Japonijos istorija nuo XX a. priešaušrio iki šių dienų – tai istorija apie migraciją iš kaimo į miestą.
Didmiesčių centrai augo ir plėtėsi, o provincijos miestai, miesteliai ir kaimai pilkėjo tapdami tykiais savo pačių šešėliais. Ten, kur aš gyvenu, Gifu prefektūroje, dauguma gyventojų jau išėję į pensiją. Auksinę savaitę ar per Obono šventę kaimynų vaikai ir vaikaičiai parvažiuoja dienai ar dviem, tada vėl grįžta miestan.
Urbanizacija veda į susvetimėjimą. Ši mintis nėra nei nauja, nei išskirtinė, bet šiuolaikinėje literatūros scenoje, kur pagrindiniai tropai yra melancholija ir vienatvė, skaitytojams gali būti atleista už tai, kad varto akis išvydę dar vieną romaną, kurio centre – izoliuotas, prislėgtas jaunas vyrukas iš Tokijo. Išleista daugybė tokio pobūdžio knygų, tačiau Tomokos Shibasaki „Pavasario kiemas“ išsiskiria vingriais niuansais, lengvu žingsniu, kurio galėtų pasimokyti ne vienas rašytojas.
Knygos veiksmas sukasi apie Tokijo daugiabutį, kurį planuojama nugriauti. Neseniai išsiskyręs Taro – mūsų sutrikęs pagrindinis veikėjas, vyras, kuris gyvena vienas, pasikalba vos su keliais žmonėmis, o užduotis viešųjų ryšių agentūroje, kurioje dirba, atlieka automatiškai. Jis jaučiasi prislėgtas, bet neatpažįsta depresijos simptomų. Iškalbinga scena romano pradžioje, kai kolegai pasakius pastabą pratrūksta Taro žodžių fontanas, skaitytojui parodo, kad jis ilgisi paprasto žmogiško kontakto.
Visoje knygoje Shibasaki pridėlioja užuominų apie Taro savijautą. Jo vienatvė atsispindi tuščiuose butuose ir nušiurusiuose kvartaluose, pro kuriuos jis praslenka pakeliui į darbą. Ji rašo: „GPS buvo išrastas, kad žmonėms būtų lengviau orientuotis Setagajoje... čia buvo daug vienpusio eismo gatvių ir akligatvių… kad ir kurį kelią jis pasirinkdavo, jam tekdavo daryti lankstą.“
„Pavasario kiemas“ – meistriškai parašytas romanas, jame nėra beprasmiškų scenų ar vaizdinių, o kiekvienas naujas įvykis ir repriza stumia siužetą pirmyn, kiekvienas epizodas praplečia Taro jaučiamą tuštumą.
Shibasaki gretina senojo Tokijo istorinius sluoksnius, atsiveriančius po kojomis per nesibaigiančias statybas – kasimą, rausimą, perkasimą, – su pagrindinio veikėjo psichologine kelione. Viename romano epizode Taro, žiūrėdamas į apleistą namą, suvokia, kad „laikas, praleistas tuose namuose, buvo nykios dienos, išauštančios po visiškai juodų naktų“. Paralelė su jo paties vienišomis naktimis mažame bute lieka numanoma.
Kiekvienas butas Taro name pavadintas japoniško Zodiako gyvūno vardu, o pats pastatas nuolat tuštėja – artėja griovimo diena. Dvylika Zodiako ženklų atspindi metų ciklą, bet ciklas nutrūksta, kai žmonės išsikelia, o į jų vietą niekas neatsikrausto. Jaučiama, kad viskas juda link pabaigos: gatvėse vyksta kelio darbai, traukinio linijos uždaromos remontuoti, iškasama nesprogusi Antrojo pasaulinio karo metų bomba, panašiai kaip namo gyventojai, užsikasę dabarties akimirkų sluoksniuose. Shibasaki pasakoja: „Bomba veikiausiai buvo tų pačių metų kaip (Taro) tėvas. Galimas daiktas, kad ji buvo pagaminta maždaug tada, kai jis gimė, ir visus tuos metus praleido po žeme, kol jis nugyveno ištisą gyvenimą.“
Taro – vienas iš paskutiniųjų namo gyventojų, kartu su dviem moterimis – komiksų dailininke Niši ir senyva ponia Gyvate. Per trejus gyvenimo pastate metus jis nepersimetė žodžiu nė su vienu kaimynu, bet artėjantis griovimo terminas kaip katalizatorius pastūmėja kaimynus burtis į improvizuotą mikrobendruomenę. Ironiška, kad jų miestiška vienatvė sušvelnėja tuomet, kai visi kiti išsikrausto.
Niši apsėsta namo priešais: jis prieš kelis dešimtmečius įtrauktas į garsų fotografijos albumą. Kadaise šiame rajone gyveno daug įžymybių – tai dar vienas nuosmukio ženklas, įsipinantis į istoriją. Niši užkrečia Taro savo susidomėjimu tuo namu padovanodama jam albumą. Kažkada name gyvenusios jaunos menininkų poros nuotraukos byloja apie tuštumą jų abiejų širdyse.
Šis apsėdimas suteikia romanui postūmį: namas – tai utopija, fantazija, į kurią gali patekti veikėjai, kurie susidraugaus su dabartiniais savininkais ir įžengs į namą, kol vyks netikėtai dramatiška romano kulminacija.
„Pavasario kiemas“ nuspalvintas nostalgija ir kupinas vaikystės atostogų prisiminimų ir sielvarto. Ponia Gyvatė į istoriją įžengia kaip senos japonės iškarpa, kalbanti tik apie maistą ir orą. Bet senyvi žmonės kadaise irgi buvo jauni – jaunimas dažniausiai tai supranta per vėlai. Gyvatės pasakojimai apie 1966 m. „Nippon Budokan“ matytus „The Beatles“ ir apie kelionę į Kanadoje vykusį Neilo Youngo koncertą, gražiai iliustruoja prarastą praeitį.
2014 m. Tomoka Shibasaki už šį subtilų romaną pelnė Akutagavos premiją. Panašu, kad susvetimėjimą mieste arba provincijoje lengviau ištverti, kai tavo rankose knyga „Pavasario kiemas“.