Rusų modernizmo laikais, vadinamuoju Sidabro amžiumi, poetai – simbolistai, akmeistai, futuristai – laikėsi priešakinėse viešų ginčų apie modernųjį meną pozicijose. Rusijoje šiuos procesus nutraukė Stalino totalitarizmas. Sovietmečiu įdomiausi procesai vyko savilaidos literatūroje. Tačiau kiek suminkštėjus režimui Sovietų Sąjungoje poetai vėl atsidūrė kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo, jei jį galima taip pavadinti, centre: 7 dešimtmetyje „oficialiųjų maištininkų“ (Jevgenijaus Jevtušenkos, Andrejaus Voznesenskio, Roberto Roždestvenskio) balsai griaudėjo iš garsiakalbių sausakimšuose stadionuose. Poezija SSRS, nors ir visaip spaudžiama, buvo vienintelė prieinama nevaldiško gyvenimo forma, jos niekaip nepavyko iki galo ideologizuoti…O poetas sovietmečiu laikytas nacionaline vertybe galbūt ir dėl to, kad totalitarinei propagandai buvo būdingas herojaus kultas. Beje, opozicinė inteligentija taip pat tikėjo, kad poetas gali būti liaudies sąžine ir balsu.
O poetas sovietmečiu laikytas nacionaline vertybe galbūt ir dėl to, kad totalitarinei propagandai buvo būdingas herojaus kultas. Beje, opozicinė inteligentija taip pat tikėjo, kad poetas gali būti liaudies sąžine ir balsu.
Šiandien kai kurie literatūrologai piktinasi: cenzūros Rusijoje nebėra, bet kur dingo poezija? Kiti atremia: gerų poetų yra, trūksta rinkos. Treti apgailestauja, kad sumenko poeto vaidmuo, pasikeitė kritikų ir poezijos vertintojų laikysena: XX a. 10 ir XXI a. 1 dešimtmečiais debiutai būdavę triukšmingi ir ryškūs. Išleidę pirmąsias knygas autoriai išsyk atsidurdavo visuomenės dėmesio ir polemikos centre. Tačiau XXI a. 2 dešimtmetyje autoriai ropščiasi į Parnaso viršūnes lėtai ir tyliai. Įsitvirtinus kultūros industrijai (Theodoras Adorno) ir reginio visuomenei (Guy Debord’as), poetai, šimtus metų priversti tenkintis nacionaline rinka, pradėjo linkti prie vizualių formų ir technologijų. Pasikeitė ir įtakų laukas: rusų Aukso ir Sidabro amžių poezijai didžiausią įtaką darė europiniai modeliai (vokiečių ir britų romantizmas Puškino epochoje ir prancūzų simbolizmas, kuriuo sekė XX a. pr. rusų dekadentai). Šiuolaikinė rusų poezija atsidūrė Amerikos poezijos gravitaciniame lauke.
Tradicinių kultūrinių vertybių erozijos ir laisvosios rinkos sąlygomis įvyko identiteto krizė, nuo kurios iki XX a. 10 dešimtmečio pradžios raštijos atstovus saugojo valstybinė knygų leidybos sistema ir labai didelis poezijos prestižas (oficialiu lygmeniu ir tarp inteligentijos). Dabar poetui tenka susitaikyti su faktu, kad jis ar ji jau ne herojai… Galima teigti, jog beveik visi šiuolaikiniai rusų poetai – net jei kartais tai nėra pastebima ar pripažįstama – yra užvaldyti minties, esą poezijai Rusijoje iškilo didžiulė grėsmė, o svarbiausias jų uždavinys – ją ginti. Poetai ieško savo vietos inertiškos ir gynybiškos rusų kultūros lauke ir dažnai užima kraštutines pozicijas, pavyzdžiui, Kirilas Medvedevas visiškai pasitraukė iš žaidimo: uždraudė publikuoti savo darbus ir atsisakė intelektinės nuosavybės teisių (žr. jo „Communique“ ir „Copyrighto manifestas“). O Dmitrijus Vodenikovas, siekdamas atkurti poeto didvyrio paradigmą, išskėstomis rankomis priima institucijų paramą ir publikuoja savo eilėraščius (bei pamąstymus apie šiuolaikinę poeziją) blizgiuose žurnaluose. Vodenikovo svetainė (vodennikov.ru) gali tapti pirmuoju žingsniu grąžinant poetui garsenybės statusą. Tačiau įdomiausi tie poetai, kurių neslegia atmintis apie pastaruosius kelis šimtus metų rusų literatūroje vyravusį poeto-pranašo vaidmenį.
Dabar Rusijoje, kaip ir anksčiau SSRS, egzistuoja ir nomenklatūriniai leidiniai (bei autoriai), ir savilaida. Prie nomenklatūros derėtų priskirti „Žurnalnyj zal“ leidinius (tarp jų yra trys, orientuoti išimtinai į poeziją: „Arion“, „Interpoezija“ ir „Deti Ra“), gaunančius valstybės dotacijas, o prie savilaidos – valstybės neišlaikomus žurnalus, kuriuos nereguliariai leidžia dvasinės giminystės ryšiais susiję literatai: 20 metų (!) gyvuojantį „Žurnal poetov“ (redaktoriai Konstantinas Kedrovas ir Jelena Kaziuba), 126 egzempliorių tiražu savilaidos veteranų, poetų Tamaros Bukovskajos ir Valerijaus Mišino, leidžiamą „Akt-Literaturnyj samizdat“, „Slovolov“ (rus. „Žodžių gaudytojas“), „Orfej“, „Vasilisk“ („Basiliskas“); internetinius leidinius „TextOnly“, „Drugoje polušarije“ („Kitas pusrutulis“). Pagrindine poezijos sklaidos priemone Rusijoje dėl įvairių socioekonominių priežasčių tapo internetas. Dauguma autorių pastaruoju metu nemokamai skelbia internete savo knygas ir atskirus eilėraščius. Egzistuoja ir šiuolaikinės rusų literatūros internetinė antologija vavilon.ru, kurią kuruoja poetas Dmitrijus Kuzminas.
Poezija – tai pažintinė veikla, naujų prasmių gavyba, tiesos procesas. Vertindami poetą pirmiausia bandome suvokti, ar jo kūryboje esama prasmės prieaugio. Pasak literatūrologų, šiandien į vietą literatūriniame nūdienos Rusijos žemėlapyje galėtų pretenduoti ne mažiau kaip 600–700 poetų. Rusų poezijos Bronzos amžiaus mainstreamas – tai plati postakmeizmo srovė, tekanti tarp konceptualizmo ir metarealizmo krantų. Ryškiausi rusų poetai, tęsdami Anos Achmatovos ir Osipo Mandelštamo tradicijas, puoselėja tradicinę lyrikos, kaip gilaus filosofinio žmogaus ir jo vietos pasaulyje apmąstymo, sampratą. Jie liko ištikimi klasikinei rusų prozodijai, rašo rimuotas silabotonines eiles. Labai supaprastinus, galima kalbėti apie dvi pagrindines šios srovės autorių grupes: „Moskovskoje vremia“ – tai Bachytas Kenžejevas (g. 1950) ir Sergejus Gandlevskis (g. 1952), ir įvairias „Leningrado mokyklos“ atšakas – Josifas Brodskis (1940–1996), Jevgenijus Reinas (g. 1935), Aleksandras Kušneris (g. 1936); jaunesnės kartos – Viktoras Krivulinas (1944–2001), Jelena Švarc (1948–2010); dar jaunesnės – Olegas Jurjevas (g. 1959), Valerijus Šubinskis (g. 1965) ir kt. Žurnalai, galima sakyti, daugiausia spausdina būtent tokią poeziją.
Šiandien visi minėti ir kai kurie kiti šios krypties poetai (išskyrus, deja, jau mirusius – Brodskį, Krivuliną) ir toliau sudaro rusų poezijos ašį, nors dauguma jauniausių pastarojo laikotarpio autorių, rašančių postakmeistines eiles, palieka tik kruopščių, nors kartais ir talentingų, epigonų įspūdį: atskiri jų eilėraščiai nenusileidžia praėjusių kartų meistrų kūrybai, tačiau jiems trūksta naujo turinio, poetinio individualumo. Kartais susidaro įspūdis, kad šis geriausiai įdirbtas rusų poezijos laukas jau nebeduos vaisių, tačiau neseniai pasirodžiusios Marijos Stepanovos (g. 1972) ir Arsenijaus Rovinskio (g. 1968) knygos priverčia tuo suabejoti: pasiekę poetinę brandą šie autoriai tapo tiesioginiais Viktoro Krivulino tradicijos tęsėjais.
Rusų konceptualizmas – tai XX a. 8 dešimtmečio pradžioje susiformavusi srovė, sudariusi priešpriešą oficialiajam socialistinio realizmo menui ir valstybinei ideologijai, orientuota į ideologinių ir kultūrinių stereotipų kritiką. Ši kritika buvo labai stipri, tačiau baigiantis 10 dešimtmečiui išsisėmė. Ryškiausi konceptualistai pasuko savais keliais: Andrejus Monastyrskis (g. 1949) ir Levas Rubinšteinas (g. 1947) atsisveikino su poezija, kiti du – Timūras Kibirovas (g. 1955) ir Michailas Suchotinas (g. 1957) – ganėtinai radikaliai pakeitė poetinius orientyrus ir dabar kuria intymią, šiek tiek liguistą lyriką. Tik Dmitrijus Prigovas (1940–2007) iki pat mirties plėtojo konceptualizmo paradigmą, vis labiau susitelkdamas į žodžio kaip tokio kritiką, nepriklausomai nuo to, kokiam sociokultūriniam ar diskursyviniam laukui šis priklauso.
Išeina šaltkalvis į kiemą žiemą
Tik žiū – o jau pavasaris kieme
Visai kaip ir jisai dabar –
Mokyklon ėjo, dabar gi – šaltkalvis, žinia.
Toliau smagiau – toliau mirtis
Tačiau pirmiau – gūdi senatvė
O dar pirmiau, o dar pirmiau
Pirmiau jis – šaltkalvis, kaip buvęs.
(Dmitrijus Prigovas)
Egzistencinė problematika šiame Dmitrijaus Prigovo eilėraštyje susiduria su vulgariu sovietiniu sociologizavimu, apibrėžiančiu kiekvieną žmogų pirmiausia pagal jo socialinę padėtį ir veiklos pobūdį.
Prie antrojo tūkstantmečio slenksčio keli jauni poetai pasiskelbė esą konceptualistų sekėjai. Šią srovę kritikai pavadino postkonceptualizmu. Postkonceptualistai pabandė naudoti konceptualizmo metodus lyriniam diskursui konstruoti. Svarbiausias postkonceptualizmo rūpestis: kaip autentiškai išreikšti save po to, kai konceptualizmas įrodė, jog tai neįmanoma? Kai kuriuose Dmitrijaus Vodenikovo (g. 1968) ir Kirilo Medvedevo (g. 1975) tekstuose raktu į autentišką lyrinį diskursą tampa kraštutinis individualumo atsisakymas, niekuo neišsiskirianti kalba ir įvaizdžiai, nes pasisavinti galima tik tai, kas visiškai niekam nepriklauso:
10.00 – paskambinti į miliciją dėl paso.
14.00 – užeiti pas Orlickį į RGHU.
16.00 – išsiaiškinti santykius su Natalija.
18.00 – išsiaiškinti santykius su Kukulinu.
18.15 – išsiaiškinti santykius su Oščepkovu.
18.30 – esė klubas, galima ateiti septintą,
anksčiau vis tiek neprasidės.
(Danila Davydovas)
Postkonceptualistų – Danilos Davydovo (g. 1977), Dmitrijaus Sokolovo (g. 1975) – pasiekimai buvo įspūdingi, bet ši srovė greitai išseko: vieni autoriai nutilo, kiti pradėjo rašyti kitaip. Meninė postkonceptualistų problematika kartu su jų metodais nustojo priklausyti vienai grupei (taip anksčiau nutiko konceptualizmui), virto skirtingų poetų kultūrinio bagažo dalimi.
Kiek nuošaliau teka rusų poezijos srovė, pagrindiniu XX a. pirmojo ketvirčio poezijos, t. y. Sidabro amžiaus, įvykiu laikanti ne akmeizmą, bet futurizmą. Beveik visi autoriai, kuriuos labiausiai domino futurizmo kultivuotos menų sintezės ir logocentrizmo atsisakymo idėjos, pasuko link vizualiosios poezijos, garso poezijos, performanso. Ant ribos balansavo Dmitrijus Avalianis (1938–2003), kurio dėka palindromas, anagrama ir dar keli eksperimentinio rašymo tipai tapo visavertėmis rusų poezijos formomis. Futurizmo, kaip bandymo išlaisvinti mintį iš kalbos normos gniaužtų, sampratą XX a. antroje pusėje puoselėjo Viktoras Sosnora (g. 1936), Vladimiras Kazakovas (1938–1988), Henrikas Sapgiras (1928–1999), Genadijus Aigi (1934–2006). Pastarasis išplėtė rusų futurizmo perspektyvą panaudodamas Europos avangardo patirtį (Paulio Celano, prancūzų siurrealistų) ir folklorą (pirmiausia savo tautos – čiuvašų). Sintaksinės transformacijos, individualus poetinis žodynas (praturtintas iš dviejų, trijų ar daugiau šaknų sudarytais sudurtiniais žodžiais-sakiniais), originali įvaizdžių sistema, orientuojanti skaitytoją į prigimtinius archetipus, daro G. Aigi tiesioginiu centrinės rusų futurizmo figūros – Velimiro Chlebnikovo – įpėdiniu.
Tarp kitų naujausios rusų poezijos krypčių su tam tikromis išlygomis būtų galima išskirti autorius, kurių poetiką maitinantys šaltiniai yra už nacionalinės rusų tradicijos ribų. Metarealistams: Arkadijui Dragomoščenkai, Vladimirui Aristovui ir Aleksejui Parščikovui didelę įtaką darė Amerikoslanguage school; postkonceptualisto Medvedevo kūrybą maitino Charleso Bukowskio poezija. Minėtus autorius sieja nebent tik tai, kad jie renkasi ne rimuotą metrinį eiliavimą, o verlibrą, kuris Rusijoje iki šiol vertinamas kaip vakarietiškų kultūrinių orientyrų ženklas. Nuo 10 dešimtmečio pradžios kasmet Rusijoje vykstantys verlibro festivaliai, galima sakyti, tėra privatus poeto ir poezijos teorijos specialisto Jurijaus Orlickio (g. 1952) projektas. Autoriai, rašantys baltosiomis eilėmis, Rusijoje iki šiol jaučiasi it diskriminuojama mažuma.
Dar vieną šiuolaikinės rusų poezijos estetinę tendenciją būtų galima pavadinti naujuoju siužetiškumu, arba „naujuoju daiktiškumu“, jei pastaruoju terminu jau nebūtų vadinama 1920–1930 m. vokiečių vaizduojamojo meno kryptis. XXI a. pr. rusų poezijoje atgimė baladės ir siužetinės poemos žanras. Šią tendenciją pirmasis užfiksavo poetas ir kritikas Stanislavas Lvovskis: „Regis, kalbėjimą pirmuoju asmeniu keičia istorijos, papasakotos įvairių žmonių ir skirtingais balsais. Susitelkiama ne ties realia autoriaus asmenybe ir jos lyrine saviraiška, o ties metafizine ir neretai užslėpta veiksmo prasme, kuri visada yra už teksto ribų… Autorius praktikuoja sisteminį nelinijinį diskursą ir, pasitelkęs virtinę elementų: įvaizdžius, leksiką, sistemines teksto prasmes, priartina skaitytoją prie tam tikro potyrio, minties, pojūčio.“
Tėtį sušaudė prieš penkerius. Mama penkeri kaip kalėjime.
Keturiasdešimt antrieji. Dukrai – tik frontas galvoje.
Lyg ir buvo sutikę mobilizuoti, prisistatė į dalinį – nepriima.
Vienintelė išeitis – pasiaukojamu darbu išpirkti.
Mergina plaukia garlaiviu. Maisto – tik sausas davinys.
Nusisukusi žlebena džiūvėsį slapta nuo kaimynės.
Atvykus į vietą reikia išsyk į rajkomą prisistatyt.
Garlaivėlis plaukia. Debesys baigia aptraukt dangų.
Ant kranto vienuolynas. Ir varpai skamba.
Ir vėl cerkves atidarė! Gaila. Bet ko gailėt?
Kol vokiečių nesumušim – Dievo nenugalėt.
(Borisas Chersonskis)
XX a. rusų literatūros istorijoje nereti ironiškos poezijos proveržiai: reikšmingas, nors ir periferinis Sidabro amžiaus reiškinys – žurnalo „Satyrikonas“ poetų grupė, kurios lyderiai – Saša Čiornyj ir Piotras Potiomkinas.
XX a. rusų literatūros istorijoje nereti ironiškos poezijos proveržiai.
Savilaidos epochoje ironiška socialinė gaida nuolat skambėjo Vladimiro Ufliando (1937–2007), Vladleno Gavrilčiko (g. 1929) kūryboje; socialinės kritikos ir ironijos derinį galima įžvelgti Igorio Cholino (1920–1999) „barako lyrikoje“. Tačiau vargu ar savilaidos sąlygomis rusų poezijoje galėjo įsivyrauti ironiškos socialinės kritikos tendencijos – tiek dėl to, kad būrelių principu struktūruotoje poetinėje erdvėje nebuvo jokių sąlygų susiformuoti „didžiajam stiliui“, tiek ir dėl to, kad kritiškas ir ironiškas požiūris į tam tikrus tikrovės aspektus didžiumai savilaidos autorių buvo savaime suprantamas dalykas. Ryškiausi 1980–1990 m. ironistai – Igoris Irtenjevas (g. 1947) ir Vladimiras Drukas (g. 1957).
dar ne viskas leidžiama
dar ne viskas draudžiama
ir kaip kine pro tą tarpą
šūdas lenda ir tarpsta
mintis ištarta yra kraujas
sukepęs į spaudą goslito
nedrįskite viešinti jos
epochoj imunodeficito.
(Vladimiras Drukas)
Eilėraštyje susipina citatos („Mašina vremeni“ daina, garsusis Tiutčevo „Silentium!“), vartojama obsceninė leksika, tuo metu itin madingas terminas „imunodeficitas“… Na, o minėtasis goslitas-glavlitas, žinoma, – valstybinė sovietinė cenzūra, kontroliavusi visas kultūrinio gyvenimo sritis.
Atskirą vietą ironistų poezijos masyve užima Vadimo Stepancovo (g. 1960) ir jo 1988 m. įkurto Kurtuazinių manieristų ordino narių kūryba: ši autorių grupė demonstratyviai atsisakė socialinės kritikos ir susitelkė į meilės ir erotikos tematiką perteikdama ją stilizuotai, žaidybiškai. Atvirą kičą Stepancovas padarė esminiu savo kūrybos principu taip nuo jo atsitolindamas, todėl kurtuazinių manieristų kūryba sulaukė ne vien ciniškai nusiteikusio jaunimo, bet ir rimtų poezijos mėgėjų susidomėjimo – šie vertino manieristų patirtį kaip postmodernistinį eksperimentą. Beje, Ordinas ir toliau veikia, rengia „poezokoncertus“ (žodis, pasiskolintas iš daug kuo jiems artimo Sidabro amžiaus poeto Igorio Severianino), tačiau jis įdomus labiau kaip sociokultūrinis projektas.
Pagal užsienio spaudą parengė Irena Ramoškaitė
Ši publikacija skelbta leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-05-20 nr. 3568
