Šiandien J.Franzenas paaiškina tokį savo kūrybinį sprendimą ir pristato lietuviškai pasirodantį naują romaną „Kryžkelės“, kuris JAV tapo tikra sensacija, puikuojasi pagrindiniuose bestselerių sąrašuose ir pagal jį kuriamas filmas.
„Kryžkelės“ atveria duris į amerikiečių Hildebrantų šeimos kasdienio gyvenimo užkulisius ir atskleidžia slapčiausias jų mintis. Meilė, neištikimybė, tiesos paieškos ir ribinės psichikos būsenos – visa tai analizuodamas J. Franzenas užčiuopia sukrečiamas žmogiškas patirtis ir kuria nepamirštamus psichologinius portretus.
Visi Hildebrantų šeimos nariai išgyvena asmeninio gyvenimo krizes. Tėvas – pastorius Rasas – kovoja su aistra parapijietei ir baime netekti autoriteto tikinčiųjų bendruomenėje. Jo žmona Marion psichologės kabinete atsigręžia į kruopščiai slėptą savo praeities etapą. Gyvenimo kryžkeles prieina ir vyriausieji Hildebrantų vaikai: Klemas nusprendžia mesti studijas ir pradėti karo tarnybą Vietname, Bekė gauna netikėtą palikimą, kuris įžiebia namiškių nesantarvę, o Peris vis labiau įninka į narkotikus.
Retai interviu dalijantis J. Franzenas Lietuvos skaitytojams padarė išimtį ir specialiame interviu pasakoja, kodėl vertėtų atsiversti „Kryžkeles“.
– Pradėkime nuo senesnės jūsų knygos ir šiandien kiek komiškai atrodančios istorijos, nes „Kryžkelės“ pasirodo šalyje, kuri atsidūrė ankstesniame jūsų romane „Pataisos“. Lietuvą ten vaizdavote ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis ir ne visai atitinkančią tikrovę. Dėl to buvo kilę ir įvairių reakcijų – vieni netikroviškas detales priėmė kaip pokštą, bet buvo ir besipiktinančių, kaip galima taip vaizduoti šalį. Ar dar pamenate, kaip tada Lietuva atsidūrė tokiame kontekste? Ir kodėl Lietuva?
– Praėjusio amžiaus pabaigoje apie Lietuvą žinojau šiek tiek daugiau nei Kafka apie Oklahomą ar Brechtas apie Aliaską, bet tik šiek tiek. Mano Lietuva buvo išgalvota vieta, daug ką perdėjau siekdamas sukurti komiškas situacijas. Tiksliai neprisimenu, kaip ją pasirinkau, bet sudėtinga padėtis, į kurią mažos Rytų Europos šalys pateko po dešimtmečių sovietinės okupacijos atsidūrusios laisvos rinkos pasaulyje, man priminė padėtį, į kurią patenka Čipas Lambertas susirgus tėvui.
Mano Lietuva buvo išgalvota vieta, daug ką perdėjau siekdamas sukurti komiškas situacijas.
Tiesa, šis mano kūrybinis sprendimas sulaukė ir įdomių susidūrimų. 2002 metais viename Edinburgo knygyne vyko knygos pristatymas, į kurį žinomas gydytojas iš Vilniaus atvyko vien tam, kad praneštų publikai, jog iš tiesų lietuviai nevalgo arklienos. Supratau jo susierzinimą. Viskas, ką galėjau padaryti, tai priminti apie daugybę kitų komiškai perdėtų situacijų „Pataisose“. Juk ne visai realistiška, kad prabangus keleivinis laivas pavadintas „Gunnar Myrdal“ ar kad laivo valgomasis pavadintas Søreno Kierkegaardo vardu. Dar atkreipiau dėmesį į tai, kad Gitanas, mano sukurtas lietuvių kilmės veikėjas, labai protingas ir smagus. Su laiku Čipas vis labiau juo žavisi ir gailisi, kai tenka palikti Lietuvą.
– Ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Kryžkelės“ pasakojate apie krizės ištiktą šeimą. Iš pirmo žvilgsnio darni Hildebrantų šeima toli gražu nėra vienas kumštis ir kiekvienam šeimos nariui susiduriant su dideliais sunkumais artimiausi žmonės nesugeba padėti vienas kitam. Kodėl nusprendėte koncentruotis į šeimos santykius?
– Šeimos santykiuose visada daug įtampos, o įtampa rašytojus traukia. Apie šeimas rašiau visuose ankstesniuose romanuose, tačiau jos negyveno kartu, buvo labai išsimėčiusios, o ir tematiškai tos knygos buvo daugiau apie kitus dalykus. Prieš penkerius metus, kai pasiekiau tą savo tėvų amžių, kai geriausiai juos pažinojau, praradau bet kokį norą juos kritikuoti ar teisti. Ir tada susimąsčiau, ar galėčiau parašyti romaną, kuriame šeima būtų absoliutus centras tiek siužetiškai, tiek tematiškai. Romaną, kuriame pavaizduočiau visus jos narius nė kiek jų neteisdamas.
– „Kryžkelių“ veikėjai bando suprasti vieni kitus, padėti, bet vėl ir vėl tarsi atsimuša į sieną. Skaitant romaną nuolat lydi klausimas, ar visiškas susikalbėjimas apskritai įmanomas, net tarp artimiausių žmonių. Ir kas tam kliudo. Kaip jums atrodo dabar, nuėjus šią ilgą knygos kelionę?
– Manęs per daug nedomina susikalbėjimo problema per se, juk bet kuriuo atveju Hildebrantai susikalba pakankamai, kad vienas kitą sužeistų – tai matome viename epizode po kito. Man įdomesnis klausimas – ar veikėjai iš tikrųjų nori žinoti tiesą apie vienas kitą. Kiek komedijos ir tragedijos slypi tame, ką kartais esame pasiryžę padaryti, kad tik nereikėtų pripažinti tiesos, kuri mums tiesiai prieš nosį. Būtent čia mano, kaip rašytojo, teritorija. Pagrindinė kliūtis yra ne tai, kad mums sunku kalbėtis, o tai, kad sunku priimti tai, kas mums sakoma.
Pagrindinė kliūtis yra ne tai, kad mums sunku kalbėtis, o tai, kad sunku priimti tai, kas mums sakoma.
– Nors pagrindinis romano veikėjas pastorius, o „Kryžkelės“ – jo prižiūrimos religinės jaunimo bendruomenės pavadinimas, romanas nėra religinis. Veikėjų svarstymai apie tikėjimą peržengia kurios nors vienos religijos ribas, pereina į bendresnius klausimus. Tarkim, kaip derinti moralę ir asmeninę laisvę, kodėl net manydami, kad elgiamės teisingai, dažnai žeidžiame kitą. Ką pasakytumėt tiems, kurie dvejoja, ar skaityti „Kryžkeles“ būtent dėl religinio pamato?
– Tiems dvejojantiems pasakyčiau, kad šio romano autorius pats nėra tikintis. Galbūt dar pridurčiau, kad, net jei žmogus apskritai jaučia priešiškumą religijai ir tikintiesiems, jam vis tiek gali būti įdomu perskaityti knygą, kurioje religiniai įsitikinimai vaizduojami nė kiek neteisiant, o kaip įdomus ir plačiai paplitęs reiškinys. Knygą, kurioje atjaučiami tiek tikintys, tiek netikintys veikėjai. Ir vieniems, ir kitiems palieku laisvę turėti abejonių ir pasielgti netinkamai.
– „Kryžkelėse“ labai svarbus ir kelionės motyvas. Kiekvienas šeimos narys kažkur išvyksta arba planuoja kelionę. Kelionę kaip naują etapą, kaip išsivadavimą. Kodėl kelionė jums tokia svarbi?
– Amerikiečių rašytojas Johnas Gardneris kažkada pasakė, kad visoje literatūroje yra tik du siužetai: žmogus leidžiasi į kelionę arba nepažįstamasis atvyksta į miestą. Sekdamas jo mintį tik pridėčiau, kad tam, jog atvyktų į miestą, nepažįstamasis turėjo leistis į kelionę. Taigi kelionės motyvą galima atrasti kone kiekviename prozos siužete.
Bet sutinku, išvykdamas į kelionę, nesvarbu trumpą ar ilgą, žmogus dažnai siekia tam tikro išsilaisvinimo, pokyčių asmeniniame gyvenime. Ir nors tam tikros kelionės (pavyzdžiui, į karo frontą) tikrai gali pakeisti žmogų, manau, kad daugeliu atvejų mes nepajėgūs išsilaisvinti nuo to, kas iš tiesų esame. Tai viena iš priežasčių, kodėl dauguma mano veikėjų kelionių nesibaigia geruoju. Nuo savęs nepabėgsi.
– „Kryžkelių“ veiksmas nukelia į aštunto dešimtmečio Ameriką. Kodėl pasirinkote šį laikotarpį? Kuo jis buvo svarbus jūsų romanui?
– Aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis – laikas, kurį gerai prisimenu, taigi ir seniausias laikotarpis, į kurį galiu grįžti dar nekurdamas „istorinio“ romano. Mano paties nuostabai, sugebėjau beveik visai apeiti šį dešimtmetį ankstesnėse knygose. Man atrodo, kad ilgą laiką gėdijausi to jauno savęs iš aštunto dešimtmečio. Bet dabar, sulaukęs šešiasdešimties, praradau tą gėdos jausmą ir suvokiau turintis daugybę nepanaudotų prisiminimų ir įspūdžių.
Be to, aštuntas dešimtmetis labai įdomus laikas. Tai laikas, kai daug krikščionių buvo įsitraukę į pilietinių teisių ir antikarinį judėjimą. Visiškai priešingai nei šiandieninėje Amerikoje, kurioje religingumas tapo beveik sinonimiškas konservatyviai politikai. Buvo smagu išnaudoti tą kontrastą. Bet atvirai kalbant, rašytojai yra desperatiški žmonės – mes griebiamės bet kokios medžiagos, kuri atrodo šviežia ir žadanti spalvingų puslapių. Temos, kurias vardijame pagrįsdami tam tikros medžiagos pasirinkimą, tik antraeilis dalykas.
– „Kryžkelių“ šeimos vidinės dramos vyksta išoriniame pasaulyje taip pat verdant daugybei įvykių. Svarbūs išoriniai įvykiai, pavyzdžiui, Vietnamo karas, hipių judėjimas, tuometinės diskusijos apie rasę, religiją, romane vaizduojami per skirtingų šeimos narių požiūrius. Tada ir tie įvykiai atrodo ne kažkur toli, o vykstantys čia, su žmonėmis. Kodėl jums toks artimas daugiaperspektyvis pasakojimo būdas?
– Prozos pasakojimas suteikia neprilygstamą prieigą prie žmonių vidinių gyvenimų. Net toks puikus aktorius kaip Danielis Day-Lewisas filme „Nekaltybės amžius“ apie tai, ką reiškia būti Niulandu Arčeriu, pasako mums daug mažiau nei Edith Wharton savo romano puslapiuose. Prozos tekstas ne tik leidžia perteikti subjektyvų pasaulio vaizdą, bet ir suteikia jaudinančią galimybę paversti subjektus objektais, parodyti juos per kito subjekto žvilgsnį.
Nenorėjau „Kryžkelėse“ prie aštunto dešimtmečio prieiti taip, kaip tai darytų kino kūrėjas. Galima įsivaizduoti šio dešimtmečio fotoalbumą – Ričardas Niksonas, siaubingi kostiumai, Saigono užėmimas, Yoko Ono – dabar visi tai lengvai atpažįsta kaip aštuntą dešimtmetį. Tačiau žmonės, gyvenę aštuntame dešimtmetyje taip savęs nematė. Jie tiesiog gyveno savo gyvenimus, nemąstydami, kad priklauso kažkokiai erai. Didžiuojuosi savimi, kad Niksono pavardė knygoje paminima tik vieną kartą.
– Jūsų romanas Lietuvoje pasirodo, kai Europoje vyksta didžiulis karas. Lietuvos gyventojai labai empatiškai ir jautriai reaguoja į karą prieš Ukrainą. Tai vyksta XXI a. pasaulyje, tad kaip manote, ar tos žmonių pastangos būti geresniems, supratingesniems vieni kitiems, apie kurias rašote „Kryžkelėse“, dar įmanomos, turi prasmę? Pamenu, kai prasidėjo šis karas, dalis žmonių tiesiog nusisuko nuo literatūros, kitų menų, nes tarp juose išsakomų idėjų ir realaus pasaulio atsivėrė didžiulė praraja.
– Skeptiškai vertinu pasisakymus, kad grožinė literatūra yra naudinga moraline ar socialine prasme ir kategoriškai atmetu visus pasisakymus apie jos naudingumą politine prasme. Jei bandytume apginti grožinės literatūros naudą, vienintelis neginčytinas argumentas būtų tai, kad ji teikia malonumą skaitytojams. Utilitarizmo filosofai pridėtų, kad bet koks žmogaus užsiėmimas pateisinamas, kol suteikia malonumo ir nesukelia tiek pat kančios.
Tamsiais laikais kaip šie, kai Europoje vyksta didžiausias karas nuo 1945 metų, nekaltinu nė vieno, kuriam skaitymo teikiamas malonumas dabar nereikalingas. Vis dėlto sakyčiau, kad gera literatūra malonumą mums teikia iš dalies todėl, kad joje išsamiai svarstomas klausimas, kaip gyventi. Kartais šis klausimas būna vertingas ir reikalingas besigrumiantiems su realaus pasaulio problemomis. Tamsūs laikai kelia grėsmę žmogiškumui, o literatūra mums apie jį primena.
