Bevardė amerikiečių sutuoktinių pora atvyksta į nuošalų Europos miestą, tikėdamasi įsivaikinti ir taip nutraukti ilgus metus santykiuose juntamas įtampas. Vyras su moterimi apsistoja milžiniškame viešbutyje, alsuojančiame blėstančia praėjusių amžių šlove. Didžiulės menės, tušti dešimtviečiai restorano stalai, vienišas barmenas, visą parą prie baro pilstantis vietinį gėrimą. Apleistame viešbutyje pora mėgins permąstyti savo ryšį ir pasiruošti lemtingam žingsniui. Tačiau visai netrukus viešbučio koridoriuose ima dėtis keisti dalykai. Viešnagė, turėjusi atsakyti į poros klausimus, privers suabejoti ne tik savo sprendimais, bet ir laiko bei tikrovės pojūčiu.
Stipriu šiuolaikinės amerikiečių literatūros balsu vadinamas P. Cameronas romane meistriškai pina fantastikos, tikrovės ir grotesko elementus. Kritikų jis pelnytai lyginamas su Europos magiškojo realizmo pirmtakais. Į lietuvių kalbą romaną „Kai ateina naktis“ vertė Ema Bernotaitė. Plačiau apie ypatingos atmosferos romaną „Kai ateina naktis“ specialiame interviu Lietuvos skaitytojams pasakoja P. Cameronas.
– „Kai ateina naktis“ istorijos veiksmas vyksta keistoje, kiek magiškoje vietoje, kaip apibūdina viena veikėja, pasaulio krašte. Daug pagrindinių veikėjų pastangų pareikalavusi kelionė į tą vietą – tai ne tik tūkstančiai įveiktų kilometrų, bet ir kelionė po savo vidinį pasaulį. Kelionė, atversianti daug psichologinių paslapčių. Kuo gilyn jie leidžiasi į kelionę po save, tuo labiau stebima ir išorė – viskas susipina. Kaip radosi šis dvigubos kelionės motyvas ir šios vietos idėja?
– Mėgstu romanams parinkti man nepažįstamas vietas, nutolti nuo savo gyvenimo tiek laiko, tiek vietos prasme. Mano knygų pasauliai gimsta iš mano pasąmonės bei vaizduotės, tad nevaldau jų, negaliu pateikti racionalių atsakymų. Pamenu, vieną sniegingą žiemos dieną važiavau traukiniu palei Hadsono upę šiaurinėje Niujorko dalyje ir netikėtai iškilo pirmieji šios istorijos blyksniai. Taigi buvau tiesiogiai paveiktas artimos aplinkos.
– „Kai ateina naktis“ aplinka labai kinematografiška, o miestelyje sutinkami veikėjai be galo teatrališki. Kaip kūrėte scenografiją ir personažus? Jums svarbu kinas ir teatras?
– Myliu kiną, ypač myliu teatro ir operos pasaulius, tad žinojau, kad noriu šiai knygai suteikti teatrališkumo jausmą, kad knygos veikėjai darytų įspūdį teatrališka laikysena. Norėjau, kad knygos atmosfera ir veiksmas būtų šiek tiek paryškinti ir nenatūralūs, nes tikiu, kad geras teatras turi magišką ketvirtą sieną, kurią žiūrovai puikiai pastebi, nesistengiama jos sugriauti. Ir nors, savaime suprantama, rašydamas esu priklausomas nuo kalbos, tuo pat metu įsivaizduoju scenas. Man labai svarbu „matyti“ tai, ką rašau. Jei negaliu įsivaizduoti – negaliu užrašyti. Norėjau, kad ši knyga taptų detektyvu, meilės istorija, trileriu, pabėgimu, sapnu, daina.
– Pagrindiniams veikėjams nesuteikiate vardų, jie tiesiog – vyras ir moteris. Kodėl?
– Nesuteikti vardų nusprendžiau intuityviai ir jaučiausi esąs teisus. Knyga yra būtent apie vardų idėją ir kaip vardai mus identifikuoja, dažnai suvaržo ir apriboja mūsų tapatybes. Pavadindamas veikėjus vyru ir moterimi bandžiau priversti skaitytoją galvoti apie juos platesne, labiau beforme prasme.
– Romane matome vyro ir moters perspektyvas, fizinę moters ir dvasinę vyro kančią. Tai du bandantys susikalbėti, vienas kitą suprasti asmenys. Du žmonės gali padėti vienas kitam, bet kartu ir lėtai griauti vienas kitą. Apskritai savo knygose daug nagrinėjate dviejų žmonių, poros santykius. Kas jums buvo svarbiausia šįkart?
– Šioje knygoje mane labiausiai domino bandymas tirti, kokia sudėtinga bei prieštaringa gali būti meilė. Meilė nėra tik vienas jausmas. Būtent dėl to patalpinau savo porą tokioje svetimoje aplinkoje bei gąsdinančioje situacijoje. Norėjau parodyti, kad meilė nėra monoteistinė religija – ji turi daug dievų.
– Jau iš pavadinimo akivaizdu, kad naktis labai svarbi istorijoje. Svarbūs dalykai įvyksta naktį. Naktis sukuria paslaptį, įspūdį, kad daug kas skaitytojui nematoma, vyksta už jo akių. Knygoje rašote, kad naktį žmonės pradingsta. Kodėl nakčiai suteikiate tokią reikšmę?
– Manau, kad naktį viską matome kitaip. Tamsa dažniausiai suvokiama kaip vizualiai ribojanti, bet gali būti ir atvirkščiai: ji gali priversti arba leisti mums pamatyti dalykus ne taip aiškiai, bet galbūt tiksliau ar atviriau. Norėjau, kad knygos atmosfera išliktų tokia pati, nebūtų pertraukiama aušrų ir šviesos bei saulėlydžių ir vakarų. Norėjau, kad ji turėtų vienos, labai ilgos nakties jausmą. Tarsi pasaulis būtų nustojęs suktis. Nurimęs.
– Romanas ir žmonių santykiai persmelkti širdgėlos, liūdesio, vidinio skausmo, kuris neišreiškiamas žodžiais, bet labai stipriai tvyro aplinkoje. Kaip sako viena viešbučio gyventoja, svarbu atsiminti, kad mes visi pasimetę, gyvename tamsiais laikais, visi klaidžiojame apgraibomis ieškodami savo kelio. Šia nuotaika persmelkta jūsų knyga. O ar yra šviesa ir perspektyva? Ar esame pasmerkti klaidžioti?
– Nemėgstu kalbėti apie tokius dalykus, nes, manau, kad tai gali paveikti skaitytoją arba atitraukti nuo asmeninės knygos patirties. Ir, manau, kad ta patirtis, kuri kiekvienam skaitytojui savita, yra šventa. Rašau grožinę literatūrą, nes nenoriu tvirtinti dalykų. Noriu ką nors pasiūlyti ir leisti skaitytojams patiems pasidaryti išvadas. Noriu palikti savo knygose paslaptingą erdvę, į kurią skaitytojai galėtų patekti ir užpildyti savimi. Taip knyga tampa tiek pat jų, kiek ir mano.
