavyzdžiui, kelionės į Italiją metu sugebėjau dar Londono Heathrow oro uoste pamesti vieną iš žurnalistų. Kita vertus, šis darbas suteikė man progą pažinti daug nuostabių kultūrų ir virtuvių, paraugauti įdomių patiekalų ir vynų bei aplankyti daug prabangių restoranų. Tos pirmosios spaudos atstovų kelionės ir įkvėpė šią knygų seriją.
– Ne kartą esate minėjusi, kad du jums itin svarbūs dalykai – kelionės ir maistas. Tai tampa ir jūsų romanų pagrindu. Viešėdami Kopenhagoje romano veikėjai aplanko ne vieną žymų šalies objektą, kavinę ar restoraną. Ar esate aplankiusi visas vietas, kuriose vyksta jūsų romanų veiksmas?
– Tikrai taip. Stengiuosi nuvykti į visas vietas, apie kurias rašau, nes skaitydami kelionių romanus žmonės paprastai ieško vietų, kuriose patys lankėsi arba norėtų apsilankyti. Be to, mėgstu skaitytojams pristatyti ir slaptus perliukus, kuriuos atrasi tik gyvai apsilankęs mieste.
Taip dažnai sulaukiu žinučių iš nepažįstamų, kad perskaitę „Kavinę Kopenhagoje“ nusipirko bilietus į šį miestą, kad Danijos turizmo centras galėtų man mokėti komisinius. Daugumą romane minimų vietų galima aplankyti per vieną savaitgalį, nes Kopenhaga – labai kompaktiškas miestas. Visos vietos, išskyrus pagrindinę „Varme“ kavinę, yra tikros ir pati jose lankiausi. Užtikrinu, kad kokteiliai „Duck and Cover“ bare ir maistas „Vækst“ restorane nuostabūs! Jei šeštadienį atsidursite netoliese rotušės, labai rekomenduoju užsukti vidun. Ir būtinai apsilankykite Torvalherno turguje – tai viena mėgstamiausių mano vietų.
– Romane „Kavinė Kopenhagoje“ daug dėmesio skiriate detalėms, kurios sukuria ne tik aplinkos vaizdą, bet ir jausmą. Knygoje daug rašote apie populiarų danišką gyvenimo būdą – hygge. Ar pati praktikavote hygge?
– Nors dažnai sakome, kad hygge – gyvenimo būdas, danams tai tiesiog gyvenimo dalis. Jie nešneka apie hygge, nemėgina jo apibrėžti, bet patys jį įkūnija. Teko nemažai patyrinėti šį reiškinį, kad suprasčiau, kur slypi jo esmė, kuo jis pasižymi, nes nėra vieno aiškaus ir akivaizdaus atsakymo.
– O kuo pasižymi geras meilės romanas?
– Praeityje man teko vertinti debiutinių meilės romanų autorių rankraščius. Pradedančiųjų tekstuose dažnai pasigesdavau rimtų priežasčių, kodėl jų pagrindiniai veikėjai negali būti kartu. Per tą laiką sau suformulavau atsakymą, kas yra tas geras meilės romanas: pagrindiniai veikėjai susiduria su stipriomis kliūtimis, bet galiausiai atranda būdų, kaip įveikti visus išbandymus ir būti kartu. Sakydama kliūtys turiu minty giliai įsišaknijusias vidines problemas, o ne kokius nors išorinius trikdžius. Romantika gimsta, kai pavyksta įveikti vidinius konfliktus.
Kai kurie skaitytojai sako, kad meilės romanai nuspėjami... O kad jie tokie būtų! Nors rašydama žinau, kad pagrindiniai veikėjai galiausiai ras kelią vienas pas kitą, niekada negaliu iš anksto nuspėti, kaip tas kelias atrodys. Geras meilės romanas pasakoja apie veikėjų vidinę kelionę, kurios metu jie supranta, kad gali mylėti kitą ir yra verti meilės.
– Romane „Kavinė Kopenhagoje“ skaitytojai daug laiko praleis su veikėja Keite. Ši karjeros siekianti jauna moteris susiduria su nelengvais gyvenimo smūgiais: nelaiminga meile ir išdavyste, nepasitikėjimu ir nuvertinimu darbe. Tačiau jos gyvenime yra ir gerų dalykų – džiaugsmą moteris randa bendrystėje, svarbią vietą jos kasdienybėje užima kavos aromatas ir skanus maistas. Ar iš anksto žinojote, kaip atrodys veikėjos kelionė? Galbūt jus pačią nustebino kurie nors Keitės istorijos vingiai?
– Imdamasi naujos knygos, visą dėmesį sutelkiu į pagrindinius veikėjus. Pradedu rašyti žinodama tik jų vardus bei vidinių konfliktų priežastis ir daugmaž numatydama, kas jų laukia. Kai ėmiausi „Kavinės Kopenhagoje“, žinojau, kad Keitei už viską svarbiau karjera. Nors moteris įsitikinusi, kad dar vienas paaukštinimas padarys ją laimingą, skaitytojai greitai supras, kad gyvenime jai reikia daugiau. Dar buvau numačiusi, kad Keitė kartu su žurnalistais keliaus į Kopenhagą. Visa kita išsiaiškinau vėliau, nes, kai pradedi rašyti, į galvą ateina netikėčiausios idėjos. Dėl to man niekada nepabosta dirbti.
Keitės istorijoje tikrai nestinga staigių siužeto vingių. Buvo labai smagu rašyti apie žurnalistus, kurie visai to nenorėdami gerokai apsunkindavo Keitės gyvenimą. Pasakysiu dar daugiau, rašydama visuomet pamilstu savo personažus. Manau, kad kiekvienam autoriui labai svarbu tai padaryti. Jei patys nemylėsime savo veikėjų, kaip galime tikėtis, kad jie pavergs skaitytojų širdis?
– „Kavinė Kopenhagoje“ ir kitos serijos knygos sulaukė pripažinimo ne vienoje šalyje, ypač – Čekijoje. Gal jau spėjote išsiaiškinti, kodėl ši serija Čekijoje tapo tokiu fenomenu?
– Esu girdėjusi replikų, kad čekai ilgą laiką gyveno už geležinės uždangos ir negalėjo keliauti, todėl patiria didžiulį malonumą keliaudami mano knygų puslapiais. Bet tikrai nemanau, kad tai pagrindinė knygų populiarumo priežastis, nes Čekijoje jas skaito įvairių kartų atstovai, o juk jaunesnioji karta turi visas galimybes keliauti ir yra apkeliavusi daugybę šalių.
Aš pati galvoju, kad Čekijoje ši serija sulaukė tokio pasisekimo, nes rašau apie šeimos ir draugystės svarbą, apie meilę, kurią reiškiame dalindamiesi maistu, rūpindamiesi vieni kitais, pakviesdami žmones užsukti į savo namus. Kelis kartus lankiausi Čekijoje ir buvau taip šiltai sutikta, kad manau, jog mano knygose pasikartojantys motyvai labai atitinka čekų gyvenimo būdą.
