Orhaną Pamuką kalbino amerikiečių rašytojas Tobiasas Carrollas.
Miestai yra Orhano Pamuko stichija. 2005 metais pasirodė jo romanas apie miestą, kurį rašytojas vadina savo namais – „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, o dabar į tą patį miestą jis siūlo pažvelgti iš kitos perspektyvos naujame romane „Tos keistos mano mintys“. Romanas aprėpia daugiau nei keturiasdešimt istorijos metų, tačiau susitelkia į vieną kuklų veikėją – maisto prekeivį Mevliutą, jaunystėje atsikrausčiusį į Stambulą iš kaimo vietovės. Mevliutas prekiauja jogurtu ir boza – fermentuotu gėrimu, kuriam Pamukas priskiria gilesnę kultūrinę reikšmę.
Per veikėją Mevliutą Pamukas tyrinėja įvairiapusį gimtąjį miestą ir su jo pagalba fiksuoja Stambulo pokyčius. „Kai jis pirmą kartą atvyksta į Stambulą, pamato senus medinius namus ir naujus triaukščius, išstūmusius senuosius, ir netgi šešių aukštų pastatus. Gali šūktelėti, ir žmogus viršutiniame aukšte tave išgirs“, – sako Pamukas, mudviem kalbantis jo bute Niujorke. (Pamukas jame praleidžia dalį metų, dėstydamas Kolumbijos universitete.)
***
– Naujasis Jūsų romanas man leido labai artimai pažinti miestą, kuriame vyksta jo veiksmas, ir sukėlė minčių apie tai, kaip miestai ir pastatai keičiasi bėgant laikui. Jaunystėje studijavote architektūrą – kaip manote, ar tai turi įtakos jūsų rašymui?
– Taip. Man rūpi urbanizacija, mane domina architektūrinė kompozicija, ypač – miesto streso paveikta architektūra.
– Kodėl pagrindiniam veikėjui parinkote tokią profesiją?
– Rašytojus galima suskirstyti į dvi rūšis: melodramatiškus ir dramatiškus, linksmus ir rimtus, ir taip toliau. Visada atkreipiu dėmesį į vieną skirtumą: yra rašytojų, kurie kalba ir rašo apie maistą noriai, ir tų, kurie apie jį nė neužsimena. Dostojevskio knygose nerasime jokio maisto, o štai Thomas Mannas su apetitu leidžiasi į smulkiausias detales. Aš irgi toks. Visų pirma, mėgstu kalbėti apie maistą. Antra, ir svarbiausia, pagrindinį savo veikėją paverčiau gatvės prekeiviu. Aštuoniasdešimt procentų prekeivių pastaruosius aštuoniasdešimt metų pardavinėja jogurtą. Mano veikėjas irgi prekiauja jogurtu, ledais, boza, vištiena su ryžiais ir taip toliau.
– Ar yra panašumų tarp maisto, parduodamo gatvių prekeivių Stambule ir gatvės maisto kultūros, kurią matome tokiuose miestuose kaip Niujorkas?
– Panašumų ir skirtumų nemažai. Kai mano veikėjas pardavinėjo jogurtą aštuntajame dešimtmetyje, tas produktas dar nebuvo pilstomas į pakuotes. O paskui jį pradėjo pilstyti. Tada atsirado sanitariniai reikalavimai ir valstybės kontrolė. Pamažu įsitvirtino ir savivaldybės kontrolė. Knygoje mūsų dešimtmetyje pardavinėjamą gatvės maistą galime lyginti su Niujorko kultūra. Tačiau septintojo ar aštuntojo dešimtmečio Stambulo su šiandieniniu Niujorku nepalyginsime. Kita vertus, visi miestai išgyvena pokyčius; per pastaruosius keturiasdešimt metų valstybė perėmė kontrolę į savo rankas. O romane kalbama apie tai, kad kariniai perversmai ir karinė disciplina yra primesta, kaip ir valstybės reikalavimai ir suvaržymai, dėl kurių ypač kenčia gatvės prekeiviai, tie, kurie prekiauja maistu.
– Tai man primena viso romano eigoje jaučiamą politikos įtaką. Konkrečiai kalbu apie sceną, kurioje konfiskuojamas Mevliuto vežimėlis. Ar nuo pat pradžių žinojote, kad politika romane atsiras štai šitokiu būdu?
– Mevliutas keturiasdešimt metų praleidžia Stambule prekiaudamas įvairiais dalykais ir įsitraukdamas į politiką, tačiau jis nėra nei politiškas, nei karingas – jis tiki turįs misiją. Jis turi politinių idėjų, bet jos švelnios. Jis turi radikalių, liberalių, kairuoliškų pažiūrų draugų, netgi draugų socialistų, bet tarp jo draugų rasime ir radikalių nacionalistų, ir politiškų islamistų. Tas faktas, kad Mevliutas neturi stiprių politinių ir moralinių idėjų buvo man parankus: jis be didesnių rūpesčių galėjo aplankyti visus Stambulo visuomenės užkampius.
– Jūsų knygoje kalbėjimas pirmuoju asmeniu persipina su pasakotojo balsu – visai kaip romane „Mano vardas Raudona“. Kada nusprendėte laikytis tokio kalbėjimo būdo?
– Šis romanas prasidėjo kaip apsakymas, bet paskui supratau, kad reikėtų paaiškinti, kas tas gatvės prekeivis, ir manyje pabudo epinė energija. Dauguma gatvės prekeivių, išeivių iš skurdesnių Turkijos vietovių, gyveno lūšnynuose – labai tipinė istorija. Nebūtinai Turkijos, ne vien Azijos istorija – viso pasaulio istorija. Tokie veikėjai šiuolaikinėje ir klasikinėje literatūroje visuomet nustumiami į antrąjį planą, jų prigimtis netyrinėjama ir nevystoma.
Iš visų tų šaltinių prisirinkau tiek daug įdomios informacijos apie margą Stambulo gyvenimo audinį, kad mano romanas išsipūtė iki Dickenso knygų gabaritų.
Iš pradžių ketinau rašyti apie žemesnės klasės žmogų, iki smulkmenų išnagrinėti jo prigimtį. Pradėjau rašyti romaną, ir jis ėmė plėstis. Atlikau didelį tiriamąjį darbą: kalbėjausi su daugybe gatvės prekeivių. Iš pradžių ką nors suvalgai, o tada užmezgi pokalbį, ir jeigu vyrukas pasirodo šnekus, pasipasakoji jam, kas esi. Kartais man padėdavo universiteto studentai. Iš visų tų šaltinių prisirinkau tiek daug įdomios informacijos apie margą Stambulo gyvenimo audinį, kad mano romanas išsipūtė iki Dickenso knygų gabaritų. Norėjau aprašyti autentiškus įvykius, išlaikydamas kalbėjimo vienaskaitos pirmuoju asmeniu spalvas, išsaugoti pašnekovų pasakojimus apie tai, kaip pasistatė namą, kaip dirba, kaip ruošia gatvėje maistą, kaip sprunka nuo policijos, kokias gudrybes pasitelkia, norėdami apgauti pirkėją, ir taip toliau.
Be to, norėjau tiesiai parašyti apie moterų priespaudą kasdieniame gyvenime. Kaip jos tvarkosi – verda, augina vaikus, perka iš gatvės prekeivių, rūpinasi šeimos biudžetu. Jos daro visa tai dėl tėvų, vyrų, šešurų, vaikų – nors dažniausiai yra tokios užguitos, kad nė nenori kelti kojos iš namų.
– Kada pirmąsyk paragavote bozos?
– Boza, kaip jau rašiau knygoje, mano vaikystėje buvo laikoma labai romantišku gėrimu. Tai šiek tiek fermentuotas alkoholinis gėrimas. Mėgaudavomės ne tiek jos skoniu, kiek pačiu ritualu. Bozos pardavėjas vaikštinėdavo gatvėmis šaltomis žiemos naktimis. Šį gėrimą mėgo Osmanai, galėdavo juo legaliai pasisvaiginti – gėrimas turi truputį alkoholio, bet apie tai niekada negalvoji. Vaikystėje tie vargšai prekeiviai, apsirengę valstietiškais drabužiais ir šūkalojantys „Boza!“, mane nukeldavo į senus Osmanų imperijos laikus. Aš irgi jiems šaukdavau – šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kartu su senele, su šeima, visai kaip knygoje: „Prieikite, prieikite!“ .
Po keturiasdešimties metų, rinkdamas medžiagą šiai knygai, sužinojau, kad bozos prekeiviams irgi ne paslaptis, jog dauguma pirkėjų ją perka ne dėl skonio, o dėl ritualo, kuris siejasi su kažkuo tradiciniu, su senais gerais Osmanų klestėjimo laikais. Romano širdyje rasite daugybę miniatiūrinių diskusijų apie identitetą, priklausymą, tęstinumą, apie tai, kas yra praeitis, apie moralinę atsakomybę išsaugoti praeitį, apie tai, ar tautinis identitetas kyla iš religijos. Šie klausimai man labai brangūs, nagrinėju juos ir kituose savo romanuose. Man pasirodė puiku dramatizuoti šį lengvą alkoholinį gėrimą ir kartu su skaitytoju pasinerti į romantišką Osmanų laikų viziją, kuri kontrastuoja su sparčiai augančia ekonomika ir chaotiško miesto gyvenimo individualizmu. Šie romano elementai rungtyniauja tarpusavyje.
– Niekada nesu ragavęs bozos, ir nustebau, kad romane gėrimas išvengia aprašymo – ar jis saldus, ar rūgštus?
– Svarbu ne skonis. Jis sužadina mintis apie daugybę socialinių prieštaravimų; mano veikėjui jis turi gilią simbolinę prasmę. Dėl skonio galima ginčytis.
– Vaikštinėdavote po miestą rinkdamas medžiagą knygai – kas, Jūsų manymu, pasikeitė labiausiai?
– Aš vaikštinėju po miestą visą laiką. Ne dėl medžiagos, tiesiog toks mano gyvenimo būdas. Man tai patinka. Kas kartą jaučiu, kaip susilieju su miestu. Eini pasimatyti su draugais, susitikti su leidėju, nueini į parodą. Man patinka mano miestas. Esu jo dalis. Liūdniausia, kas galėtų nutikti – visam laikui nuo jo atitrūkti. Visą gyvenimą pragyvenau Stambule. Taip, esu turėjęs politinių nemalonumų ir dabar dėstau Kolumbijos universitete – gavau šį darbą prieš aštuonerius metus, nes Turkijoje mane pernelyg spaudė. Esu laimingas, galėdamas praleisti vieną semestrą Niujorke, nes Stambule patiriu per daug politinės įtampos, gyvenu saugomas asmens sargybinio – o čia šiek tiek atsipučiu. Man patinka Niujorko muziejai ir knygynai. Jie man padeda atsipalaiduoti.
– Ar pėsčiomis vaikštote ir po kitus miestus?
– Man patinka bastytis po nepažįstamus miestus. Nuo tada, kai įkūriau muziejų (Nekaltybės muziejų Stambule), esu pasiryžęs aplankyti visus iki vieno muziejus naujame mieste.
– Mevliutas yra vienintelis veikėjas, kuris neveikia pirmuoju asmeniu. Ar suplanavote tai vos pradėjęs rašyti knygą?
– Taip, išsikėliau iššūkį rašyti apie žemesnės klasės veikėją, suteikdamas jam tokią individualybę kaip Hamleto ar brolių Karamazovų – sukonstruoti jį kaip visapusišką personažą. Kai rašau romaną, visų smulkmenų iš pradžių nesuplanuoju. Pradedi rašyti romaną iš vieno kampo ir jį vystai. Sugalvoji naujų idėjų – pasakojimą papildai. Tarsi tapytum ar pieštum. Norėjau, kad mano veikėjas išsiskirtų iš kitų. Stengiausi išryškinti jo dorą, gero linkinčią vienišiaus prigimtį ir perleisti jam dalį savo minčių – tai buvo svarbiausia.
Vaikystėje, o ir paauglystėje bei ankstyvoje jaunystėje, draugai man sakydavo: „Orhanai, ar žinai, kad tavo mąstymas keistas?“ Vieną dieną perskaičiau Williamo Wordswortho eilėraščius ir pamaniau – kada nors panaudosiu juos knygoje. Štai toji knyga: joje išsamiai aprašiau žemesnės klasės atstovą, visą laiką vaikštinėjantį miesto gatvėmis. Paskui pamatome, kad jis turi šeimą; tada sužinome, kaip jis kadaise atvyko į miestą ir drauge su tėvu pasistatė namą. Suprantame, kad jam sekasi prasčiau, nei jo pusbroliams – šie prakutę statybų versle, o jam belieka pardavinėti maistą. Ir taip toliau, ir panašiai. Visa ta ironija, kuri man taip patinka.
Romanas, visai kaip muziejus, leidžia užkonservuoti niekniekius, spalvas, skonius, socialinius santykius, ritualus, reklamas, kvapus, nuotaikas, visą tą miesto gyvenimo chaosą.
Romanas man – tai galimybė surankioti ir sudėti į viena visas tas smulkmenas, iš kurių susideda kasdienybė, ir apie kurias man patinka rašyti. Romanas, visai kaip muziejus, leidžia užkonservuoti niekniekius, spalvas, skonius, socialinius santykius, ritualus, reklamas, kvapus, nuotaikas, visą tą miesto gyvenimo chaosą. Nesakau, kad tai būdinga tik Stambului.
Ištisa smulkmenų galaktika, per kurią mus veda pagrindinis veikėjas Mevliutas, greičiausiai išnyks be pėdsakų. Todėl aš ją noriu išsaugoti ir aprašyti. Romanas be gailesčio apnuogina Stambulo kasdienybę. Toks jau aš žmogus; toks mano būdas. Man patinka rankioti smulkmenas ir sudėti jas į vieną stiprią istoriją.
– Ar taip atsirado ir toji religinio laikraščio iliustracija, nepaprastai sudominusi Mevliutą?
– Tas piešinys pirmiausia sietinas su faktu, kad Mevliutas turi konservatyvių bruožų. Bet jie susiję ne su religija, o su požiūriu į senus dalykus. Jo vaizduotė kuria paslaptis, šešėliuose įžvelgia keistybes, kurios jam primena vaikystėje girdėtas istorijas. Tas piešinys susijęs su diskusija, ar mūsų identitetas kyla iš religinių apribojimų, ar svarbiau – romantizuotas praeities įsivaizdavimas. Tik nemanykite, kad knygas rašau pagal programą. Kaip ir Jamesas Boswellas, randu iš ko pasijuokti. Kartais rašau ir redaguoju lengva ranka, apėmus polėkiui. Romanas – tai poetinis įkvėpimas, kuris ateina iš niekur, jo neįmanoma pasverti. Pridėkime fabulos apgalvojimą, pavidalo suteikimą, šiek tiek eksperimentavimo, truputį tradicinio XIX amžiaus romano – visa tai šio romano sudedamosios dalys.
Pagal hazlitt.net parengė Emilija Ferdmanaitė
