Autorė knygoje išmoningai derina autofikciją su meno istorija ir naratyvine eseistika. Dažnai prilyginama kritikui Johnui Bergeriui, argentinietė M.Gainza intymiai narplioja mįslingus ryšius tarp meno kūrinių ir juos stebinčio žmogaus.
Romaną iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev, išleido leidykla „RARA“. Kviečiame skaityti Anos Wajszczuk parengto straipsnio ir pokalbio su autore vertimą.
Štai moteris. Ir štai paveikslas. Ši moteris sėdi oftalmologo laukiamajame. Balta, nepriekaištingai švari patalpa. Kėdės, seni žurnalai, keli gėlių vazonai. O ant sienos kabo plakatas – Rothko paveikslo reprodukcija. Raudona – tokia gili, kad beveik juoda. Moteris žvilgteli. Susimąsto, kas buvo tasai pirmasis gydytojas, savo laukiamajame pakabinęs impresionistinį paveikslą ir pastebėjęs teigiamą jo poveikį pacientams. Ji žvilgteli dar sykį. Ir tuomet galvoje išgirsta galimą balsą, pasakojantį apie šį itin gyvą, fizinį santykį su meno kūriniu – pasakojimą, jau kurį laiką vis rašomą ir perrašomą. Tad štai moteris ir štai paveikslas: taip, sako María Gainza, tarsi žaidžiant stalo tenisą, jai toptelėjo „pasakojimas-skyrius“, davęs pradžią jos įstabiam pirmajam romanui „Regos nervas“.
Tai romanas, taip pat esantis ir autobiografija, socialinė kronika, meno apžvalga, dienoraštis, Buenos Airių portretas, muziejų gidas – įvairialypiai kintamieji, visi sutalpintini tarp terminą „grožinė literatūra“ gaubiančių kabučių. Mat „Regos nervas“, kaip ir tekstai apie meną, M.Gainzos jau daugiau nei dešimtmetį publikuojami įvairiuose Argentinos ir užsienio leidiniuose. Tekstai, kuriuose ji daugina reikšmes vizualųjį meną susiedama su visa galybe nuorodų, cituodama tiek Čechovą, tiek „Sonic Youth“, ir teoriniame lygmenyje analizuodama tiek XV a. tapytojus, tiek banglenčių sportą, – yra hibridinis artefaktas. Šis romanas, kurdamas moters ir tapybos akistatą ir reikšmių mainus, turi daugybę įėjimų ir nuolatos laviruoja tarp „tikrovės“ ir „fikcijos“. Tačiau ši dichotomija autorei (kaip ir pagrindinei veikėjai) iš esmės neegzistuoja: „Nevertinu dalykų kaip fikcijos ar nefikcijos, – sako M.Gainza. – Man visa, kas parašyta – nuo patarimų ant dribsnių dėžutės iki Goncourt’ų dienoraščio, – yra pramanai, pasakojimas.“
– Kaip save šiuo atžvilgiu – jei tai įmanoma – apibūdintumei: kaip meno kritikę ar kaip rašytoją?
– Kaip kažką kita, kas nebūtinai turi pavadinimą. Man regis, amžinai gyvenu tarp dviejų pasaulių. Anksčiau dėl to kentėjau, maniau, kad tai yda, specializacijos stoka. Dabar manau, kad tai gali tapti ir privalumu. Nesu kritikė siaurąja šio žodžio prasme. Jei paklaustumėte akademinio kritiko, ką jis mano apie tai, ką darau aš, nė neabejoju, kad pažiūrėtų su pašaipa. Nemanau ir kad esu rašytoja: esu veikiau tiesiog labai greitai, užmerktomis akimis rašyti gebanti moteris, mat motina, nelabai tikėjusi mano ateitimi, išsiuntė mane į Pitmano kolegiją, kai buvau dar visai mažutė. Rašiau apie meną, bet tai, ką parašydavau, labiau siedavosi su tuo, kaip šokuoja kūrinys, skrieja mano galvoje; tekstas niekada neišeidavo iš tiesų kritinis – arba išeidavo labai suveltas. Labiau už viską gyvenime mėgstu knygas, bet tapyba užima antrąją vietą; būna dienų, kai jos atsiduria greta. Tačiau rašyti man visada geriau sekasi apie nebylius daiktus.
Menas ir kūnas
Romane „Regos nervas“ kiekvieno skyriaus šerdimi tampa meno kūriniai, tie „nebylūs daiktai“, pasakotojai – ir skaitytojams – pasakojantys apie vis kitus dalykus: Alfredo de Dreux medžioklės sceną vaizduojantis paveikslas, eksponuojamas Dekoratyvinio meno muziejuje – kadaise buvusioje pagrindinės veikėjos šeimos rezidencija, – arba „antrarūšis“ Henri Rousseau paveikslas iš Dailės muziejaus tampa kibirkštimi ir veidrodžiu prabylant apie mirtį, bėgantį laiką, banalybę, socialinių klasių neurozes ir šiuolaikinį nerimą, virtusį paniška skraidymo baime, ir apie meno kūrinį kaip gyvybiškai svarbų kasdienybei, net fizinei savijautai.
„Kiekvienąsyk, kai žvelgiu į „Audringą jūrą“, – sako pasakotoja apie vieną iš Gustave’o Courbet marinų, vieną mėgstamiausių savo paveikslų, – manyje kažkas tarsi susigniaužia, kažkur tarp krūtinės ir trachėjos, tarsi švelnus įkandimas. Išmokau gerbti šį dygsnį, atkreipti į jį dėmesį, mat mano kūnas paprastai padaro išvadas anksčiau negu protas. Šis scenon įžengia vėliau, kiek atsilikdamas, nešinas savo ribotu įrankių rinkiniu.“ Ši kūniška reakcija į meno kūrinį, įsitikinimas, kad jo nereikia skaidyti ieškant prasmės, nes jis pats savaime gali padaryti net daugiau, nei pasakyti, kaip teigia M.Gainza viename tekstų apie argentiniečių menininkus iš pirmosios jos knygos „Rinktiniai tekstai 2003–2010 m. (intelektualinis kapitalas)“, šiame romane esminė. Kiekviename skyriuje „stalo tenisas“, žaidžiamas viename iš Buenos Airių muziejų eksponuojamo meno kūrinio ir epizodo iš moters, prarytos „mažos paikos kairuolės“ – taip ją vadina motina, – gyvenimo, susipina su konkretaus menininko istorija, kol pagrindinė veikėja bėga į muziejus ieškoti prieglobsčio – „kaip žmonės per karą bėgo į bombų slėptuves“, rašo M.Gainza.
– Viename iš skyrių lygini aukštesnę klasę su meno pasauliu – esą jie vienodai endogamiški ir plėšrūs. Tačiau meno pasaulis, tas asmeninis pagrindinės veikėjos atrandamas pasaulis kažkaip išgelbsti ją nuo tolesnio sukimosi tame pačiame pragaro rate.
– Ją išgelbsti meno kūrinys, o ne meno pasaulis. Ją išgelbsti galimybė lankyti tuos paveikslus – visi kūriniai, apie kuriuos pasakojama knygoje, yra nuolatinių valstybinių muziejų kolekcijų dalis. Kaip maloniausia yra ką nors skaityti iš naujo, taip knygos herojei visa reguliaraus muziejų lankymo laimė – tai galimybė nuolatos rasti savo mėgstamus kūrinius toje pačioje vietoje.
– Ar tau irgi taip būna, ar su meno kūriniais dalijiesi namais?
– Mano namai pilni knygų, bet paveikslų ant sienų nekabinu. Neturiu nė vieno, nė paties mažiausio. Kuo paveikslai toliau, tuo man geriau. Štai kodėl man patinka, kad yra muziejai. Paveikslai pernelyg landūs, įkyrūs, pernelyg tikri, kad laikytumei juos namuose. Man labiau patinka, kai jie egzistuoja mintyse – kai laikai juos mažame kambarėlyje kažkur galvoje ir tik retkarčiais leidi iškilti. Paveikslus reikia žaboti, antraip jie tavyje įsikuria, viską užvaldo ir niekada nebeišeina.
Paveikslai pernelyg landūs, įkyrūs, pernelyg tikri, kad laikytumei juos namuose.
Dubleriai
Tarp pagrindinės „Regos nervo“ veikėjos ir antraplanių personažų – jos motinos, vyro, draugų, asmeninių ir kitų žmonių prisiminimų – žiojintis atstumas visus juos užgožia, idant į priekį iškiltų tikrieji antraplaniai personažai, pasirodantys per paveikslus. Tai tie patys tapytojai, kurių gyvenimai punktyrine linija žymi pagrindinės veikėjos gyvenimą – moters, pašiurpstančios, kai mokėdama už bilietą Nacionaliniame dailės muziejuje ji sužino, jog visi trisdešimt du G. Courbet paveikslai – tarp jų ir „Audringa jūra“ – restauruojami, ir apsąlančios pamanius, kad atrado tikslutėlį savo pačios atvaizdą Augusto Schiavino paveiksle „Sėdinti mergaitė“. „Ar ne visi iš tiesų geri kūriniai tam tikra prasme yra veidrodžiai? – klausia ji. – Gal geras kūrinys klausimą „kas vyksta“ apverčia į „kas man vyksta“? Negi bet kokia teorija nėra ir autobiografija?“ Galbūt tai ir yra taikinys, į kurį taikosi ir šaudo „Regos nervas“, kol mums priešaky žygiuoja paveikslai, galintys tapti tos moters iš didingos giminės, autorės bendravardės, dubleriais (žaidime, ir vėl nuginkluojančiame „fikciją“) – moters, iš pasaulio patricijų baldų nuolaužų, kaip rašo ji, vieną dieną pasistatysiančios namus.
– Kaip kilo mintis šiai knygai suteikti tokią struktūrą, balansuojančią tarp meno apžvalgos ir romano?
– Kaskart lankantis muziejuje mane apimdavo jausmas, kad kūrinių aprašymai ir lydraščiai tarsi mirę. Pilki, žargono perkimšti tekstai, neįstengiantys žiūrovams paaiškinti, kodėl šis konkretus drobės gabalas galėtų būti svarbus. Kartais pagalvodavau, kad mano svajonių darbas būtų perrašyti visus Buenos Airių muziejų tekstus. Kadangi tokio darbo man niekas nesiruošė siūlyti, planas B buvo parašyti asmeninį gidą. Norėjau papasakoti apie savo pačios mėgstamiausius paveikslus, kurie nebūtinai yra geriausi. Taip prasidėjo ši knyga – kaip įnoringas muziejų gidas.
– Kiekviename skyriuje nagrinėjami paveikslai priklauso labai skirtingiems menininkams ir laikotarpiams. Kuo tave jie patraukė ir privertė pasirinkti būtent juos?
– Dauguma jų yra kūriniai, padėję man išmokti žiūrėti jaunystėje, – mano „jausmų ugdymas“. Rinkdamasi paveikslus nenorėjau dėtis turinti gerą skonį (gerą skonį vertinant kaip Dave’as Hickey – kaip estetinę kažkieno kito patirties nuosėdą), ekscentriška ar modernia. Stengiausi vengti rafinuotumo, nes tai būtų buvę pritempta: kai imi žiūrėti į tapybos darbus, pradedi nuo pačių pagrindų, nuo to, kas akivaizdu. Ir tik jau vėliau viską vynioji į vatą. Bandžiau ieškoti paprastų paveikslų – gal net konvenciškų.
– Tačiau jie nėra tokie jau ir paprasti. Ir pagrindinė veikėja – ne naujokė...
– Tam tikra prasme taip. G.Courbet, Cándido López, El Greco – tai menininkai, per kuriuos susipažįstama su pačiais meno istorijos pradmenimis. Norėjau sukurti biografiją per paveikslus. Todėl pasirinkti kūriniai turėjo atskleisti pagrindinės veikėjos jausmų ugdymą, tai turėjo būti paveikslai, išmokę ją žiūrėti, prie kurių ji vis sugrįždavo augdama. Paveikslai, priešais kuriuos stovėdama ji vėl sufokusuoja žvilgsnį, net kai visa kita jos gyvenime šiek tiek išsilieję.
– Kita pagrindinės veikėjos laimės medalio pusė dvelkia melancholija ir šis jausmas persmelkia visą romaną. Ar tai buvo numatyta iš anksto, ar šį toną atradai vėliau?
– Iš anksto daug neplanavau. Nemaža dalis galutinės knygos atsirado man rašant ką nors kita – ką nors, kas, kaip maniau, turėjo tapti knyga, bet galiausiai liko tik tuščiu dekoru. Šia prasme knyga visa perrašyta. Žvelgdama į ją iš šiandienos, kai ji jau išleista, kartais pagalvoju, kad tai pasakojimas apie liūdesį. Neseniai supratau, kad nė vienas veikėjas nemiršta dėl ligos – visi mirštantieji miršta dėl to, kad jiems liūdna ir jie niekaip neįstengia su tuo susidoroti. Jiems nepavyksta šio jausmo paversti kuo nors kitu. Knygos pabaigoje moteris tai supranta ir sąmoningai perkeičia. Juokingiausia, kad ji tai suprato anksčiau už mane.
Iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Interviu autorė Ana Wajszczuk, pokalbis su rašytoja María Gainza pasirodė 2014 m. spalio 5 d. pagina12.com.ar
