„Laiškai iš praeities“ – pirmas autorės romanas lietuvių kalba, jį vertė Ema Bernotaitė. Pagrindinė veikėja Kara vienintelė, kuri gali pasirūpinti Alzheimeriu sergančiu tėčiu. Atradusi laiko ji užlipa į vaikystės namų palėpę, į kurią tėvas griežtai drausdavo eiti. Tarp daugybės senų daiktų ji randa dulkėtą dėžę, o joje – šūsnį atvirlaiškių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kas ir kodėl penkiolika metų juos siuntė? Ar tai dėl jų buvo draudžiama įžengti į palėpę?
Kara negali liautis apie tai galvojusi. Tačiau ko griebtis, jei vienintelis žmogus, galintis ką nors papasakoti, nebeatsimena net savo paties vardo? I.Clark šiame romane nesiūlo lengvų išeičių, tačiau palieka gerų permainų viltį. Kviečiame susipažinti su autore ir romanu „Laiškai iš praeities“.
Šiek tiek papasakokite apie save. Būdama 52-ejų pradėjote visiškai naują karjerą, dabar turite sutartį su „Amazon“. Kaip Jums pavyko išeiti iš komforto zonos?
Dirbau advokate, tačiau šios karjeros atsisakiau, kad galėčiau prižiūrėti keturis mūsų vaikus. Būdama su jais namuose, studijavau anglų literatūrą ir pradėjau rašyti romanus. Pradžioje pati leisdavau knygas mergaitėms Lucindos Fox pseudonimu, o įgavusi pasitikėjimo savimi, tikruoju vardu išleidau „Laiškus iš praeities“. Po šešių savaičių su manimi susisiekė viena leidykla, su ja pasirašiau sutartį trims knygoms. Visos trys jau išleistos, o pirmieji du romanai užėmė pirmąją vietą Jungtinės Karalystės ir Australijos elektroninės skaityklės „Kindle“ perkamiausių knygų sąrašuose. Išėjau iš komforto zonos, nes tai labai įdomi patirtis, nors ir kelianti siaubą. Manau, padėjo tai, kad visi sutikti žmonės labai palaikė ir drąsino.
Kodėl nusprendėte pradėti rašyti? Kokie rašytojai jus įkvepia?
Pradėti rašyti mane įkvėpė maždaug prieš dešimt metų susapnuotas sapnas. Mačiau save rašančią ir pabudusi supratau, kad turiu išbandyti. Visada daug skaitydavau, bet iki tos nakties niekada nemaniau, kad galėčiau parašyti knygą, nors, kaip ir dauguma žmonių, apie tai pasvajodavau. Rašau istorijas apie šeimas ir dievinu Maggie O’Farrell ir Kate Atkinson knygas. Man patinka neįprastas pasakojimo stilius, bet skaitau ir tradicinius kūrinius.
Kas įkvėpė parašyti „Laiškus iš praeities“?
Esu namisėda ir keturių vaikų mama. Mečiau teisininkės karjerą, kad galėčiau juos prižiūrėti. Būti namuose pasirodė kur kas sunkiau nei darbuotis biure (kas galėjo pagalvoti?!), todėl vieną dieną man trūko kantrybė. Netoli namų yra nedidelis oro uostas ir aš visai rimtai planavau pasiėmusi pasą sėsti į pirmą pasitaikiusį lėktuvą, kad pamatyčiau, ar kas nors pastebės, jog dingau.
Žinoma, to nepadariau, bet šis įvykis paskatino pamąstyti apie tai, kas gali priversti motiną palikti savo vaikus. Ši tema visada buvo šioks toks tabu, tarsi motinos poelgis būtų blogesnis nei tada, kai taip pasielgia tėvas. Kad ir kaip ten būtų, visuomenė greita teisti, todėl „Laiškuose iš praeities“ norėjau pagvildenti paliekančios savo vaikus motinos temą: kas galėtų paskatinti ją taip pasielgti ir kaip tai gali paveikti šeimą.
Koks istorinis laikotarpis jus labiausiai domina?
Daugumos mano istorijų veiksmas rutuliojasi 8-ame ir 9-ame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, nes tuo metu buvau paauglė ir su tuo laikotarpiu jaučiu stiprų ryšį. Anksčiau tų laikų nelaikiau istoriniu laikotarpiu, bet dabar, kai praėjo daugiau nei 40 metų ir egzistuoja to laikmečio subkultūra, imu galvoti, kad tuos laikus jau galima vadinti istorijos dalimi. Taip pat norėčiau parašyti kūrinį apie 6-ąjį dešimtmetį, bet laukiu, kol pavyks tą pasakojimą prisijaukinti.
Kokiais šaltiniais naudojatės, ieškodama medžiagos savo knygoms? Kiek laiko užtrunka parašyti romaną?
Naršau Google! Įdomu, kaip galėjome išgyventi iki atsirandant Google? Ieškodama pagalbos kai reikia ką nors ypatinga prisiminti, kreipiuosi ir į savo sekėjus Facebook. „Laiškų iš praeities“ įvykiai rutuliojasi Ilklyje (kurortinis miestelis Jorkšyro grafystėje, Anglijoje), kur šiuo metu gyvenu, ir San Franciske, kuriame lankiausi su šeima, todėl nebuvo sunku įsijausti į tų vietų dvasią.
Taip pat radau puikių iškarpų knygelių apie įvairius laikotarpius. Manau, kad jos skirtos padėti demencija sergantiems žmonėms prisiminti pažįstamus praeities dalykus. Tų knygelių puslapiuose yra maisto produktų pakuočių, žurnalų, automobilių ir kitų atitinkamo dešimtmečio kasdienio gyvenimo fotografijų. Jas labai įdomu vien pavartyti, tačiau tai taip pat ir fantastiškas įkvėpimo šaltinis rašytojui.
Įprastai rašydama romaną užtrunku nuo trijų iki šešių mėnesių, tačiau parašius tris ketvirčius knygos mano galvoje ima šmėžuoti idėjos naujai knygai, todėl turiu labai susikaupti, kad jį užbaigčiau.
