DeWitt kūryba pasižymi aršiu intelektualumu ir autentišku humoru. „Paskutinis samurajus“ – romanas apie meną, mokslą, kalbas ir žinias. Tai istorija apie užsispyrusią eruditę Sibilę ir jos sūnų genijų Liudą, išmokusį senovės graikų dar ketverių. Knygoje puikiai persipynęs nuotykių troškimas, išsilavinimo (be)ribiškumas, karštakošiškas herojiškumas ir aistra žaižaruojantis jauno proto guvumas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Vilius Jakubčionis, išleido leidykla „RARA“. Kviečiame skaityti interviu su autore vertimą.
– Kiekviena knyga turi pradinį tašką, tačiau „Paskutinis samurajus“ toks sudėtingas ir sodrus, kad sunku suprasti, nuo ko viskas prasidėjo. Galutinis rezultatas primena virtuozo grojamą muzikinį kūrinį. Bet kažkur pradžia juk turėjo būti. Ar gali papasakoti apie knygos užuomazgas?
– 1995-ųjų birželį mečiau paskutinį iš daugelio darbų, kurių ėmiausi, stengdamasi atrasti laiko rašymui. Ketinau rašyti, kol išeikvosiu santaupas (banke turėjau apie 3000 svarų). Jaučiausi prislėgta. Praėjus septyneriems metams po to, kai palikau Oksfordą, turėjau apie šimtą fragmentiškų rankraščių, bet nė vienos užbaigtos knygos. Tarp jų viena buvo labai ambicinga, įkvėpta „Gero, blogo ir bjauraus“ (The Good, the Bad and the Ugly, 1966), kuri siekė 300 pilnai prirašytų puslapių ir turėjo rimtų struktūrinių problemų – tai buvo rašymo priešokiais rezultatas. Tikėjausi, kad man užteks pinigų ją užbaigti, bet buvau labai labai pavargusi.
Tada sulaukiau skambučio iš tėvo, kuris pradėjo man priekaištauti, kad depresuoju. Jis piktinosi ir rėkė ant manęs dėl to, kad neturėjau nuotaikos ir buvau beviltiškai nusiteikusi. Kai pagaliau baigėme pokalbį, mano būklė buvo dar prastesnė. Užuot leidusi pinigus knygai užbaigti, mokėjau nuomą už kambarį, kuriame tiktai spoksojau į sieną. Pamaniau: negalime pasirinkti savo tėvų. Jei galėtume, ŽINAU, kad būčiau pasirinkusi ką nors geresnį nei TU.
Tuomet pradėjau galvoti, ko reikėtų, kad galėtum pasirinkti tėvą – kaip tai įgyvendinti? Kokio amžiaus turėtum būti? Ar turėtų įtakos tai, kad vaikas neįprastos intelektinės brandos? Jeigu būtų auklėtas kaip Johnas Stuartas Millis (mokytas graikų kalbos nuo 3 metų ir pan.)? Ir jeigu vaikas GALĖTŲ rinktis, ar jam nereikėtų įtikinti savo pasirinktojo, kad šis būtų jo tėvu? (Galvojau apie tą filmą, „Šeši atskirties laipsniai“ (Six Degrees of Separation, 1993), kuriame jaunas vyras teigia, kad yra Sidney Poitier sūnus, ir sužavi tėvus taip, kaip jų pačių vaikai nesugeba.) Ir prisiminiau verbavimo epizodą iš „Septynių samurajų“ (Seven Samurai, 1954), kai kaimo gyventojai ieško samurajų, galinčių apginti kaimą nuo banditų.
Staiga pamaniau: kas jeigu vaikas nežinotų, kas jo tėvas ir įsivaizduotų, kad jis herojus? Kas jeigu išsiaiškintų, kad jo tėvas nėra herojus? KAS JEIGU jo vieniša motina naudotųsi „Septyniais samurajais“ norėdama duoti jam sektinų vyriškumo pavyzdžių, o jis įsijaustų į filmą nuo mažumės? (Man tai pasirodė juokinga, pradėjau juoktis.) Ir KAS JEIGU jis pasisavintų tą žymųjį verbavimo epizodą? Kas jeigu jis nuspręstų išsirinkti didvyrį, jį susirasti ir išbandyti? (Neatskleisiu išbandymo, geriau paliksiu bent KAŽKIEK staigmenų tiems, kurie dar neskaitė knygos.) Reikia atminti, jog metų metus berniukas žinojo tik tai, kad jo tėvas yra kelionių knygų rašytojas; jis įsivaizdavo, kad tėvu gali būti kiekvienas garsus tyrinėtojas (Thoras Heyerdahlis, Roaldas Amundsenas). Taigi turėjo platų pasirinkimo spektrą – daugybė galimybių viskam pakrypti siaubinga linkme.
Staiga pamaniau: kas jeigu vaikas nežinotų, kas jo tėvas ir įsivaizduotų, kad jis herojus?
Man tai pasirodė šlovingai iškreipta, o svarbiausia, kad ši idėja turėjo labai aiškią struktūrą. Pagalvojau: ką gi. Pasiruošiu. Tada parašysiu knygą per mėnesį. Be JOKIŲ TRUKDŽIŲ. (1995-ųjų rugsėjis turėjo būti tas mėnuo.) Mėnesio gale turėsiu baigtą knygą, o tuomet jau nesvarbu, kas bus. Jeigu ją išleis, gerai. Jeigu ne, gerai. Bet kuriuo atveju galėsiu gyventi toliau. (Cha.)
Tiesa, kad struktūra nubrėžė aiškų kelią iki pabaigos. Tačiau ši vieniša motina, sekanti Johno Stuarto Millio pedagogikos principais ir naudojanti „Septynis samurajus“ kaip vyriškumo pavyzdžius, pasirodė esanti sudėtingesnė, nei maniau. Pirma, ji atrodė nuobodi ir teisuoliška; tada prisiminiau Kurosawos sprendimą nuobodžiam gydytojo personažui „Girtame angele“ (Drunk angel, 1948), ir suvokiau, kad ji atrodytų įdomesnė, jeigu kankintųsi ir būtų kupina ydų. Prisiminiau Lidiją Gvilt Wilkio Collinso Armadeile – kartėlio apimtą, nuo narkotikų priklausomą žmogžudę, turinčią aistrą Bethovenui ir laukinį sąmojį – mano galva, ją ŽYMIAI lengviau atjausti, nei mano niūriąją šoiškąją – vienišą motiną. Taigi pabaiga buvo aiški, bet dėl naujosios ydingos vienišos motinos, knygos pradžia pasidarė kur kas sunkiau suvaldoma. Aš išeikvojau santaupas ir turėjau vėl pradėti dirbti, o šioje knygoje taip pat atsirado rimtų struktūrinių problemų, tad vieno mėnesio stebuklas neįvyko…
– Kaip rašytoja, dažnai nusiraminu išgirdusi, kad šedevras buvo taisomas ir gludinamas, kol pagaliau tapo tokiu, koks yra dabar. Manau, kad Sibilė yra viena įstabiausių šiuolaikinės literatūros veikėjų. Kaip, tavo nuomone, Sibilės charakteris paveikė (ar komplikavo) romano struktūrą?
– Viena vertus, vos jai tapus ydinga kankine, atrodė svarbu šiek tiek papasakoti jos priešistorės. Įsivaizdavau surūgusius tėvus, netekusius galimybės tinkamai išnaudoti savo pačių talentų, abiem atvejais iš dalies dėl tėvų įsikišimo – juos įtraukus pasakojimas pasidarė neįtikėtinai tankus ir sudėtingas. Galiausiai nusprendžiau būti negailestinga – tai yra, nesijaudinti, jeigu nepavyksta jų įtraukti be pertrūkių ir paprasčiausiai dalį istorijos perkelti į prologą. Dabar žinau, kad dažniausiai nuo to raukomasi: pradėti pasakojimą prologu – geras būdas užtikrinti, kad literatūros agentai net nežvilgtelės į knygą. Bet tai buvo prieš internetą; galėjai elgtis, kaip atrodė tinkama knygai, nenutuokdamas, kad priešiniesi nusistovėjusiai išminčiai.
Antra vertus, įvairūs radikalūs sprendimai, kurie suformavo pasakojimą (vaiko auginimas pagal Johno Stuarto Millo ir Yo Yo Ma priesakus, sprendimas leisti vaikui nebelankyti mokyklos praėjus mėnesiui), reikalavo paaiškinimų. Taigi – o Dieve, o Dieve, o Dieve – ankstyvuose juodraščiuose buvo begalės puslapių Sibilės aiškinimų. Tai buvo siaubinga. Neapsakomai siaubinga. (Kai sakau „neapsakomai“, turiu omeny, kad žodis „siaubinga“ neišreiškia to, kaip tai vargino, kaip atrodė be galo tęsėsi nuomonių prirašyti puslapiai.)
Šitai ištaisyti galima, maniau, a) nuolat priešpastačius jos principus mažo vaiko realybei ir b) nepaliaujamais fenomenalaus vaiko pertraukimais sužlugdžius jos mėginimus kurti logišką didįjį naratyvą. Pirma vyktų kova tarp jos ir berniuko balsų, tada vadžias perimtų šešiamečio balsas dienoraštyje (šis didysis ugdymo projektas būtų matomas tik iš eksperimentinės žiurkės perspektyvos), tada pasakojimas peršoktų į vienuolikmečio balsą, jam besiruošiant pradėti savo nuotykį. Atrodė, kad tokia balsų ir tekstų įvairovė suteikė energijos knygai, kuri, kaip sakiau, buvo neapsakomai siaubinga, bet dėl jos knyga tapo sudėtingesnė.
– Turi klasikinės filologijos išsilavinimą. Ar manai, kad tai paveikė romano paskutinio trečdalio mitinę struktūrą?
– Ne, toje dalyje dominavo „Septyni samurajai“. (Mane domino tai, kaip verbavimo epizodas atskleidžia tiek moralines vertybes, tiek įgūdžius.) Mano išsilavinimas padarė knygai kitokią įtaką. Dauguma skaitytojų neturėjo galimybės išbandyti graikų kalbos jokiame amžiuje, juo labiau ketverių, kai pradeda mažasis Liudas; skaitytojui būtų itin lengva įsivaizduoti, kad vaikas, įvaldęs šią ezoterišką kalbą, yra genijus, vunderkindas, išskirtinis atvejis. Bet Millis galvojo, kad bet kuris vaikas gebėtų tai, ką gebėjo jis pats, jeigu būtų mokytas tuo pačiu būdu, o tiesa tokia, kad mes paprasčiausiai nežinome – dauguma vaikų nėra mokomi nė abėcėlės. (Iš tiesų tai, kaip matot, yra dar vienas pavyzdys, jog tėvų nesirenkame.) Žinoma, negalėjau smulkiai atpasakoti mažojo Liudo ankstyvo ugdymo, bet man atrodė kritiškai svarbu jį šiek tiek demistifikuoti.
Sakykim, vaikas moka skaityti angliškai (dauguma išmoksta anksti). Tada pradedi rašyti angliškus žodžius panašiomis graikiškomis raidėmis: ατ εατ βατ βεατ ιτ βιτ ουτ αβουτ ir t. t. Dauguma skaitytojų, manau, iškart supranta, ir iš tiesų būtų supratę jau pradinėje mokykloje. Graikų kalba turi raidžių, kurių neturime mes, ir sudėtingesnę gramatiką, bet ji atrodo neįveikiama tik todėl, kad niekas niekada nesivargino jos paaiškinti. Taigi jie savavališkai atskiriami nuo vieno didžiųjų Vakarų civilizacijos literatūros repertuarų. Natūralu būgštauti sutikus BET KOKIĄ kalbą nepažįstamais rašmenimis; nėra natūralu sakyti: „vieną rašymo sistemą išmokau šešerių, nejau būtų sunku išmokti dar vieną?“
Deja, daugybė redaktorių manė, kad knygoje per daug graikų kalbos (ir senosios skandinavų, ir japonų), bet netgi skaitytojai, kuriems ji nepatiko, sakė, kad suvokė galintys skaityti graikiškai. Klasikui tai svarbu. Nemanau, kad vaikai turėtų būti verčiami mokytis šią, ar bet kurią kitą kalbą; tai ne tas pats, kas leisti jiems galvoti, jog ši kalba priklauso aukštesniajai klasei, privilegijuotiesiems ar mažam genijui, kuris gyvenimo loterijoje išlošė atkaklią motiną.
– Kai sakei, kad tave domino, kaip verbavimo epizodas atskleidžia moralines vertybes – taip! Tai knygos aspektas, kuris, atrodo, ne visada paminimas, kai žmonės tvirtina, jog knyga yra „apie talentą“. Nesakau, kad knyga yra moralistinė… tačiau nėra abejonės, kad tai vertybių tyrimas.
– Bent man atrodė savaime suprantama, kad Liudas pirmenybę teiktų tiems dalykams, kurie jam pačiam sekasi (jis, be abejo, nėra atsparus nuostatai, kad mokėti daug kalbų yra įspūdinga), arba dalykams, kurie, jo manymu, sektųsi, jeigu jam padėtų kas nors, kas aukštosios matematikos atšakų lengvabūdiškai nelaiko aštuoniolikto ir devyniolikto amžiaus reliktais. Jį žavi nuotykingi vyrai, kokiu jis kažkada įsivaizdavo savo tėvą, o ne tokie, kurie paprasčiausiai sėdi kambaryje apsikrovę krūva knygų, tačiau jis išsirenka porą žmonių, kurie sustiprina šią savybę intelektiniais gabumais – apsėstą lingvistą, mokslininką, kuris galbūt laimės Nobelio premiją. Tuomet jis suvokia, kad jie pabaisos.
Žinoma, nėra taip, kad monstriškumas savaime lydimas intelektinių gabumų, bet ištiktas šoko jis ima iš naujo svarstyti, ko derėtų ieškoti. Būtent tai mane ir domino: kad kai davė sau laisvę rinktis, atsirado galimybė padaryti klaidų. Ir, kaip čia pasakius, jis privalėjo padaryti klaidų, kad pamatytų, kaip jo paties polėkiai padarė jį šališku. (Nenoriu pasakyti per daug apie pasirinkimus ir klaidas, nes itin daug priklauso nuo to, kad nesėkmės būtų netikėtos skaitytojui ir pačiam berniukui.)
– Mane suintrigavo Sibilės pasipiktinimas tuo, kad „Septyni samurajai“ Kurosawos filme buvo „elitinis būrys“ – pripažinsiu, jog priežasties nesupratau. Mielai daugiau apie tai išgirsčiau, jeigu paaiškintum.
– Kurosawa, manau, verčiasi per galvą, kad surinktų NE elitinį būrį. (Tuo „Septyni samurajai“ gerokai skiriasi nuo „Šauniosios septyniukės“ (The Magnificent Seven, 1960).) Kambei, lyderis, sako, kad yra niekuo neypatingas – paprasčiausiai turi daug kovinės patirties. Šičirodži, jo buvęs bendražygis, kurį pametė iš akių siaubingoje kovoje, tiesiog sugebėjo ištrūkti. Gorobei išsiskiria tuo, kad... na, permato verbavimo triuką (jis turėtų pulti pro duris į kovą kažkam už durų besislepiant su vėzdu, išvengti smūgio – bet jis stovi gatvėje ir juokiasi).
Kiudzo, kardo meistras, YRA išskirtinis (jo nedomina kova, jis tenori ištobulinti savo meną), tačiau jis išskirtinis tiek būryje, tiek lyginant su visu likusiu pasauliu. Heihači, kurį užtinka kapojantį malkas, kad užsidirbtų, klausia, kaip jis išgyveno tiek daug kovų. Atsakymas: „Aš dažniausiai pabėgu“. Kol Kambei renka šį neabejotinai varijuojančių gebėjimų būrį, jam iš paskos seka Kacuširo, susižavėjęs jaunas aristokratas iš samurajų šeimos; Kambei nenori priimti Kacuširo, nes šis per jaunas, bet jį įkalbina. „Elkis su juo kaip su vyru, jis ir taps vyru“, – sako jam Heihači, bet iš tiesų, kai jie pasiekia kaimą, samurajai kaskart liepia Kacuširo laikytis atokiau ir stebėti (o jis ir paklūsta).
Galop lieka neelitiškiausias jų tarpe, nekviestas apsimetėlis Toshiro Mifune, besiplaikstantis aplink su kardu, nenumanantis, kaip juo naudotis. Mifune yra ūkininko sūnus, o tvirtina esąs samurajus; išmėgintas jis SUSIMAUNA. Geras samurajus atremtų smūgį, bet jis girtas; lazda užgauna jam galvą. Kambei: „Geras samurajus smarkiai neprisigertų“. Niekas nenori leistis su juo į ekspediciją, bet jis vis vien prisijungia. Priimtas jis vėl ir vėl išsiduoda, kad NIEKO nesupranta apie samurajų discipliną – užmiega budėdamas, palieka savo postą ir vienas lekia pagrobti ginklo… Bet priešingai nei pagarbusis Kacuširo, jis puola (neprašytas) į vieną susirėmimą po kito ir PAVIRSTA kovotoju. Tai kažkas nepaprastai galingo ir jaudinančio, nes visa tai vyksta kraštutinės socialinės stratifikacijos kontekste, kuriame kario teisė į įgūdžius ir narsą laikoma paveldima. (Žinoma, kaip tik dėl to, filmas pasirodė esmingai svarbus pasakojimui apie betėvį berniuką, kuris įsivaizduoja, kad radęs tėvą sykiu atras savo vietą pasaulyje.)
– Frazė „kraštutinė socialinė stratifikacija“ verčia mane galvoti apie atsikartojančią temą Liudo nuotykyje surasti tėvą, kuris sumokėtų už jo mokslus prestižinėje mokykloje. Vėlesnėse knygos dalyse vaizduojami vyrai, kurie pasižymėjo akademiniame lauke, tačiau nebuvo geri žmonės. Nesu tikra, ar turiu klausimą, bet man įdomu, ką manai.
– Esu užsiminusi apie tai anksčiau, bet, sakyčiau, vienas jo susidomėjimo mokykla aspektų, tai bręstantis suvokimas, kad yra dalykų, kurių jis negali padaryti pats. Tačiau čia taip pat svarbus ir puikavimasis sėkmingai pasirodžius prestižinėje aplinkoje – jeigu jis negali perplaukti Amazonės su tėvu, tai kodėl nepradėti studijuoti Kembridže dvylikos. Ko jis iki galo nesupranta, yra tai, kad išmokus apeiti tą sistemą, galima išmokti apeiti ir socialinę sistemą; intelektiniai gabumai negarantuoja, kad gebėjimu sėkmingai apeiti sistemą nebus naudojamasi be skrupulų. Bet, žinoma, gebėjimas apeiti sistemą savaime nėra blogas dalykas, todėl sykiu norėjau jį suvesti su (daugmaž) tokiais žmonėmis kaip Raoulis Wallenbergas, dalinusiu švediškus pasus Vengrijos žydams, kuriuos ruošėsi išplukdyti naciai.
Interviu autorė Ilana Teitelbaum, pokalbis su rašytoja Helen DeWitt pasirodė birželio 21, 2016 m. huffpost.com
Amerikiečių autorės Helen DeWitt romaną „Paskutinis samurajus“ galima įsigyti leidyklos „Rara“ internetiniame knygyne bei šalies knygynuose.
